Per televiziją skaitytų paskaitų cikle „Mini paskaitos apie maksi dalykus“ L.Kołakowskis kaip tik ir atsiskleidė kaip savitas, įdomus filosofinės eseistikos kūrėjas. Šiuose tekstuose gvildenami visiems rūpimi žmogaus prigimties ir gyvenimo klausimai. Pernelyg neįveldamas skaitytojo į „aukštas materijas“ autorius elegantiškai pažeria taiklių, susimąstyti, o kai kada ir polemizuoti maginančių minčių apie kasdienius dalykus, tokius kaip valdžia, šlovė, kelionės, skolos, seksas, sąžinė ar net nuobodulys.
Savo samprotavimus apie kolektyvinę atsakomybę, smurtą, pavydą, Dievą, teisingumą dėsto trumpai, logiškai, tačiau nenuslysta vien paviršiumi, atveria netikėtas, esmingas gelmes.
Filosofo apmąstymai šiandien gali būti vertingas orientyras siekiantiems išlikti nuosaikaus sveiko proto kelyje šiais manipuliacijų žmogaus politinėmis, ekonominėmis, buitinėmis nuostatomis laikais.
Pateikiame knygos ištrauką apie prabangą.
* * *
Apie prabangą
Kartais pavartojame žodį „prabanga“, o jo prasmė mums atrodo aiški; žinome, ką reiškia tokie pasakymai: „tie žmonės gyvena prabangiai ir jiems nė motais, kad kiti vargsta“, „negaliu sau leisti tokio prabangaus automobilio“, „prabanga smerktina, bet maloni“.
Tačiau pamėginus apibrėžti šį žodį, kaipmat paaiškėja, kad tai neįvykdomas uždavinys. Lengviausiai į galvą ateina mintis, kad prabanga yra tai, ko žmonės trokšta, bet ko jiems visai nereikia, be ko įmanoma gerai gyventi. Bet juk gyventi galime, pavyzdžiui, ir be meno, muzikos, literatūros, be vyno, nors nekyla noras teigti, kad menas, muzika, literatūra ar vynas sietini su prabangiu gyvenimu.
Nesuskaičiuojamus šiuolaikinės technikos išradimus suvokiame kaip beveik gamtos duotus ir mus neatrodo, kad elektros šviesa, televizorius ar automobilis yra prabangaus gyvenimo požymiai. Tačiau žinome, aišku, kad žmonija didžiąją savo laiko dalį gyveno be šių naujovių, vadinasi, jos nėra būtinos, gyveno be skaitymo, rašto, be metalinių įrankių; ar turėtume pasakyti, jog ir mums tų išradimų „tikrai“ nereikia?
Išgyvenimui užtenka tenkinti pagrindinius fiziologinius poreikius, tad kodėl negalėtume teigti, kad visa kita tėra prabanga; tačiau tos prabangos atsisakius, tektų sugrįžti į senąjį akmens amžių. Šitoks projektas mažai kam patiktų, nors kiekvienas tikriausiai turi kažkokią savą, miglotą prabangos (kaip smerktino dalyko) sampratą: prabanga yra tai, ko aš netrokštu, tačiau trokšta kiti; tai, ko aš trokštu, yra „tikri“ poreikiai, o kitų dalykų galime trokšti, bet jie nėra reikalingi.
Vis dėlto lengva suprasti, kad daiktų skirstymas į trokštamus ir tikrai reikalingus yra visiškai savavališkas ir net lengvabūdiškas. Įsivaizduokime, kad aš esu vieno kuklaus automobilio savininkas ir nejaučiu, jog man reikia daugiau. Kokia teise ir kokiais kriterijais remdamasis galėčiau pareikšti, kad tam, kuris turi (arba norėtų turėti) tris automobilius, jų iš tikrųjų nereikia? Kad menamas poreikis esąs tik įnoris, vaizduotės kūrinys?
Gal geriau būtų sakyti, kad kai žmonės ko nors trokšta, tai jiems to reikia? Visa žmonijos raida paremta tuo, kad randasi nauji poreikiai ir nauji jų tenkinimo būdai; kadangi visi šie poreikiai yra kultūros, o ne gamtos dalis, grįžimo į gamtą ideologas tikrai galėtų juos pasmerkti kaip „dirbtinius“. Betgi nedaugelis jo klausytų. Žmonės gyveno be automobilių ir šaldytuvų, tačiau šiems naudingiems daiktams tapus lengvai prieinamiems, vargu ar begalime įsivaizduoti gyvenimą be jų.
Taigi, ar prabanga yra tuščia ir beprasmė sąvoka? Nebūtinai, gal verčiau pasukime galvas, ar nėra kitų, mūsų įprastos intuicijos padiktuotų kriterijų. Randantis naujiems poreikiams, randasi naujos nelygybės. Vieni daiktai, kadaise vertinti kaip prabangūs, ilgainiui tampa, bent jau turtingesnėse Žemės rutulio vietose, visiems prieinami, o kiti – ne. Juk neįmanoma kiekvienam duoti po pilį prie Luaros; galima (teoriškai) sukelti anarchistinę arba bolševikinę revoliuciją ir eksproprijuoti visus pilių prie Luaros savininkus, bet tada pilys, užuot priklausiusios aristokratų šeimoms, priklausys valdančiosios partijos sekretoriams, žodžiu, jokios naudos, išskyrus milijonus lavonų, tokia revoliucija tikriausiai neduotų.
Niekas nesako, kad nereikia galvoti, kaip pagerinti vargšų gyvenimą, kaip įveikti badą ir elementarių gėrybių nepriteklių, bet galbūt nėra prasmės kovoti su prabanga (kad ir kaip ją apibrėžtume) ir laikyti skurdo panaikinimą savaiminiu tikslu – tokį siekį įkvepia pavydas, o ne kilni teisingumo idėja. Kita vertus, mus piktina nežmoniško skurdo vandenyne švytinčios prabangos salos.
Ar galėtume prabangą apibrėžti be nusiteikimo ją išgyvendinti, tai yra be noro eksproprijuoti turtuolius, o tik ieškodami teisingos jos sampratos? Pasitelkime pavyzdį. Kai buvo tik mechaniniai laikrodžiai, firmos „Patek-Philippe“ laikrodžiai kainavo pasakiškus pinigus ir buvo vertinami kaip tiksliausi bei patikimiausi pasaulyje. Šiandien koks nors 25 dolerius kainuojantis „Swatch“ yra turbūt toks pat tikslus kaip „Patek“, tačiau „Patek“ laikrodžiai ir šiandien kainuoja kapitalą ir yra toliau perkami. Tad atrodo, kad laikrodžio pranašumas – tiksliai matuoti laiką – yra visai nesvarbus ir visa esmė yra kažkas kita, o ne funkcija rodyti laiką. Kodėl žmonės perka „Patek“ laikrodžius? Kad pademonstruotų, kokie jie turtingi? Kad patys sau nuolat primintų, jog yra turtuoliai?
Pavyzdžių nors vežimu vežk. Superprabangus „Jaguar“ ar „Ferrari“, be abejo, visokeriopai geresnis už kuklų „Ford“, tačiau kainuodamas 30 ar 50 kartų brangiau, vargu ar yra tiek pat kartų geresnis. Kitas pavyzdys: paveikslų reprodukavimo technikos pažanga galbūt netrukus leis kiekvienam turėti namuose Van Gogho ar Vermeerio reprodukciją, kuri vizualiai visiškai nesiskirs nuo originalo, o aukcionuose retkarčiais ir toliau pasirodys kokios nors Van Gogho drobės ir kokie nors labai turtingi kolekcininkai dar vis klos už jas milijonus. Snobizmas? Galbūt, bet ar nesinorėtų verčiau turėti namuose tikrą Van Goghą, o ne nepriekaištingai padarytą kopiją? Ar tai nėra natūralu – jausti pasitenkinimą turint daiktą, kuris pasaulyje vienintelis, autentiškas? Ir ar tokį pasitenkinimą būtina smerkti?
Kaip žinome, žmonių poreikiai ir žmonių godumas yra beribiai, todėl „objektyvus“ ir visuotinai taikytinas prabangos apibrėžimas, regis, yra neįmanomas. Norint atskirti, kas yra arba nėra prabanga, reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją – į civilizacijos ypatumus, istorines sąlygas, šalį ar visuomenės klases. Juk godumas, nors moraliai smerktinas ir atsakingas už daugumą žmonių įvykdomų nusikaltimų, taip pat yra vis dėlto prisidėjęs (greta tinginystės) prie puikiausių žmonijos techninio išradingumo laimėjimų, kurie palengvina mūsų gyvenimą, padaro jį patogesnį, prabangesnį (moraliai neutralia prasme), o mėginimai godumą išrauti institucinėmis priemonėmis atneša begalines kančias ir skurdą.
Nemalonu pripažinti šią nenaują tiesą, esame linkę tikėti, kad moralinis gėris privalo būti gėris ir visais kitais atžvilgiais; tačiau įvairūs filosofai – tarp jų Hegelis ir Leibnizas – žinojo, kad taip nėra; net kai kurie teologai yra kalbėję apie netikėtas palaimingas gimtosios nuodėmės pasekmes.
Kalvinistai smerkė prabangą kaip gyvenimo būdą, smerkė demonstratyvų vartotojiškumą, siekė minimizuoti skirtumą tarp turtingųjų ir vargšų kasdienybės papročiuose, tačiau nesmerkė turtų kaupimo, o priešingai, skatino tai daryti, vadinasi, skatino (garsiai neminėdami to žodžio) godumą. Katalikai abstrakčiai smerkė godumą, tačiau nesmerkė pačios prabangos, kurios puikių pavyzdžių ne kartą galėjome išvysti popiežių dvaruose. Taip pat ir Jėzaus žodžiai apie turčius šiandien turbūt nėra dažnai cituojami kaip taisyklės, kurių privalome laikytis.
Tačiau galimos ir kitos skirtys. „Patek“ laikrodžiai, ką ir sakyti, brangūs ir daugumai mūsų ne pagal kišenę, tačiau jų brangumas paprastai nereiškia puikavimosi; tokie laikrodžiai skirti ne prasisiekėliams, mat šie labiau mėgsta laikrodžius, inkrustuotus deimantais, tokius, iš kurių prasisiekėliškumas beveik storžieviškai trykšta. „Patek“ laikrodžiai – ne storžieviški, bet elegantiški, o elegantiškumas, kaip žinome, nėra peiktinas; sunku jį apibūdinti, tačiau nesunku parodyti pavyzdžiais.
Prasisiekėliško skonio moteris apsikarsto brangenybėmis nelyginant Kalėdų eglutė, o elegantiška moteris puošiasi saikingai, nesipuikuoja. Saikas yra esminis elegantiškumo bruožas – kiekvienas turbūt su tuo sutiks. Autorius rašo elegantiškai, jei sugeba iš savo teksto pašalinti nereikalingus priedus ir kalba taip, kad skaitytojui susidaro įspūdis, jog forma tobulai atitinka turinį, o turinys yra toks skaidrus, kiek tai leidžia tema.
Kas vis dėlto sieja elegantišką moterį, elegantiškas futbolo rungtynes, elegantišką istorinę knygą, elegantišką pastato fasadą, elegantišką matematinį įrodymą? Visiems šiems dalykams, matyt, būdingas saikingumas, kuklumas ir toks paprastumas, kuris aplinkiniams sukelia formos ir turinio visiškos dermės įspūdį. Elegantiškumas lengvai atpažįstamas, jis – tarsi gero tono požymis, užtat chamiškumas reiškia pastangas žūtbūt išsiskirti žeminant kitą arba pabrėžtinai demonstruojant savo aukštesnę padėtį bei turtus.
Tačiau čia kalbame ne apie prabangą, ne apie mėgavimąsi „nebūtinais“ pasitenkinimais ir malonumais, nes nėra visuotinio apibrėžimo, kas yra nebūtina. Kalbame veikiau apie pralobėliams būdingą įprotį pagyrūniškai puikuotis savo turtais, o tai sukelia pavydą arba patyčias – nelygu stebėtojo charakteris.
