Poetai ir barikados: apie išsišokėlius ir pakirptus sparnus

Tradicinio festivalio „Poezijos pavasaris“ ketvirtadienį surengtoje konferencijoje „Poetai ir barikados“ nemažai dėmesio buvo skirta poezijai, kuri kalba apie socialines problemas – homofobiją, lyčių nelygybę,  vartotojiškumą, kitas giliai įsišaknijusias problemas, taip pat buvo aptartas politiškumas poezijoje.

A.Kaziliūnaitė. <br>J.Mižutavičiūtės nuotr.
A.Kaziliūnaitė. <br>J.Mižutavičiūtės nuotr.
Poezijos pavasaris. <br>G.Bitvinsko nuotr. 
Poezijos pavasaris. <br>G.Bitvinsko nuotr. 
Daugiau nuotraukų (2)

Živilė Kairytė

Aug 7, 2020, 12:19 PM, atnaujinta Aug 7, 2020, 12:36 PM

Panašu, kad dažnai aktualijas narpliojanti ir garsiai apie jas kalbanti poezija lieka lietuvių literatūros paraštėse. Tačiau ateina nauja kūrėjų karta, nebijanti kalbėti apie tai, kas nepatogu, vis dažniau nusigręžianti nuo nusistovėjusių taisyklių. Pastebima, kad tokia poezija į lietuvišką literatūrą braunasi sunkiai, pro laiko ir ideologijų  pastatytas barikadas.

Poezijoje kalbama apie viską, bet dalis paliekama užribyje

Konferencijoje dalyvavusi poetė, filosofė Aušra Kaziliūnaitė savo  pranešimą skyrė apolitiškumo ir politiškumo priešpriešai literatūroje. Dažnai sakoma, kad lietuvių poezija yra apolitiška, tačiau poetė drįso paprieštarauti – ar tikrai tokia situacija vyrauja kūryboje? A.Kaziliūnaitė įsitikinusi, kad didžiąją dalį lietuvių literatūros užima  konservatyvių, dešiniosios krypties pažiūrų rašytojų tekstai. 

Nusistovėjusios pažiūros tampa savotiška siena, už kurios paliekama kitokių pažiūrų ar socialines problemas aptarianti poezija. Šioje vietoje  verta paminėti ir Vengrijos kūrėjo Adamo Vajnos pranešimo idėją. Jis  plačiai kalbėjo apie politišką poeziją, išskyrė atvejus, kai už politišką  poeziją baudžiama. Kai kuriose šalyse buvo atvejų, kai už parašytą poeziją  ar kūrinį rašytojai buvo uždaryti į kalėjimą. Ir, pasak kūrėjo, nors politiška poezija ilgalaikėje perspektyvoje didelių pokyčių neatnešė, ją kurti būtina. Atvejai, kai už kūrybą yra atimama žmogaus laisvė, tik  parodo, kad žmones, esančius aukštose pozicijose, tokia poezija gąsdina.

„Kol yra žmonių, kurie bijo kuriamos poezijos, poetai neturėtų bijoti. Tačiau pati poezija neturi galios. Ji ateina iš žmonių, kurie išdrįsta ją rašyti, skaityti, kalbėti, kad taptų laisvi“, – kalbėjo A.Vajna.

Išsišokimai poezijoje užglaistomi

Tiesa, poetė A. Kaziliūnaitė lietuvių literatūros paveikslo nepiešė vien tamsiai. Pasitaiko atvejų, kai politiškumo elementai ir visuomenėje vis dar giliai įsišaknijusių problemų detalės pasirodo literatūroje įsitvirtinusių rašytojų kūriniuose. Tačiau iškyla dar viena barikada, kuri poezijai, kalbančiai apie aktualijas, apsunkina patekimą į lietuvių  literatūros barus. A.Kaziliūnaitės nuomone, politiškumo ir problemų elementai pro akis praleidžiami tada, kai rašytojas viešajame diskurse neafišuoja ir neakcentuoja to, kad rašo apie visuomenėje vyraujančias blogybes ir  problemas.

„Tam tikra prasme atrodo, kad pastariesiems kūrėjams šie, kartais jų kūryboje prasprūstantys išsišokimai tarsi atleidžiami ir nepastebimi su sąlyga, kad jie patys viešumoje plačiau apie tai nekalbės. O jie per daug apie tai ir nekalba“, – išimtis įvardijo A.Kaziliūnaitė.

Panašias mintis konferencijoje reiškė ir jaunasis poetas Simonas Bernotas. Vaikinas iškėlė klausimą, ar poezijoje egzistuoja objektyvumas ir ar išvis jis turėtų egzistuoti? Taip pat svarstė, ką duoda ir ką atima kūryboje vyraujantis politinis korektiškumas. Kūrėjo nuomone, už savo žodžius atsakyti būtina, tačiau blogiausia yra noras įtikti visiems ir prisitaikyti prie kiekvieno. Poezija, kuri yra be išsišokimų, badymo pirštu į aplink esančias problemas, skaitytojui nesukelia jokių emocijų, išskyrus žiovulį, ir verčia nuobodžiauti nesigilinant į tai, kas vyksta aplink mus.

„Neverta stengtis nuolat prisitaikyti prie situacijos, bandyti išlikti visiems tinkamu. Juk visų draugas – niekieno draugas“, – dėstė S.Bernotas.

Lyčių nelygybė jaučiama ir mene

S.Bernotas taip pat daug kalbėjo apie lyčių nelygybę kūryboje. Išskirta tai, jog net pačiame „Poezijos pavasaryje“ vyksta atskiri moterų skaitymai, o tai perša nelygybės tarp vyrų ir moterų kūrybos mintį. Taip pat vaikinas dalinosi patirtimi, kad vis dažniau kūrėjai kviečiami pildyti anketas, kuriose nurodama lytis, rasė, seksualinė orientacija. Pasak S.Bernoto, kūrybos skirstymas pagal tokius kriterijus yra absurdiškas ir stabdo literatūros judėjimą į priekį ieškant naujų, dar nerastų kelių.

„Kiekvieno balsas lygiavertis. Svarbu, ne kas kalba, o ką pasako. Ir jei literatūros vertė nustatoma pagal lytį, rasę, orientaciją, religinius  įsitikinimus, tai nėra žingsnis į priekį. Tai žingsnis atgal“, – šiais žodžiais S.Bernotas užbaigė savo pranešimą.

Panašias mintis dėstė ir A.Kaziliūnaitė. Jos nuomone, einant į lietuvių literatūrą barikadą taip pat sukuria rašytojo lytis, orientacija, tarpdiscipliniškumas ir tarptautiškumas. Kaip pavyzdį autorė pateikė  praėjusiais metais Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ pelniusią Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą „Saulė ir jūra“, kuriai libretą rašė V.Grainytė.

„Lietuvių literatūros pasaulį galime pavadinti fašistiniu ir pasisakančiu už literatūros, kaip žanro, grynumą. Tad tiek kolektyvinio kūrinio idėja, tiek tarpdiscipliniškumas gali egzistuoti, tačiau dažniausiai ne šiame pasaulyje“, – pranešime teigė A.Kaziliūnaitė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.