Būtinoji gintis
Suvaldę žmones – suvaldysim pandemiją.
Kaip žmones suvaldyt?
Į priekines linijas siunčiam pėstininkus ir tankus. Bet prieš tai – artilerijos smūgiai ir aviacijos antskrydžiai. Pirmiausia atakuojam didžiuosius prekybos centrus. Toliau – pozicinis karas vaistinėse, kepyklose...
Ilgiau gali užtrukt partizaninės kovos. Ypač prie Baltijos ir Aukštaitijoje. Čia laukiame rimtos policijos pagalbos. Ir, aišku, tikimės, kad policijai talkins partizanų siautėjimo prisibijantys vilų savininkai.
Taip pat susirūpinimą kelia pasipriešinimas miestuose, mat daugelyje butų būriuojasi grupuotės iš trijų ar net keturių namų ūkių. Daugiaaukščių sprogdint nevalia, nes gali nukentėt niekuo dėti vienišiai. Todėl būtinas kruopštus žvalgybinis darbas. Tiksliai nustačius židinius mūsiškiai leidžiasi parašiutais į balkonus ir demoralizuoja priešą garsiais riksmais: „Paskiepysim, padla!“
Skiepų bijo ir tas, kas nieko nebijo.
Suklupdę priešus klausiam:
– Ar tikit į Uhano šikšnosparnį, jo sūnų virusą ir šventąją vakcyną?
Tuos, kurie netiki, atskiriam nuo poliklinikos, atimam ligonio teises ir paskelbiam sveikuoliais. Sveikuoliai privalo kas rytą maudytis eketėj, kasdien bėgti į darbą ir triskart per dieną valgyt neskanų maistą.
Tuos, kurie negali nebendrauti, suvarom į bendryklas. Tai vietos, panašios į ganyklas, saugomos elektrinio piemens. Išsilakstys? Oi, ne! Kas kaukės nemoka užsimaut, tas jau tikrai neišmoks per tvorelę peršokt.
Aišku, po pandemijos būsim nubausti už žiaurų elgesį su gyvūnais.
Tačiau šiandien privalom taip elgtis.
Būtinos priemonės
Ar po pandemijos pasaulis bus kitoks?
Bus. Būtinai bus. Be jokios abejonės!
Bet laikinai nusiimkim kaukes ir atvira burna tarkim tiesos žodį.
Pasaulis pasikeis, jei pasikeis žmonės. O kuris keisis pirmas?
Aš tai tikrai nesikeisiu. Ir žmona sakė, kad nesikeis. Ir kaimynai... Po teisybei, nepažįstu jokio žmogaus, pasiryžusio keistis.
– Kodėl? – piktinuos.
Vieni laiko neturi. Kiti nežino, nuo ko pradėt. O Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas tiesiog prisibijo.
– Jei aš pasikeisiu, o kiti ne... – krūpsi Antanas. – Kur tada smukt?
– Tegu pirmi keičiasi vagys, chuliganai, banditai, – siūlo Jurgis. – Paskui valdininkai, viršininkai... O esantys mažiausioj rizikos grupėj – visokie medikai, pensininkai, pedagogai – gali keistis vėliausiai ar net išvis nesikeist. Valdžia privalo sudaryt tokius sąrašus. Pasižadam kantriai laukt ir nelįst be eilės.
Skirtumai
Kai pasaulis bus kitoks, artimųjų nebebus. Tik tolimieji. Bet tolimieji ir bus artimieji.
– Jūs toks tolimas, – kuždėsim mielam žmogui. – Noriu, kad visados būtumėt toli.
– O šitas man labai artimas, – sakysim apie kokį nemalonų tipą.
Smurtas bus tik tolimoj aplinkoj. Kaukštelim klavišais, ir tolimasis subyra... Geriau smurtaus labiau išmanūs. Tai skatins kompiuterinį raštingumą.
Andai žmona kaukštelėjo kompiuteriu man per galvą. Tuomet tai buvo naujas reiškinys. O dabar jaunimas ir nebežino, kad kompiuterį galima šitaip naudoti.
Kitados artimajam sakydavom:
– Eik tu...
Ir manydavom pasiuntę labai toli.
Bet tolimuosius galim pasiųsti dar toliau – į net neegzistuojančias erdves. O galim juos parsisiųsti ir daryti su jais, ką norim. Tarkim, pridėti asilo ausis.
Tokie tolimieji – labai artimi. Senąja prasme.
Ar žinojimas kenkia?
Sveikatos universitete studentams dėstau:
– Dabar jums atrodo, kad anuomet nebuvo jokių problemų. Visi tik būriavos, bučiavos...
Pasakos! Iš tiesų ir tada užeidavo bloga nuotaika, nieko nenorėdavai matyti. O kartais žmonės net mirdavo.
– Nuo gretutinių ligų?
– Oi, ne! Gretutinių nebuvo. Tik paprastos – vėžys, širdis...
– O gretutinės... – smalsauja studentai. – Kokie jų simptomai?
– Žmogus nori būti greta kito žmogaus. Jei žmonės būriuojasi, jie serga.
– Kaip atsiranda ligų židiniai?
– Tarkim, pėsčiąjį partrenkia paspirtukas. Tuoj pat išdygsta žiūrovas, greta jo kitas...
– Ar tai užkrečiamosios ligos?
– Jei nieko nedarom, mažas būrelis greit išauga į rimtą būrį.
– Kuom gretutinės ligos pavojingos?
– Paskutinėj stadijoj, kai būriai virsta miniom, kyla revoliucijos: dainuojančios, aksominės, oranžinės... Tada neišvengsi aukų. O likę gyvi metų metais kenčia ligos pasekmes: vargą, skurdą... Laimė, būriavimasis ne visados virsta revoliucijom. Dažniau – paprastom peštynėm.
– Kaip neužsikrėsti?
– Gretutinėm nesirgsi, jei greta nebus žmogaus.
– O jeigu bus šuo?
– Nebūna, kad paglostęs šunį bėgtum ieškoti vietos, kur renkasi daug šunų.
– Kas gi sukelia šias ligas?
– Būta visokių spėlionių. Atseit gana pastatyt miesto aikštėj eglę – ten tuoj atsiranda būrys. Išsigandę miestiečiai ėmė kirsti miškus, šauktis pagalbon švedus. Kol sykį vienas žmogus – net ne eigulys, o šiaip grybautojas – atkreipė dėmesį, kad prie miško eglių žmonės neima būriuotis. Jam kilo mintis, kad išpuošta miesto eglė, kuri kartais net nebūna iš medžio, ligą sukelia, o paprasta miškinė – ne. Tai buvo lūžis.
– Tai turim atskirti netikrą nuo tikro?
– Taigi! Jei žmogus elgsis natūraliai, tarkim, pasakos prisiminimus – aplinkui niekas nesibūriuos. O jei lips ant pakylos ir vaidins, dainuos, politikuos – minios rinksis.
– Ar gretutinės ligos visados buvo, ar tai mūsų laikų rykštė?
– Žmonės visados norėjo būti greta kits kito. Tik ligos ne taip sparčiai plito, mat seniau žmonės eidavo artyn su vėzdais, kardais, kuokom... Vis šioks toks atstumas. O dabar net krautuvėj ant galvų lipa.
– Ar tiesa, kad anuomet žmonės vaikščiojo be kaukių? – teiraujas pirmūnas Joniukas.
Patvirtinu šį faktą. Vaikinai sukikena. Mergaitės nudelbia akis.
– Plikom burnom! Viešoj vietoj?
– Buvom pripratę, – sakau. – Atrodė, kad taip ir reik.
Joniukas kumšteli Grytutę.
– Parodyk man pliką burną.
– Ot begėdis! – raudonuoja ta. – Sudrausminkit, profesoriau...
– Tu kokį seną filmą pažiūrėk, – patariu anam. – Iš prieškaukio laikų.
– O man patinka, kai grožybės pridengtos, – pareiškia seniūnas Petriukas. – Visokių minčių kyla. Kas ten, po kauke? Teoriškai žinai, bet... Visko prisifantazuoji.
Grytutė susiveržia raištelius.
– Man įdomus ankstyvasis Kaukės periodas. Sklinda legendos, kad... Eina vyras, o iš po kaukės jam nosis kyšo.
Studentai šurmuliuoja.
– Vidurnaktį? Prie merginų bendrabučio?
– Dieną, – sakau. – Prie kasų krautuvėj.
Grytutė net nusipurto.
– Jei mane užkalbintų vyras su kyšančia nosim... Aš kad griebčiau!..
– Plikom rankom? – vypteli Joniukas.
Grytutė kaukšteli klavišais. Joniukas pažaliuoja ir subyra smulkiais langeliais.
– Tai smurtas tolimoj aplinkoj, – įspėju mergaitę.
– O tegu neerzina! – rūstauja ta. – Aišku, kad griebčiau nuotoliniu būdu. Mokslininkai net numirėlį graibo specialiu šiaudu, kai nori sužinoti, kokiu garsumu jis čiaudės.
– Prieš mūsų erą nuotolinio išvis nebuvo, – vaiposi Petriukas.
– Tai kaip tada žmonės bendravo su savo tolimaisiais?
Aš susikaupiu. Reiks papasakoti jiems apie artimuosius. Buvo ir tokių...
Pastangos brandina vaisių
Jei prisidengiu nosį, man atsidengia užpakalis. Jei laikosi kaukė – nusmunka kelnės. O jei pavyksta pridengt ir nosį, ir užpakalį, išlenda kitkas...
Tai ką man daryt?
Prisimenu žiūrėtus filmus... Veikėjai ten gudresni už mane! Ir vis tiek jiems nuolat iškyla problema: kaip paslėpti kūną?
Laimė, kad mano žmona išmani.
– Suvyniosiu tave į kilimą, – siūlo.
– Puiki mintis!
Išsitiesiu ant grindų. Ji suvynioja, suriša, kad neišsiskleistų, ir paridena prie sienos. Bet kilimas striukas – galva kyšo. Tai užmauna skardinį kibirą.
Vakare ateina kaimynas.
– Kodėl kilimas suvyniotas? – klausia.
– Tai kad ištiestas daug vietos užima, – aiškina maniškė.
– O būna... – kikena kaimynas. – Šitaip kūnas slepiamas.
Žmona irgi sukvaknoja.
– Ogi Juozą ir paslėpiau.
– Ilgiau kaip tris paras namie nelaikykit.
– Jei padėtumėt išnešt...
... Vėjai kaukia, bet kūnas gerai izoliuotas. Lietaus lašai beldžia kibiran... Gražu! Kažin kaip čia toliau bus?
