Lietuviškai galime skaityti jo romanus „Kiti malonumai“ (2001), „Stiprusis angelas“ (2002) ir „Mano pirmoji savižudybė“ (2012). Juos išvertė Vyturys Jarutis. Įdomu tai, kad J.Pilchas keletą kartų lankėsi Lietuvoje – 2002 ir 2013 metais. Lankydamasis pirmąsyk rašytojas davė interviu „Lietuvos rytui“.
J.Pilchas užaugo mažame Pietų Lenkijos miestelyje, baigė lenkų filologijos studijas Krokuvos Jogailaičių universitete. 1980–1989 m. dalyvavo literatūriniame Krokuvos gyvenime. 1989 m. buvo apdovanotas už debiutinį romaną „Uždraustos erotinės literatūros kūrėjo išpažintis“. Išpopuliarėjo satyrinėmis esė savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“. 1999 m. persikėlė į Varšuvą ir tapo populiaraus savaitraščio „Polityka“ feljetonistu.
Ketvirtasis jo romanas „Stiprusis angelas“ 2001 m. pelnė garbingiausią lenkų literatūros premiją – „Nikę“. „Stiprusis angelas“ – vadinamosios alkoholinės prozos (prisiminkite, tarkim, Venedikto Jerofejevo šedevrėlį „Maskva–Petuškai“) perliukas, kuriame pasakojama juokinga ir groteskiška istorija apie rašytoją, nuolatinį alkoholikų reabilitacijos įstaigų pacientą Jurušių.
Su J.Pilchu 2002 metais kalbėjomės apie rašytojo uždavinius, apie tikrovės ir fikcijos santykius kūryboje bei, žinoma, apie ir Lietuvoje aktualią alkoholizmo problemą. Pateikiame šį pokalbį.
* * *
– Ar patiko Lietuvoje?
– Ir Lietuvoje, ir Vilniuje lankiausi pirmąsyk. Apie intensyvų Vilniaus gyvenimą esu girdėjęs ir skaitęs tiek daug, kad bijojau nusivilti. Taip neatsitiko. Įspūdis liko labai stiprus, miestas mane išties pakerėjo.
– Esate minėjęs, kad tema pasirenka rašytoją. Ką tuomet renkasi rašytojas, koks rašytojo uždavinys?
– Rašytojo uždavinys – užrašyti temą. Joks tikras rašytojas niekada nesvarsto, ką čia jam parašius: romaną apie siuvėjų gyvenimą, istorinį ar fantastinį romaną.
Jis tik klauso savo vidinio balso, o šis jam pakužda vieną ar kitą mintį. Kartais mintys pačios atakuoja rašytoją – taip įkyriai, taip ilgai ir taip intensyviai, kad niekur nesidėsi jų neužrašęs. Tačiau tai diktuoja ne sąmoningas pasirinkimas.
Tarkim, į lietuvių kalbą išverstus „Kitus malonumus“ parašiau todėl, kad kelis mėnesius mane nuolat aplankydavo regėjimas. Matydavau per sodą drožiančią merginą su skrybėlaite ir lagaminu. Nežinau kodėl, bet šis vaizdas man vis neišėjo iš galvos ir aš jį galų gale užrašiau.
Paskui jau prasideda literatūra. Imi mąstyti, kur ta mergina eina, pas ką atvažiavo, kur nakvos. Imi regzti fabulą, imi rašyti. Rašytojo darbas – išplėtoti temą, kuri dažnai atsiranda reginio pavidalu, ir, žinoma, pasirūpinti stiliumi.
– Gerai sukurptame romane fikcija skaitytojo vaizduotėje turėtų virsti tikrove. Skaitant „Stiprųjį angelą“ susidaro labai realistiška tikrovės iliuzija. Ar tai vien iliuzija? O gal tai autentiškos istorijos, gal jūs pats visa tai patyrėte?
– Abejoju, ar rašytojas gali tiksliai išmatuoti, kiek jo kūrinyje tikrovės ir kiek fikcijos. Aš negaliu. Spėju, kad pusė. Jeigu romane daug fikcijos elementų, tai vis dėlto nereiškia, kad jame daug netiesos.
Fikcija neretai būna tikroviška. Literatūrinė fikcija – tai irgi tiesa. Vadinasi, fikcija nėra falšas, net jei viskas išgalvota.
Jeigu skaitau savo mėgstamą Thomo Manno „Užburtą kalną“, tai skaitau ne todėl, kad sužinočiau, kaip XX amžiaus pradžios žmonės gyveno Davose, Šveicarijoje, ir kokia buvo Th.Manno aprašyta anuometinio gyvenimo tiesa. Nors realizmo elementų tame romane be abejonės yra.
Skaitydamas nekeliu sau klausimo, kiek toje knygoje realumo, aš įninku į tą fikcijų pasaulį, jis man yra vienintelis. Thomas Mannas buvo didis rašytojas ir meistriškai pavaizdavo jį tikrovišką.
Ar man „Stipriajame angele“ pavyko pasiekti tikroviškumo įspūdžio – ne aš turėčiau spręsti.
Šiaip ar taip, skaitytojų reakcija rodo, kad ši knyga, kurioje aprašyti nors ir ne jų pačių, bet galbūt panašių į juos žmonių likimai, ir kuri kupina daugybės mano išgalvotų ir nugirstų elementų, savo fikcijomis priartėjo prie tam tikros egzistencinės tiesos.
– Dažnai pabrėžiate, kad „Užburtas kalnas“ – jums svarbi knyga. Kodėl?
– Todėl, kad skaitau ją kartą per dvejus metus, o kadangi skaitau ją kartą per dvejus metus, tai ji man ir svarbi.
Yra dar ir kitas mano mėgstamas rašytojas, ko gero, net svarbesnis už Thomą Manną. Tai – Andrejus Platonovas, kuris mane žavi jau daugiau nei dvidešimt metų ir kurį skaitant mane lig šiol ima virpulys.
– Nikės premijai buvote nominuotas net keturis kartus. Esama nuomonių, kad anksčiau šiai premijai nominuotos jūsų knygos yra gal net geresnės už „Stiprųjį angelą“. Galbūt žiuri sprendimą lėmė socialinė tema – alkoholizmas?
– Nežinau, kas dėjosi vertinimo komisijos užkulisiuose ir galvose. Jeigu jos sprendimą lėmė temos aktualumas, aš nėmaž nesikremtu. Juk koks skirtumas, už ką man paskyrė premiją. Svarbu, kad paskyrė.
Šiaip ar taip, vienas literatūros uždavinių – literatūrine forma atkreipti visuomenės dėmesį į rimtas bėdas.
– Ar ir Lenkijoje ši bėda išties tokia rimta?
– Žinoma. Manau, kad alkoholizmo problema aktuali visur. Lenkijoje milijonai žmonių kenčia nuo alkoholizmo. Ir ne tik tie, kurie yra pagrindiniai šios temos subjektai, ne tik alkoholikai.
Juk įkandin kiekvieno alkoholiko nusitęsia ištisa procesija žmonių, kuriuos jis paskandino degtinėje – nelaimingos žmonos, meilužės, motinos, vaikai ir taip toliau.
Nenorėčiau dabar gilintis į šią problemą ir kalbėti kaip gydytojas, psichoterapeutas ar alkoholizmo žinovas.
Šį tą apie alkoholizmą, aišku, nutuokiu, tačiau žymiai geriau išmanau literatūrą.
– Ar „Stiprųjį angelą“ galima laikyti terapine knyga?
– Taip, galima. Gaunu galybę tą patvirtinančių laiškų. Nieko nepadarysi, tokią kainą tenka mokėti, jei gvildeni aktualią temą.
Šiaip ar taip, tema dažniausiai kyla anapus literatūros. Na, nebent rašytum apie rašytojų ar redaktorių gyvenimą.
Aš parašiau romaną apie girtuoklių gyvenimą, tačiau jei būčiau parašęs romaną apie inžinierius, jei būčiau sugebėjęs pavaizduoti inžinierių gyvenimo dramatiškumą, tada veikiausiai susilaukčiau panašios inžinierių reakcijos.
– Dalinantis įspūdžiais apie „Stiprųjį angelą“ kartais tenka išgirsti nusivylimo šio romano finalu gaidelių. Pasakojimas išties baigiasi gan keistai ir neįtikėtinai. Kas padiktavo tokią knygos baigtį?
– Pabaiga buvo labai kruopščiai apgalvota. Knyga baigiasi gan rizikingai. Tai yra ekstaziškai, neįtikėtinai ir neaiškiai. Bet kaip tik todėl tokia romano pabaiga ir atrodo tikroviška.
Joje į pasaulį žiūrima tikrų alkoholikų akimis – ji kupina ekstazės, savotiško tunelinio mąstymo, begalinio tikėjimo meile. Tai, žinoma, mažai tikėtina ir realiame gyvenime retai atsitinka.
Terapeutas ar medikas alkoholiko gyvenimo istoriją, žinoma, pabaigtų mirtimi. Taip ją įsivaizduoja ir pats alkoholikas. Tik jis daug aiškiau suvokia, kad jei gers toliau, mirs greičiau nei kiti ir mirs būtent nuo degtinės.
Tačiau graži ir priešinga pabaiga. Alkoholikas sutinka moterį, kuri jį ima traukti iš to liūno, jis pradeda lankyti Anoniminių alkoholikų klubą, jam atliekama balso stygų operacija, atsiranda dingstis nebegerti ir jis liaujasi gėręs.
Nuo tos akimirkos jį ima persekioti netikrumas – ar jis, nusispjovęs į išoperuotas balso stygas, neišmauks taurelės. Juk metę gerti alkoholikai niekada nėra tikri dėl tolesnio savo likimo. Dvidešimt keturias valandas per parą jie gyvena dvejonėmis.
Aš norėjau, kad pabaiga būtų graži ir sykiu kiek abejotina.
Pabaigos variantas, kurį buvau sumanęs ir paruošęs iš anksto ir kuris, pripažinkime, knygoje prašyte prašosi, buvo toks: „...geriame verandoje arbatą, niekada neišsiskirsime...“ ir taip toliau. Po to – dar šeši sakiniai apie tai, kaip herojus pabunda delirikų skyriuje, išgirsta mirusiųjų balsus, galiausiai išvysta net Donžuaną Grobą ir panašiai.
Tokia peripetija piršte piršosi ir būtų buvusi įtikėtina, o knyga būtų įgavusi gražią pasikartojančią struktūrą: herojus svyruoja tarp gėrimo ir negėrimo, palaimingai sapnuoja verandos idilę, o paskui pabunda iš sapno ir susivokia esąs delirikų skyriuje. Tai būtų išties tikroviška. Daugelis rašytojų, manau, taip ir būtų pasielgę.
Todėl supratau, kad reikia radikalesnio potėpio, kad reikia ryžtis rizikingai atomazgai. Aš ryžausi.
– Tačiau nemažą dalį skaitytojų nuvylė ir kai kurių kitų jūsų romanų pabaigos.
– Tuomet patarčiau jiems neskaityti mano knygų iki galo.
– Esate profesionalus feljetonistas. Anksčiau rašėte Krokuvos savaitraščiui „Tygodnik Powszechny“, dabar – populiariam Varšuvos žurnalui „Polityka“. Kas skatina rašyti feljetonus?
– Vaikystėje ar žalioje jaunystėje svarstydamas, kuo norėčiau būti, visuomet svajojau tik apie du dalykus: rašyti feljetonus kokiam nors solidžiam – pabrėžiu, solidžiam – leidiniui ir kurti prozą. Abu mano norai išsipildė.
Žinoma, šlovė taip pat nekenkia. Džiugu, kad esu pakankamai populiarus, kad mano knygos verčiamos į kitas kalbas, kad gavau Nikės premiją. Smarkiai nusidėčiau teigdamas, kad mane tai slegia.
Tačiau didelių krizių akimirkomis gelbsti ir suteikia jėgų mintis, kad darau tai, ką visuomet norėjau daryti. Aš iš tikrųjų visada svajojau būti feljetonistu.
Be to, aš įpratęs mąstyti pilnais sakiniais. O juk daugumos dar mąstančių žmonių galvose paprastai sukasi tik padrikos mintys. Tad vaikštau ir beveik ištisą dieną mąstau pilnais sakiniais – būtent mąstau, o ne galvoju, kokį čia tekstą parašyti.
Per septynias dienas prisikaupia tų sakinių tiek, kad užtenka dviejų puslapių komentarui apie tai, kas per tas septynias dienas įvyko. Visai nebloga profesija, pasakyčiau.
