– Ar kitąmet turėsim Covid-21? – domisi jaunasis pensininkas Mikas Auryla.
– Kažin…– abejoja senjoras leitenantas Morkus Aurelijus.
Prisikemša pypkę avių mėšlo, neskubėdamas išpučia kvapų dūmą.
– Juk dar Covid-20 rinkoj nepasirodė, – primena jaunyliui.
– Po teisybei, gana mums ir devyniolikto, – vypteli anas.
– Jūs rimtai kalbat?
– Aš jums daugiau pasakysiu… – Mikas Auryla apsidairo, pritildo balsą. – Man ir slogos būtų gana.
– A kroniškos?
– Paprastos.
Morkus Aurelijus ilgai žiūri į draugą, bet pasako tik tiek:
– Tu ir žibalinę lempą nusipirk.
– Aš ir spragilą nusipirksiu, – tyliai atsako Auryla. – Ir kultuvę.
– Pažangos nesustabdysi!
– O gal ir sustos. Aš dar ne viską pasakiau…
Pakilęs žergia priekin, žvelgia tolumon.
– Aš ir į valstiečių partiją įstosiu!
– Žinau, kodėl tu toks… – atsidūsta Aurelijus.
Krypčiodamas ramentais prieina prie draugo, nusimeta kaukę.
– Apčiaudėk mane, kad nori…
Paskui jie sėdi susiglaudę it gėjai.
– Nauji Covid modeliai turbūt dar geresni? – smalsauja Auryla.
– Aišku, geresni… – šypso Aurelijus. – Didesnis plitimo greitis. Tvirtesnis sukibimas su plaučiais. Subalansuoti jaunimui, bet tinka visiems.
– Aš dar prisimenu laikus, kai tik gripą tegaudavom.
– Lygūs buvom. Prostata mūsų kaime niekam nebuvo padidėjusi.
– Tai kad nė pačios prostatos nebuvo.
– Triperį tik iš sostinės parveždavo. Ir tai ne visiems.
– O dar seniau – nė šikpopierio nebuvo.
– Ką tu sakai!..
Abu nutyla. Ką čia bepasakysi…
2.
Mikas Auryla žvelgia į debesis.
– Jei žmonės būtų iš plastiko... Niekas jų neįveiktų.
– O iš ko tujen esi? – domisi Morkus Aurelijus.
– Iš vandens, anglies, vilties ir tikėjimo.
– Oi, durnas!
– Aš nekaltas. Viltį anuomet man mokytojai įskiepijo.
– Užtat nūnai daugelis skiepų privengia.
– O dar man aiškino: kultūros reikia turėt!
– Eik tu sau…
– Ir sveikatos!
– Sveikas tai jau nebus kultūringas.
– Pinigų, žinių, energijos...
– Mes negalim tiek daug turėti. Pas mus vietos nėr.
3.
– Virusas mažiukas, o kiek proto turi! – pavydi Mikas Auryla. – Mokslinčiai vargsta, vakcynas išradinėja, o anas – šast! – ir jau kitoks. Ir pašvilpkit!
– Ir tu jau kitoks, – žiūrinėja Morkus Aurelijus. – Į žmogų nepanašus.
– Pats jaučiu, kad mutuoju, – prisipažįsta Auryla. – Specialiai nesimokiau... Bet aš viskam gabus.
– O man nepatinka permainos, – raukos Aurelijus. – Va, mano žmona pasikeitė pavardės galūnę, ir aš jau nebesuprantu, ar ji ištekėjusi, ar ne…
– Tu paklausk.
– Nedrįstu…Bet teisės tai lygios! Ir man būtų patogiau, jei moterys nesuprastų, ar aš vedęs.
– O man geriau, kad nesuprastų, ar aš girtas.
– Kokie mes nelygūs!
– Užtat ir traukiam kits kitą.
4.
– Įgriso tas koronpalaikis! – rūstauja senjoras leitenantas Morkus Aurelijus.
– O man visi virusai bjaurūs, – prisipažįsta jaunasis pensininkas Mikas Auryla.
– Bakterijos kitokios…
– Man ir tos nepatinka.
– Yra gerų bakterijų. Padeda maistą virškint.
Auryla pasitempia.
– Duok man maisto – ir aš tau pavirškinsiu!
– Po pietų mes nevalgom.
– Aš taip noriu geras būt!..
– Tu alkanas tobulėk! Tada gerbsiu.
Auryla supranta, kad Aurelijus teisus, ir kiaurą naktį virškina, ką savo būdoj radęs. Ankstų rytą palieka nemažą krūvelę po draugo langais.
Niekam nesigiria. Tikram gerumui nereik viešumos.
5.
Morkus Aurelijus vėl perteikia patirtį:
– Seniau aš vis nežinodavau, kaip man dailią ponią pakibint. O dabar…
Visi suklūstam. Net beržai sustoja pakelėj.
– Nieko nereikia daryt!
– Pirmą žingsnį vis tiek reikia žengti, – prisimena Mikas Auryla.
– Tai įmanoma, – linkteli draugas. – Tiesiog paleidi atramą ir...
Šypsodamas ilgam užsisvajoja.
– Yra gražuolių, kurioms visi vyrai krenta po kojom, – tęsia mintį. – Perkeltine prasme. O man tiesiogine taip išeina. Ir gražuolė pati rūpinasi, kaip perkelt mane ant šaligatvio, kad mašinos nepervažiuotų. Ji kalbina, o aš drybsau. Horizontalioj padėty geriau atrodau.
Rudens rūškanoj vėl žiebiasi žvaigždės.
6.
– A girdėjai? – klausia Auryla. – Naujieji bus sulaikyti prie sienos ir turės dešimčiai dienų izoliuotis. Paskui galimos visokios komplikacijos. Naujieji ateina, o senieji išeit nenori...
– Dabar tokia mada, – sako Aurelijus. – Valstiečiai, amerikiečiai... Niekas nebemoka pralaimėt.
– Valstiečiai nemokyti. Ko iš jų norėt?..
– Bet argi kas moko pralaimėt? Aš domėjaus... Nėra tokių studijų! Visur tik laimėti mokina.
– Eik tu sau!
– Apsileidimas! – piktinasi Aurelijus. – Jei nuo mažens būtų mokinę pralaimėt, – visi kitaip gyventume. Pralaimėjimas yra visa ko variklis. Andai raudonieji pralaimėjo – visiems aplinkui pagražėjo gyvenimas.
Abu užsisvajoja apie tolimą ateitį.
– Baltieji pradeda ir pralaimi.
– Ir juodieji pralaimi.
– Ir žalieji.
– Žydrieji.
– Gudrieji, riebieji, nelabieji...
Visiems atrodė, kad šitaip geriau.
Tiesa, jaunesni kontūzyti karininkai dar bandė ieškot pralaimėjimų žalos, bet nerado.
7.
– Jaunas buvau trisdešimties... septyniasdešimties... – prisimena senjoras leitenantas Morkus Aurelijus.
– Kitiems būna brandos amžius, – primena jaunasis pensininkas Mikas Auryla.
– Tai kita rūšis. Tie vargšai niekad nebuvo jauni.
– O senatvė – natūralus procesas?
– Eik jau... Natūralu būt jaunam ir sveikam. Natūralu, kai žaibas nutrenkia...
– O kai arklys nuspiria?
– Irgi gerai. Bet žemesnis lygis.
Auryla dairos į kelią.
– Sako, senatvėj protas sugrįžta.
– O kur anam dėtis...
– O jeigu įsiklausytum į proto balsą...
– Išgirstum, kaip šūda mala.
Abu pagalvoja tą patį: o kam to reik?
8.
– Pasenėjus turbūt viskas matos taip, kaip yra? – domisi Auryla.
– Taip, – patvirtina Aurelijus. – Viskas kaip rūke.
– Vaikai pratęs mūsų žygius.
– Aš niekur nežygiavau. Ir vaikams nepatariau.
– Vaikai dabar kitokie...
– Dėl to, kad tėvams ir mokytojams draudžia juos lupt. Neluptas vaikas nuolat kišasi į vyresniųjų pokalbius, įsivaizduoja kažin kas esąs...
Visi jau mato, kad taip blogai. Bet kai atsiras nuotoliniai lupimo būdai – tvarka bus.
– Jei ne per vėlu...
9.
Abu žvelgia rytuosna, kur nuo Astravo raitosi dūmai.
– Kažin, sprogs prieš Kalėdas ar po? – domisi Auryla. – Nieks dorai nepaaiškina.
– Mėnuo šen ar ten... – ramina Aurelijus. – Koks tau skirtumas?
– Jei prieš – nereiks po krautuves blūdyt... O dar aš norėčiau nuotoliniu būdu artimoj aplinkoj pasmurtaut. Tik ar spėsiu įsisavint?
– Tai jums, vargetoms, nuotolinis – naujovė... – vaipos Morkus Aurelijus. – O dičponiai seniai tuom naudojasi: nuotoliniu gerovę kelia, skurdą mažina... Mat prieit arčiau prie skurdžiaus – bijo.
– Tai mums nuotolinis niekuom nenaudingas?
– Taip nesakau... Nuotoliniu aš visas pasaulio gražuoles esu iš...
Prišokus žmona stveria senjorą leitenantą už čiuprynos ir nutempia trobon.
