Poetinio Druskininkų rudens laurai A.Šlepikui skirti už eilėraščių rinktinę „Mano tėvas žūsta“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Laureatas atsakė į „Lietuvos ryto“ korespondento klausimus.
– Atsimenu, kaži kada tapytojas Šarūnas Sauka, paklaustas, kas įkvepia jo paveikslus, atsakė, kad pyktis. Įdomu, kas varinėja jūsų poezijos kraują?
– Įvairūs dalykai. Dažniausiai pajunti, kad tiesiog iš kažkur atsiranda eilėraštis. Lyg sutampi su tam tikru pasaulio aspektu ir tas sutapimas, tarkime, su debesimi, einančiu žmogumi, saulės blyksniu, praskrendančia vapsva užmezga eilėraštį smegenyse. Jis ten gyvena, sukasi, aplimpa žodžiais, eilutėmis. Jei to eilėraščio, tiksliau, dar tik jo vaiduoklio ar šešėlio neužrašai, jis paprastai lygiai taip pat išblėsta, iškeliauja.
Anksčiau taip nebuvo, bet pastaruoju metu kai kurių eilėraščių impulsais tampa ir sapnai. Matyt, kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau patirčių, atsiminimų, įspūdžių sukaupia smegenys ir pasąmonė, kurios skleidžia daugiau impulsų miegant. Bet tai nereiškia, kad aš dabar užrašinėju sapnus.
– Panašų klausimą jums esu uždavęs prieš 17 metų. Tada atsakėte, kad jūsų kūrybą maitina šimtmečių ir akimirksnio poezija. Kitaip tariant, kad mėgstate archajinę poeziją – užkalbėjimus, šamanizmus, kai kuriuos epus. Be to, žavėjotės ir kinų ar japonų poezija, kuri rašoma vandeniu ant akmens ir kurią reikia spėti perskaityti.
– Man iš tikrųjų patinka senoji poezija. Epai, žinoma, nėra tikroji poezija, tai labiau pasakojimai, kurie žavi savotišku sapniškumu, fantasmagoriškumu, tikėjimu žmogaus galia. Betgi dabar nepradėsi rašyti epo. Tegul tai daro rašytojas Herkus Kunčius.
– Gal klystu, bet lietuvių poezijoje stiprus tėvo įvaizdis – turiu omenyje tavo kolegas Sigitą Parulskį, Rimvydą Stankevičių, Mindaugą Nastaravičių. Jūsų knygos pavadinime irgi figūruoja tėvas. Be to, įdomu tai, kad pirkėjas, įsigijęs šią knygą, tik ją atsivertęs supras, kad tai ne detektyvas.
– Tegul tik perka. Juolab kad pirkėjui gal net įdomiau nei pirkti eilėraščių knygą „Atgaiva“ ar „Laimė ištekėjimo“.
Rimčiau kalbant, tas pavadinimas susijęs su man labai svarbiu eilėraščiu, parašytu po tėvo mirties. Jame glūdi ir tam tikras mano tėviškės kodas – aš esu rytų aukštaitis, tad pas mus „einam, vaikeli, žūt“ reiškė „einam žvejoti“. Nors mes su tėvu gaudyt kuojų ar šapalų išeidavom labai retai, bet tos žvejybos valandos su tėvu – vienos laimingiausių gyvenime.
Tad tėvo įvaizdžio poezijoje nevadinčiau jokia tradicija, greičiau amžina tema. Mes visi turime ar turėjome tėvus. Ir negali nerašyti apie tai, kas tau svarbu, ką myli ar kam priešinies. Man šeima svarbi, tad ir eilėraščiuose figūruoja ne tik tėvas, bet ir sesuo, brolis, motina.
– Ar dabar kartais nueinate pažvejoti?
– Labai mėgstu žvejoti, kaip ir valgyti žuvies patiekalus. Man patinka ir stebėti žuvis, domėtis jomis, žiūrėti dokumentinius filmus apie jas. Net gaila, kad anuomet nesuvokiau, jog galėčiau tapti ichtiologu. Įstojau visai kitur. Gal ir gerai, bet, manau, būčiau visai geras ichtiologas.
Šiaip ar taip, nors žvejoti mėgstu, bet žvejoju retai. Nemėgstu kankinti žuvų, nepakenčiu sportinės žvejybos, kai pagautą žuvį paleidi. Juolab kad tos mūsų upių ir ežerų žuvys nėra pačios skaniausios.
Geriau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti skanesnių, o į potencialų laimikį tiesiog žiūrėti nuo kranto, grožėtis. Arba tiesiog eiti grybauti.
Tarp kitko, man labai patinka grybauti, bet dar nešovė mintis rašyti eilėraščių apie grybus, nors jie ir labai įdomūs organizmai.
– O kaip reagavote, kad „Mano tėvas žūsta“ jums pelnė Poetiniame Druskininkų rudenyje teikiamą Jotvingių premiją?
– Smagu, kad atsidūriau gerų kūrėjų būryje, nes visi ankstesni laureatai – nuostabūs žmonės ir puikūs menininkai.
Kita vertus, visi žinome menininkų, kurie taip ir numirė nepagerbti, neapdovanoti, lyg ir pastebėti, bet atidėti geresniems laikams. Manau, kad jiems psichologiškai buvo išties nelengva. Tad kliedėčiau, jei sakyčiau, kad man nemiela būti pastebėtam ir įvertintam.
Pačiame Poetiniame Druskininkų rudens festivalyje dalyvauju jau kelis dešimtmečius. Tai geras festivalis, kuris vyksta geroje vietoje ir kuriame dalyvauja geri žmonės. Juk nuostabu, kai festivalis suteikia impulsų kūrybai. O pabuvęs Poetiniame Druskininkų rudenyje visada pasikraunu energijos rašymui.
– Ne paslaptis, kad šis festivalis neapsieina be nuotykių, linksmybių, pokštų. Papasakokite įsiminusią istoriją, kuri skambėtų jei ne kaip eilėraštis, tai kaip apsakymas.
– Su viena rašytoja esame grįžę iš festivalio Artūro Jevdokimovo automobilio bagažinėje. Mat į vidų netilpom, tad prisikrovėm lapų į bagažinę ir sulindom.
Snaudžiau. Staiga automobilis sustojo ir atsivėrė bagažinė. Į mane žvelgė dviejų policininkų veidai. Pasisveikinau. Jie uždarė bagažinę ir netrukus automobilis pajudėjo. Gal jie savo akim nepatikėjo?
