Bet ūmai pastoja taką laumė ragana gauruota.
– Atnešei?
Graibaus po kišenes.
– A virusą atnešei, klausiu?
– A kad nežinau, kur jį gaut, – teisinuos. – Iš neskraidančių esmi...
– Tokiems pro šonines duris, – mosteli šluota.
Slenku atbulas.... Galiu ir pro šonines. Kam poliklynėj išvis reikalingos paradinės? Anokie ligonių paradai...
Nebent daktarams pražygiuot, kai iš priekinių linijų grįžta.
Ieškodamas, kaip įeit, pasvajoju: ot, jei aš būčiau viruso nešiotojas! Niekas manęs pro šonines nevarinėtų – patys daktarai su žiburėliais kaip kokį gytantą atvežtų, atskiroj palatoj lyg patį veriūgą paguldytų. O jei kojas pakratyčiau – per visus radijus tokią žinią Lietuvai paskleistų. Smagumėlis!
Bet man ir taip gerai. Man dar pasisekė. O, va, daugelio pažįstamų jau nebėr, nes jų pro jokias duris neįleido.
Kaimynas pasakojo: prisiskambinęs į gydyklą tik po mėnesio. Pirma norėjęs skųstis kojom, bet dabar jau gėlę galvą. Užsirašęs pas širdies daktarą. Eilė buvus tokia, kad sulaukęs nebeatminė, ko atėjęs, ėmė skųstis velniais, rūkuos klaidinančiais...
Išvarytas prikalė prie savo trobos lentelę „Vietų nėra“ ir sėdi ant slenksčio.
Bet kodėl, vos tik išlyginam teises vienoj vietoj, jos kaipmat išsikreivina kitoj? Viruso nešiotojams nūnai neprilygsta nei gipso nešiotojai, nei tie, kuriuos šiaip reikia nešiot. Vėžininkai, širdininkai – ir tie antroj lygoj. O ką jau šnekėt apie tokius kaip aš? Nujaučiu, ką išgirsiu...
Ko norėt... Daktarai nuolat priekinėse linijose, kasdien su nematomu priešu grumiasi, o mes, civiliokai, atšliaužiam sąnariais skųstis.
Gėdos turėk, Juozapai!
Vis tiek lendu pro šonines. Kas jau bus, tas... Su inkstais, aišku, nedrįsčiau nė pro kanalizaciją...
Koridoriuj tylu, ramu – nei daktarų, nei ligonių. O man dėl to tik baisiau! Nematomas priešas visur gali tykot.
Va, durys. Ketinau belstis, bet... Jei mano daktaras dabar pasaloj – ar neišduosiu priešui jo slaptavietės?
Tyliai smunku vidun. Tuščia! Ir toks nerimas... Gal priešas jau laimėjo? Gal nė vieno daktaro gyvo nebėr?..
Bet kurgi jų kūnai?
„Ne, – raminuos. – Aš juk pats girdėjau daktaro balsą. Tiesa, po savaitės kančių prie telefono. Bet atsiliepė gi! Vadinasi, slapstosi kur pogrindy. O gal Rūdninkų girioj, bunkery šaltam...
– Sakalai broleliai, kur jūs?
Tyla... Ir nežinia: o ar tuomet man daktaras atsiliepė? Gal koks samdinys iš lavonų skyriaus, kuriam jau nebaisūs virusai...
O gal pats nematomas priešas? Taip ir įviliojo mane į šią vietą...
Radęs ant stalo plaktuką padaužau sau kepenis ir, tikėdamas užmigdęs priešo budrumą – čiaukšt pačiaukšt! – kertu aplinkui, gal ir tam balvonui klius.
Ūmai kad stvers mane už čiuprynos!.. Kombinezonas, pirštinės, kaukė... Tai jis! Su rūbais nematomas – matomas. Kine mačiau...
Nori pasmaugt. Ne ant tokio pataikei.
– Išgama! – rikteliu. – Tuoj aš tau...
Pripuolęs plėšiu, draskau ano dangalus... Ir vietoj bjauraus gyvio – it iš pieno plaukus nuogalė.
Va, kaip klastingas priešas bando mane įveikt! Dairaus kokio purškalo...
Ūmai padaras prabyla žmogaus balsu:
– Aš daktarė.
– Ak bar, – taikaus intonacijon. – Dar dakar...
Gal pamanys, kad saviškis...
O tas ima dūsaut, lyg būtų ligonis.
– Paleisk mane, Juozai.
– O kas man už tai bus? – klausiu.
– Paguldysiu į skyrių.
Su tokia aš visur gulčiaus. Jei būtų tikra. Bet manęs taip lengvai neapmausi. Žinau, kad priešas greit keičia pavidalus, tik nežinojau, kad iki tiek... Mutavęs į moterį, pavojingas jau ne tik karšinčiams...
Graibau kažkokį aparatą. Gal kraujasiurbis?..
– Pažįstu tave, – vilioja nuogalė. – Tu iš Šeškinės.
– O tu iš Kinijos! – demaskuoju.
– Nusiramink, – ulba. – Viskas susitvarkys.
– Kis kis, – atsakau. – Kung fu, – priduriu su pašaipa.
Težino, kad nebijau.
Padaras tiesia rankas.
– Vak! – rikteliu. – Cy! – spiegiu. – Naaa!.. – tvoju.
Maniau, ano galia ims slopti... Kur ten! Slenka artyn...
– Nežinai, kas tas yr? – šiepiu dantenas. – Ot, pamatysi! Galas tau, šikšnosparnio išpera!
– Leisk man apsirengt.
– Ir klajot tarp žmonių? – rūstauju. – Kad nieks neatpažintų?
Ne jau! Eik pro šonines stačiai į gatvę plikuoju pavidalu. Žiūrėsim, kaip žmonės reaguos, ar toli nueisi...
– Tu rimtas ligonis.
– Labai rimtas, – atsakau.
Savaitę zulinęs telefoną, spaudęs vienetą ir dvejetą, ir dar kažin ką... Išbirbintom ausim... Koks dar galėčiau būt?
Va, jau imu dusti... Šliaužiu gatvėn, įkvepiu išmetamųjų – tuoj prašviesėja galva.
„Ir daktarai nematomi! – topteli. – Kada gi aš mačiau tikrą daktarą? Prieš pusmetį? O dabar jie išlenda nebent pro žiniaplyšį. Tik ir ten vaizdas kažkoks netikras...
Bet su nematomu priešu ir reikia grumtis jo ginklais – pačiam tapti nematomam.
Žinau, ką daryt...
Jau kuris laikas gydau žmones nuotoliniu būdu. Aišku, mokslų kalvarijų nėjau – nebe tas amžius. Bet gydant per atstumą to ir nereik.
Kodėl mes, daktarai, pacientams skambinant taip ilgai neatsiliepiam?
Todėl, kad valty su meškere būtina tyliai sėdėt.
Bet kai sėdžiu prie laužo, kai puode jau smagiai burbuliuoja žuvienė ir ypač po šimto, visados atsiliepiu. Konsultuoju bendraisiais galvos klausimais ir dėl sąnarių.
Jei ligonis skundžiasi vidaus organais, pasakau, kad kviečiu specialistą, ir perduodu telefoną kaimynui. Žvejojam dažniausiai trise, tad problemų nekyla. Petras – širdininkas nuo devyniasdešimtųjų. Antanas, anuomet daug rūkęs ir gėręs, sėkmingai sprendžia plaučių ir kepenų reikalus.
Štai vėl skambutis... Alio!
– Blogai, daktare, – vapalioja ligonis.
Aš susikaupiu ir labai raiškiai tariu:
– Jei blogai – spauskite vienetą. Jei labai blogai – spauskite dvejetą...
– Geelbėkit!..
– Galit ir nieko nespaust, – raminu. – Kokie simptomai?
Jis ilgai krenkščia ir dūsauja.
– Negaliu prie elektroninės bankininkystės prisijungt.
– O kas trukdo?
– Kad nežinau... Kiek bandau, tai vis dūzgia, burzgia, net putos veržiasi...
– Sąnariai, – nustatau diagnozę. – Nesinervinkit, – raminu. – Paprašykit, kad kompiuterį kas į lovą atneštų.
– Neturiu aš to velnio komputoriaus!
– Sakėt, bandau prisijungt...
– Bandau per kitus elektros daiktus – barzdaskutę, sulčiaspaudę, bulvių tarką...
– Kokių paslaugų iš banko laukiat? – domiuos.
– Kaip ir visi... Kad pinigai bent pro kokią skylę išlįstų.
„Čia ne sąnariai, – sumetu. – Bet visi daktarai kartais klysta.“
– Išgerkit žuvų taukų, – patariu.
– Gėriau, daktare... Kaip liepėt aną savaitę.
„Oi, durnas... – pykteliu. – Negi man ir pacientų numerius įsimint?“
Ką jam dar pasiūlyt? Geras žodis – vaistas...
– Taukų kursą baigiam, – sakau. – Nuo šiandien gerkit tik alų.
Pacientas dėkoja, ir iš balso jaučiu, kad stiprėja. Taip ir turi būt! „Alus“ geresnis žodis nei „taukai“.
Reikia atsipūst... Užsiverčiu taurę. Girdžiu, kaip Antanas bara ligonį:
– Tingite dirbt? Norit į lovą? Ne, neguldysim. Pirmiau šoko terapija. Tegul kas nors rykštėm išplaka. Žmonos bijot? Prašykit kaimynės – gal mažiau skaudės...
O Petras žiū – tik žuvienę sriaubia. Petro dar laukia vizitas į namus. Žvėryne vienai poniai širdis sužeista...
Aš tai po namus nevaikštau. Sąnarių kontingentas ne tas... Širdininkai ir man būtų arčiau širdies. Bet ką darysi... Kažkas privalo ir antrarūšiais organais rūpintis. Yra daktarų net urologų. Apsaugok, Viešpatie...
Nors... Nuotoliniu būdu visur galėčiau knaisiotis.
Žiebiasi žvaigždės. Metas meškeres vyniot. Rytoj vėl tas pats darbas...
Bet sykiu – ir poilsis. Nėr ko man skųstis.
