– Ne kiekvienam, – aiškinu. – Tu negauni.
– Tai dar ne visai nuo proto atšokęs? – nuogąstauja anas.
– Man taip neatrodo, – raminu.
Bet Briuselio ekspertai gal kitaip žiūri? Būtent todėl ryžaus eit į Trečiojo amžiaus universitetą studijuot bankininkystės. Mokysiuos nebe iš savo knygų, o iš vadovėlių, ir viską sužinojęs visiems paaiškinsiu.
2.
– Eitum verčiau į daktarus, – pataria žmona.
Svarstau... Dabar, kai daktarai nebepriima ligonių, gal ir neblogas darbelis.
Bet ir bankininkai žmonių nebepriima. Sėdėk ir švilpauk.
Tik va norėtųsi, kad darbas ir džiaugsmą teiktų...
Gal nebėr tokių darbų?
3.
– O gal man studijuoti Ai ty? Tokie specialistai labai paklausūs.
– Tau sunku su kompiuteriu, – primena žmona.
– Kompiuteris pats viską padirba, – sakau. – Tik reik man sužinoti, ką spaust.
Bet ir žmonės viską padirba, jeigu juos paspaudi. Žmonėse mažiau spaustukų. Lengviau įsimint.
Norint žmones spausti, reikia eit į verslą arba į valdžią. Tai vienas mechanizmas su dviem galais: įkiša valdžion striuką, pilką – išstumia verslan riebų, žvilgantį...
Užtat ir sakoma: šūdą mala.
4.
– Aš irgi malu šūdą, – giriasi kaimynas. – Bet kas iš to?
Ir man tai mįslė. Sakytum – paprastas darbelis, net džiaugsmą teikia. Kai kas be jokių prastovų mala.
Deja, yra tokia rūšis: kad ir kiek jie dirbtų, vargtų – jokių permainų.
Bet gal viskas pasikeis dėl kitų dalykų. Su kaukėm – ir jau lygesni! Juk daugel kas sutinka žmogų pagal veidą.
Jei reiks vilkėt kombinezonus – išsilygins ir figūros.
Beliks išlygint jėgas ir protus. Jėgas lyginsim pagal darbietį, protus – pagal valstietį.
Ir paryškės gerovės kontūrai.
5.
– Kaip teisingai sakyti? – klausia kaimynas. – Atkatas ar otkatas?
– Jei stambiom kupiūrom, tai ot... – paaiškinu. – Bet koks tau skirtumas?
– Šiaip domiuos.
Anksčiau jis domėjosi šaškėm, paskui dūdą pūtė... Visas gyvenimas vėjais.
Kažin ar tokius bereik ventiliuoti.
6.
O Petras niekuom nesidomi. Ką jam beparodytum – naują mūrą, lygų kelią – atsakymas vienas:
– Pinigus, rupūžės, plauna.
– Ar jau žinai, kaip tai daroma?
Nieko jis nežino! O juk prie pat jo lūšnelės – net keli daugiaaukščiai. Ir kelias plačiausias.
Atrodo: eik, žiūrėk, mokykis...
Kur tau! Slankioja tarsi virusą kandęs.
Sukurtum tokiam gerovę – imtų ardyt iš apačios ir prakuroms sunaudotų.
7.
– Užsirašiau pas daktarą, – sako Petras. – Dabar nieko neskauda, bet priims tik po trijų mėnesių...
– Aš tai į gaisrinę užsirašiau, – prisipažįstu. – Žadu pavasarį žolę degiot.
– Tai aš ir į policiją užsirašysiu, – bruzda anas. – Vėl mano tvartą padegsi...
Abiem saugiau! Dabar gal ir išgert galim?
– Pas kokį daktarą užsirašei? – teiraujuos.
– Gal pas vidaus...
– Oi, durnas!
Užsirašom pas traumatologą. Po trijų mėnesių išgersim.
8.
– Kaip jauties? – klausia daktaras.
– E-e... – atsidūstu.
Jis pažiūri, pakraipo galvą.
– E-e...
– Guldysit?
– E... Eilės.
– E-e-e...
– Vaistų išrašiau.
– E, kad brangūs.
– E... Ir nepadės.
– E, – numoju ranka.
Einu pro duris...
Puikiausiai veikia ta „e sveikata“.
9.
– Pasiekiau paskutinį išmanumo laipsnį, – giriasi kaimynas. – Išmokau gert nuotoliniu būdu.
– Kaip?.. – suklūstam.
– Iš kompiuterio varva... Aišku, reikia pačiam pripilt. Užsandarint. Kištuko vietoj kranelį prisukt...
– Tai koks čia nuotolinis?
– Žiūrint iš toliau, tarkim, iš virtuvės, žmonai atrodo, kad kompiuteriu dirbu. Ir slapstytis nereik. „Einu paguglint“, – sakau.
Stebėjomės ir kalbėjom: „Šitas galėtų būt Lietuvos Prezidentas.“
10.
Prisikrovęs pilną vežimėlį tik – žybt! žybt! – vairuoju pro kasas... Bet prilimpa kažkoks tipas.
– Jūs nesumokėjot!
Nužvelgiu tą vyrioką: dar apyjaunis, o jau apkalkėjęs.
– Jei neišmanot, klausti ne gėda, – šypteliu.
– Grįžkit prie kasos!
Išsitraukęs savo daiktą – kyšt jam po nosim.
– Žinai, kas tas toks?
– Arba sumokat, arba...
Kantrybė jau senka, bet stengiuos paaiškint ramiai:
– Kvaily! Generatorių man davė banke. Sakė, kad galiu atsiskaityti su juo.
Tas kad ims skeryčiotis. Vairuoju tolyn. Jis capt už rankovės.
Ak, šitaip!.. Nusitaikęs generatorium spūsteliu mygtuką. Maniau, dujos – pūkšt, mulkis – tekšt...
O nieko! Tai banke man seną daiktą pakišo? Visur apgavystės...
11.
Būna, kad skamba telefonas. Todėl ir sakoma: gyvenime visko būna.
Telefonas pats savaime tai neskamba. Ten slepias žmogus, norintis pranešti man blogą žinią. Nė nemanau klausytis. Gaus pranešimą: „Vartotojas neatsiliepia“ ir kitąsyk jau bijos skambint. Gal aš stambus vartotojas! Tokių verčiau pasisaugot...
Bet štai Antanas, Muzikos akademijoj mokęsis pianinu skambint, mano žmonai irgi skambina telefonu. Kaip turėčiau elgtis? Sakyt, kad ir aš noriu klausytis? Ar pačiam skambint jo žmonai?
O Petras kitoks: skambina man ir prašo pinigų. Šimto eurų. Kvailys! Ne taip jau gerai skambina, kad turėčiau tiek mokėt.
Bet gal gudruolis? Skambina vienam, kitam... Pataiko ant tokio, kuris neturi klausos, ir išvilioja pinigėlius.
Lendu po lova. Paskambinsiu ir aš savo žmonai.
– Jūsų vyras pakliuvo į avariją!
Žmona klesteli ant lovos. Svoris spaudžia man strėnas.
– Kur jis? – teiraujasi.
– Ligo – oninėj, – žiopčioju. Tikrai jaučiuos nekaip...
– O kas jūs toks?
– Ugniagesys gelbėtojas.
– Perduokit daktarui telefoną.
– Telefono daktarui nereik. Pinigus nešk.
Net šiurpas nukrečia. Bene svarbiausia akimirka mano gyvenime!
12.
Girdžiu balsą: „Įspėjame, kad vaizdai gali šokiruoti.“
Viską jie mato! Išjungiu televizorių...
Man tai kas? Aš ir veidrody visokių vaizdų matęs...
Bet kiti žmonės labai jautrūs, viskas juos šokiruoja: įdrėskimas, mėlynė, kraujo lašas...
Tai kas bus, kai rusas užpuls?
Ar į priekines linijas žengsim su akidangčiais? Ar bus išjungtas patrankų griausmas? Ar tos priešų kūnų vietos, į kurias gali pataikyt mūsiškių kulkos, bus pridengtos rūko skraistėm?
Bet tikriausiai generolai dar prieš mūšį įspės pėstininkus, kad vaizdai gali šokiruoti. Pamesim ginklus ir grįšim prie ekranų.
13.
Mane šokiruoja per televiziją rodomi vaikai be galvų. Kas tiems nutiko? Švietimo reformų pasekmės ar tėvų klaidos?
Jei pakeltą iš lopšio glaustų prie krūties, o ne prie kompiuterio, ar galvos neliktų apysveikės?
14.
Namie – kaip Lukiškių aikštėj. Kai turiu butelį – tai pramogų vieta. Kai neturiu – susimąstymo, gedulo, vilties...
Bet žmona jautrių nervų. Nusiunčiau jai žinutę: „Įspėjame, kad vaizdai gali šokiruoti.“ Tegu dar negrįžta namo.
O kad nesinervintų, nusiunčiau dar vieną: „Likviduoju pasekmes.“
Ir susimąsčiau: ar aš pasekmė, ar priežastis?
O gal susiklosčiusių aplinkybių auka?
Bet ne... Jei aplinkybės būtų suklostytos, viskas čia būtų kitaip.
Mano bėda – per lengvai pasiduodu kitų įtakai. Man liepia gert nuo dešimtos – taip ir darau.
Va, jei lieptų nuo penktos, tikrai nesikelčiau. Pasiuskit...
Žmona beldžiasi... Jausmas – nelyg prie elektroninės bankininkystės jungčiaus.
Kažin, kur dingo bankininkai? Gal visus elektra nutrenkė?
O jeigu ir aš pradingčiau?
Kažkas man vėl skambina... Gaus pranešimą: vartotojas neatsiliepia... Reiškia, vartoja rimtai.
Vartojimui augant kyla ekonomika, gerėja gyvenimas, tęsiasi agrokoncertas.
