Virusas nunyks. Bet jį lydėję geri dalykai privalo išlikti.
Skrendat į kitus kraštus, a ne?
Žengus nuo trapo, vietiniai pasveikina jus spyriu į užpakalį ir keturiolikai parų paguldo į karantiną. Ten mokotės plautis rankas, teisingai kosėt ir čiaudėt. Kasdien šeriamas sveiku maistu, purškiamas chemikalais? Tai kažin ar norėsit ilgiau pasilikt? Prasiverš nostalgija: greičiau į Lietuvą...
O Lietuvoj tautiečiai jus irgi pasveikins kojom – tai bus tapę tradicija visose šalyse. Ir vėl – dviem savaitėm į karantiną. Vėl mokom, purškiam?
Kitąsyk prieš kelionę į svetimą šalį jau gal susimąstysit: o ko man ten reikia? Ar gimtinėj visi takeliai išvaikščioti?
Dar geriau, jei nupurškiami bus ne tik keliauninkai, o visut visi.
Stambesni kenkėjai vienokiais purškalais, smulkesni kitokiais. Visi būsim su kaukėm, bet atskirsim kits kitą iš kvapo.
Sutramdom kalnų ožius
Jauni žmonės lėkė į kalnus slidinėt jau žinodami, kad ten įsimetęs nelabasis...
Kas galėtų paneigti, kad tie jaunuoliai – ne šiaip slidininkai, o specialūs agentai? Jų tikslas – tapus viruso nešiotojais grįžti Lietuvon ir apkrėsti senelius.
Tai gerovės programa?
Valdžionys purtosi: šmeižtas!.. Pensininkų skaičių jie galį sumažint ir kitais būdais, tarkim, keldami kainas.
Bet jeigu tai pačių slidininkų iniciatyvos – kodėl nieko nedarėm? Kodėl nesitarėm su vietiniais, kad šie nors lietuvių slides įlaužtų? Dešimt nusisukusių sprandus kalnuose – tūkstančiai išsisukusių nuo giltinės Lietuvoje.
– Aš tik norėjau smagiai kalnuos laiką praleist, – vypso kažkoks verslius.
– O tau grįžus seneliai turės gražiausius pensijos metus kapuos praleist? Na jau ne! Čiuožk toliau. Durys Lietuvon tau – užtrenktos.
Slapčiom grįžę gaudomi ir sodinami dešimčiai metų. Slidininko teisės atimamos.
Durnas ant slidžių ar girtas prie vairo – tas pats.
Pavasario balsai
Gegužę, kai bitelės nešios užkratą nuo žiedo prie žiedo, kai lakštingalos giedos apie prarasta?
Porelės glaustysis pakrūmiuos.
– Tu su virusu?
– Oi, ne! Aš su tavim!
– O prieš mane?
– Kam praeitį kapstyt...
– Žadėjome nieko neslėpt.
– Na... Kadaise turėjau virusą.
– Ar tik vaikščiojai su juo, ar?..
– Lovoj gulėjau.
– Mat kaip!..
– Aš nenorėjau! Priešinaus! Paguldė mane...
– Ir?..
– Su tavim geriau. Tu man vienintelis!
– O jei virusas grįš?
– O tegu sau... Nieko jam nebejaučiu!
Atodūsis... Pavasaris... Viltys, kad vėl bus gerai?
Vilties pašvaistė
– Kaip reikės karantiną iškęst? – dūsaujam. – Jeigu du mėnesius? O jei keturis?
– Liaukitės! – subara Traidenis.
Jau įžengęs į paskutinę dešimtį, šis dar išlaikęs fizinę formą: viena koja tvirtai stovi grabe, o kita narsiai spiriasi į Lietuvą.
– Kiek prisimenu, aš visados gyvenau karantino sąlygom, – ima pasakot. – Žmona man draudė mergų parsivest, draugams irgi buvo užtrenktos durys. Ir pats be leidimo negalėjau nė žingsnio žengt.
Senelis giedrom akim nudelbia jaunesnius už save.
– Ir šitaip keturiasdešimt metų pratraukiau!
Susijaudinę žvelgiam į tolius?
Gal ir mums pasiseks?
Putos maro metu
Kai kas paistalioja: karantinas sutvirtins šeimas.
Kad taip būtų!.. Šeimas sutvirtina išsiskyrimai. Po darbo dienos su džiaugsmu grįžtam į namus. O va nuolat murksoti su mylimu žmogum... Ką šnekėt? Kur žiūrėt?
– Žiūrėkit viens kitam į akis, – pataria naivuoliai. – Kas pažiūrėjo, tie jau atskirai gyvena, – primenu savo patirtį.
– Skaitykit knygas, – siūlo rašytojai.
– O jūs jau parašėt apie virusą? – klausiu.
Rašytojai suskliaudžia ausis ir dūlina iš mano televizoriaus.
Gal jie yra ką nors gerai parašę, gal net giliai įsiskverbę žmogaus širdin. Tik kam šiandien įdomūs širdies virpesiai?
Virusas tai ant plaučių puola!
Bet ką ten knygos... Iš visų menų mums svarbiausias kinas.
Kinuočiai teisinas: sukurti gerą meninį filmą apie lietuvių kovas su virusu sunku, nes to viruso niekas nematęs.
– Tado Blindos jūs irgi nematę, – primenu. – Bet yra toks filmas.
Reikia tik rasti gerą viruso vaidmens atlikėją. Šis gali nėmaž ir nebūti panašus į tikrą virusą. Svarbu – įtaiga.
Kol nesukurtas naujas romano „Sodybų tuštėjimo metas“ variantas, galim panaudot filmui seną „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijų.
Ten pasakojama, kas dėjosi virusui okupavus Lietuvą. Pačiam viruso epicentre – keturi broliai ligoniai, liaudies gynėjai. Kritus daktarams, vyriausiuoju ligoninės prievaizdu jie per prievartą skiria buvusį viruso nešiotoją valstietį Donatą. Šis priešinasi, nenori gelbėt žmonių, bet gavęs į kailį greit ima sąmonėt... Sykį jis praneša broliams, kad į Lietuvą sėlina dar vienas virusų desantas. Broliai malūne surengia pasalą...
Sceną malūne, aišku, perkeliam į ligoninę.
Gal dar šį tą pakeičiam...
Ir statom nedelsiant! Geras filmas, kur mūsiškiai laimi, visiems kilstels dvasią.
Praradimų šviesa
– Oi viruse, virusėli, – Kur būsi šią vasarėlę?... (iš tautosakos)
Vaizduojuos tolimą ateitį?
– Kai gyvenom prie viruso? – dūsauja žmonės. – Matėm ir gerų dalykų. Aišku, prie viruso nebuvo laisvės. Užtat prie darbo nieks nespaudė?
– Ištvirkino jus virusas, – baruos.
Tik ar aš kitoks? Ir aš jaučiu nostalgiją virusmečiui: vis dar kosėju į alkūnę, čiaudėju į servetėlę. Keturių dešimtmečių prireiks, kol užaugs naujos, niekad viruso nemačiusios kartos. Tie bus kitokie. Čiaudės kaip norės. Tiesiai! Plačiai! Galingai!
O mes jau kitaip gyvent nebeišmoksim...
– Darbo imtumeis! – rėkauja žmona. – Drybsai per dienų dienas...
– Ką jūs! – piktinuos. – Aš dirbu! Nuotoliniu būdu.
Karantino metu ėmę šitaip dirbti greitai pripratom, kitaip dirbti jau nebenorim ir nebegalim. Net ir namie.
– Spintą stumtelk... Kertę iškuopk...
Aš pamosuoju rankom.
Bet laikaus nuo žmonos dviejų grybšnių atstumu. Viruso nebėr, o baimė liko.
Su pavydu žvelgiu į tuos, kurie liečia viens kitą ne šluotkočiu, ne šlapiu skuduru...
– Bene viruso dairotės? – vaipos jaunimas. – Patiko jums nelabasis.
– Oi, ne... – teisinuos. – Svajojom ir mes apie kitokį gyvenimą.
Aišku, buvo tipų, kurie specialiai keliavo į kalnus „parnešti viruso“. Stiprūs, žvitrūs, žiaurūs...
Bet nei aš, nei mano kaimynai taip nedarėm. Anaiptol! Atvirai priešintis nedrįsom, betgi viruso nešiotojų vengėm, slapstėmės net nuo žmonų.
Tylioji rezistencija...
Kas be ko, nemažai buvo tiesiog suklaidintų. Mat užėjus virusui daugel kam atrodė, kad voliotis lovoj su alaus buteliu – pažangu. Bet ar galėjo būti kitaip? Tris dešimtmečius lenkėm nugaras darbyklose, gadinom akis komperyklose... O tie, kas dienom naktim verslą suko, tai ir visai šviesos nematė.
Žmonės buvo pavargę. Virusmetis iš pradžių regėjos kaip šventė.
Bet vėliau, kai mūsiškius ėmė gaudyt, guldyt, jau kitaip atrodė... Užtat prisiminę ir baukštinamės, kad grėsmė išlieka, turim būti atsargūs.
– Virusijos protu nesuprasi... – dūsaujam.
Tik kiemsargis pučiasi:
– O aš anuomet vis tiek ėjau pas panas!
Mus net šiurpis nukrečia. Senjoras Petryla persižegnoja ir tris kartua sukalba: „Bunda jau Baltija?“
– Eidavot Maironį skaityt? – smalsauja jaunasis pensininkas Perdyla.
– Tamsoj tūnojom. Europos saulėlydis gi!
– O jei pas paną virusas? Kaip tada?
– Ar prisimenat Petrą? – klausia kiemsargis.
Kaipgi!
Petro žmona andai grįžo iš Paryžiaus su virusu. Visi laukėm, kas bus.
– O Petras nieko nesakė, – primena kiemsargis. – Taip ir gyveno trise.
– Vai tai... – veblenam. – Tai jau kolaboravimas.
Bet juk visa Europa tuomet buvo virtusi viena didele kolaboratorija. Teatrai išvaikyti, muziejai uždaryti... Klestėjo tik žemės ūkis ir policija. O be kultūros žmogus greit sulaukėja, ima net prie šviesos kolaboruot.
Bet tai jau praeity. Ilgai smaugęs ir dusinęs, virusas paleido mus, nulindo į tamsius šikšnosparnių urvus.
Įgrisom gal? Ne tas lygis? Taip lengvai kirto mūsiškių figūrėles...
Tai viskas dabar po senovei?
Ne visai. Kai kas pasikeitė. Ir net į gera! Anuomet, nuspyręs balandį ar stumbrą, žmogus tik vaipėsi:
– Mažesni už mus.
Dabar žmogus duoda kelią ir skruzdėlytei, ir net kitam žmogui, o matydamas savo atspindį kito akyse didumą nustato maždaug teisingai:
– Mažesnis net už virusą.
