Šeštadienį miręs Vytautas Bubnys mėgdavo kartoti: „Šiame pasaulyje nėra nieko amžino“

„Aš nuo seno esu susitaikęs su mintimi, kad šiame pasaulyje nėra nieko amžino”, – 2012-aisiais švęsdamas savo 80-metį ištarė Vytautas Bubnys. Šeštadienį po ilgos ir sunkios ligos, eidamas 89-uosius metus, garsusis prozininkas, dramaturgas, eseistas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis mirė. Jis buvo vedęs Eleną Kurklietytę, o iš pirmosios santuokos rašytojas turėjo sūnų Vygintą Bubnį.

Vytautas Bubnys, Elena Kurklietytė<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vytautas Bubnys, Elena Kurklietytė<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vytautas Bubnys.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vytautas Bubnys.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Rašytojas Vytautas Bubnys<br>R.Jurgaičio nuotr.
Rašytojas Vytautas Bubnys<br>R.Jurgaičio nuotr.
Rašytojas Vytautas Bubnys<br>R.Jurgaičio nuotr.
Rašytojas Vytautas Bubnys<br>R.Jurgaičio nuotr.
Vytautas Bubnys.<br>T.Bauro nuotr.
Vytautas Bubnys.<br>T.Bauro nuotr.
Vytautas Bubnys su žmona Elena Kurklietyte.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vytautas Bubnys su žmona Elena Kurklietyte.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vytautas Bubnys.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vytautas Bubnys.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Apr 25, 2021, 11:17 AM, atnaujinta Apr 25, 2021, 5:28 PM

Siūlome perskaityti prieš devynerius metus darytą interviu su Vytautu Bubniu.

– Kaip jaučiasi žmogus, sulaukęs aštuoniasdešimties?

– Sulaukęs aštuoniasdešimties jaučiuosi normaliai – kaip ir kasdien. Stengiuosi apie tai negalvoti. Aišku, jaučiu ir negerų poslinkių – prastėja atmintis, kartais pamirštu kokį vardą ar pavardę, nors, kita vertus, aš ir anksčiau tai pamiršdavau.

Nuo seno esu susitaikęs su mintimi, kad šiame pasaulyje nėra nieko amžino. Tad kas rytą kartoju tokią savo paties susikurtą maldelę: „Ačiū tau, Dieve, kad naujas rytas išaušo. Būk su manimi. Saugok mane nuo visų bėdų.” Žodžiu, kokios nors dramos ar tragedijos nejaučiu. Bus taip, kaip lemta būti.

– Bandžiau suskaičiuoti jūsų knygas, bet ties dvidešimt penkta pamečiau skaičių. Ar jūs pats skaičiavote, kiek knygų esate išleidęs?

– Jei skaičiuotume dvi neseniai pasirodžiusias knygas – „Širdimi regėti” ir „Kad vėjai neišpustytų”, į pasaulį išleidau 32 knygas. Su perleidimais ir vertimais susidarytų 102 knygos.

Kažkada skaičiavau ir bendrą jų tiražą. Jis siekia 6 milijonus. Mat keli mano romanai sovietiniais laikais Maskvoje buvo išleisti stulbinamai dideliais tiražais.

– Viena garsiausių jūsų apysakų „Arberonas” sovietiniais laikais buvo išleista 15 tūkst. egzempliorių tiražu. Vėliau ji nesyk buvo perleista panašiu tiražu. Prieš keletą metų „Arberono” išleista jau tik 2 tūkst. egzempliorių. Vienas naujesnių jūsų romanų „Balandžio plastėjime” pasirodė 3 tūkst. vienetų tiražu. Kokių minčių kyla, kai lyginate taip sumažėjusius tiražus?

– Anais laikais per metus pasirodydavo tik po šešis ar aštuonis mūsų autorių romanus. Skirtingai nei dabar, anuomet būdavo nemenka atranka. Aišku, ir ideologinė, ne tik kokybinė.

Bet kaip sakė režisierius Arūnas Žebriūnas, sovietiniais laikais gero kūrinio nesukūrė tik tas menininkas, kuris nedirbo, tingėjo. Landų būdavo įvairiausių, kad pavyktų išsakyti savo mintis. Kartais, žinoma, prireikdavo vadinamojo perkūnsargio.

Šiais laikais knygų išleidžiama tūkstančiai, tačiau nedideliais tiražais, nes ir žmonių skaitomumas yra kritęs. 

Iš mokytojų esu girdėjęs, kad dauguma prie kompiuterių prilipusių mokinių nėra perskaitę nė vienos knygos nuo pradžios iki galo. Jiems užtenka šį tą žinoti apie vieną ar kitą knygą. Liūdna, bet ką darysi.

Be to, dabar, galima sakyti, knygas leidžia, kas netingi. Nenoriu supeikti lėkštų ir paviršutiniškų knygų autorių – geriau jie tegul rašo nei sėdi prie taurelės. Bet skaitytojas tame sraute sunkiai išsirenka rimtą ir kokybišką kūrinį.

– Užsiminėte apie geras ir rimtas knygas. Jūsų manymu, koks romanas yra geras, rimtas, kokybiškas?

– Sunku pasakyti. Man rodos, geras ir rimtas romanas turi būti susijęs su tradicija. 

Jis turėtų atskleisti žmogaus dvasinį pasaulį, suteikti herojui galimybę pažvelgti į aplinką – ir į viršų, ir į apačią.

Geras romanas susijęs ne su pasityčiojimu iš žmogaus ir paviršutinišku jo vaizdavimu, o su jo gelmių atskleidimu. Tai būdinga ne vien XIX, bet ir XX amžiaus geriausiems romanams.

Manau, tai neišsemiama, nes kiekvienas rašytojas turi savo požiūrį ir įgimtą talentą, kuris padeda į pasaulį ir žmogų per minėtą prizmę pažvelgti naujai.

Šiais laikais vieninteliu kriterijumi tapo romano perkamumas, jo prieinamumas masiniam skaitytojui. Tapo kone privaloma, kad romanas skaitytojus užkabintų kriminaliniais dalykais, paviršutiniškais nuotykiais.

– Ar neįžvelgiate pačios lietuvių literatūros problemos? Galbūt skaitytojai pultų prie knygos, kuri žmogaus dvasią atskleidžia ne tradicinio romano priemonėmis, o, tarkim, per tą patį kriminalą?

– Gal ir jūsų tiesa. Amžių sandūros užsienio literatūroje nemažai pavyzdžių, kai romanas tarsi ir neįpareigojamai užkabina, įtraukia, sudomina, bet vis tiek sugeba nusukti į giluminius, o ne paviršutiniškus dalykus. Pas mus irgi to yra, bet kol kas tai daugiau tik bandymai. 

– Paklausiu konkrečiau. Štai jūsų namų lentynoje matau Dano Browno „Da Vinčio kodą”. Tai gera ar prasta literatūra?

– Nei gera, nei prasta. Tiksliau tariant, labiau gera nei prasta. Nors man daug didesnį įspūdį paliko Herbjorgo Wassmo trilogijos apie Diną pirmoji dalis. Kitos dvi dalys – jau silpnesnės. Trilogijoms taip atsitinka.

– Jūs savo vienus pirmųjų romanų – „Alkana žemė”, „Po vasaros dangum”, „Nesėtų rugių žydėjimas” irgi vadinate trilogija.

– Tai nėra tikra trilogija. Tuos romanus, kurių veiksmas vyksta pokariu, sieja tema – žmogus ir žemė. Šiuose romanuose stengiausi atskleisti kiek galima daugiau tos rūsčios tiesos.

– O kaip drįsote vaizduoti karo Kroatijoje peripetijas viename naujausių savo romanų „Balandžio plastėjime”, kuriame vienuolis su automatu rankose eina ginti katalikų tikėjimo?

– Pats iki šiol ne iki galo suprantu, kaip drįsau šio romano veiksmo vieta pasirinkti Kroatiją. Aš tuose kraštuose buvau lankęsis, bet, žinoma, jų nepažinojau taip gerai kaip Lietuvos.

Jį rašydamas stengiausi vengti buities detalių. Juolab kad man ir rūpėjo truputį kiti dalykai – siekiau atskleisti žmogaus būties tragizmą karo metu. 

Patys kroatai, kai knygą pristatinėjau jų tėvynėje, stebėjosi, jog man pavyko gana tiksliai atskleisti Kroatijos paveikslą.

– Pavyko turbūt todėl, kad, kaip esate sakęs, vaizduodamas Balkanų karą omenyje turėjote ir Lietuvos pokario pasipriešinimo kovas?

– Jei būčiau neturėjęs mūsų pokario patirties ir žinių apie jį, kažin ar būčiau ėmęsis rašyti istoriją, kuri vyktų buvusioje Jugoslavijoje. 

Tie kariniai susidūrimai visur labai panašūs. Skiriasi tik detalės. Juk visų suiručių metu kiekvienas jaučiasi tiek teisus, kad net leidžia sau žudyti. 

Rašytojas buvo ir Seimo narys

* Vytautas Jurgis Bubnys gimė 1932 m. rugsėjo 9 d. Čiudiškiuose, Prienų valsčiuje. 1953 m. baigė Prienų vidurinę mokyklą. 1953–1957 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto (dab. VDU Švietimo akademija) Lituanistikos fakultete, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. 1957–1964 m. buvo Kauno 9-osios vakarinės pamaininės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1958 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1965–1966 m. buvo žurnalo „Moksleivis“ redakcijos vedėjas, 1966–1974 m. vyriausias redaktorius. 1976–1981 m. ir 1991 m. ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Nuo 1981 m. atsidėjo tik kūrybiniam darbui. Aktyviai dalyvavo tautiniame atgimime: 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo ir tarybos narys, 1992–1996 m.  – Lietuvos Respublikos Seimo narys. 

* Vytautas Jurgis Bubnys savo kūrybą pradėjo skelbti 1953 m. Jis – vienas produktyviausių ir skaitomiausių prozininkų Lietuvoje, parašęs 44 prozos knygas, tarp jų – 19 romanų. Jo kūrinių išversta į daugiau nei 20 kalbų (rusų, čekų, lenkų, latvių, estų, vokiečių ir kitas), keli kūriniai ekranizuoti. Didelė dalis kūrinių Lietuvos aklųjų bibliotekos išleisti garsinėmis knygomis. Rašytojas yra sakęs: „Gimiau po laiminga žvaigžde. Jaunystės metais buvau automatų kulkų suvarpytas, ir mokslo draugai pasiskubino nupinti vainikus man ant kapo. Tik per stebuklą išlikau. Kitais metais dar du susitikimai su mirtimi. Ir vėl – gyvas. Tada aš sau pasakiau: būsiu rašytojas ir rašysiu knygas apie tikėjimą gyvenimu: gyvenimu regimu ir neregimu, gyvenimu nenuspėjamu, kupinu paslapties. Iš tikro ši mintis persmelkia ne vieno mano romano puslapius. O gal toji pati žvaigždė lėmė, kad ir mano knygų bendras tiražas (prisipažinsiu, ranka suvirpa) pasiekė šešis milijonus“. 

* Su jo apysaka paaugliams Arberonas (išėjo keli leidimai: 1969, 1972, 2009) užaugo ne viena karta, o iš jos motyvais sukurto kino filmo (scenarijų rašė pats autorius) „Maža išpažintis” (1971 m., rež. A. Araminas) frazė „Benai, plaukiam į Nidą“ tapo legendinio muzikos festivalio pavadinimu ir daugeliui žiūrovų užsifiksavo atmintyje visam gyvenimui. Rašytojas parašė scenarijų ir pagal savo romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978 m., rež. ir scenarijaus bendraautoris M. Giedrys). 

* Vytautas Jurgis Bubnys, vienas ryškiausių mūsų literatūros kūrėjų, įnešė svarų indėlį į lietuvių literatūrą ir Lietuvos kultūrą. Rašytojas, nors regėdamas ne visada jį džiuginančias visuomenines ir politines permainas, iki pat gyvenimo pabaigos deklaravo šviesų gyvenimo džiaugsmą, tikėjo meno galia ir daugiausia dėmesio savo kūryboje skyrė paprastam žmogui, per kurį atskleidžiama tautos istorija, tradicinių vertybių raida ir jų poveikis visuomenei. Jis bandė savaip pažvelgti į pačius skaudžiausius istorinius įvykius, tarkime romane „Teatsiveria tavo akys“ (1993) pasakojama apie dievdirbį – medžio drožėją, o iš tikrųjų – apie pagonybės ir krikščionybės sankirtą, septynioliktą amžių, kai žmogus nelabai žino, kas jis yra – krikščionis ar pagonis. Tuo tarpu romane „Tas ryto laukimas“ (2004) istorinė gija eina per tris laiko sluoksnius – per Kražių skerdynes, pokarį ir Sausio įvykius. 

* Rašytojui dar teko bendrauti su netoli jo gimtinės gyvenusiu knygnešiu, kuris sovietų laikais per pokarį nešiojosi prie švarko prisikabinęs dar prezidento Smetonos įteiktą medalį už knygnešystę, vėliau už savo drąsą buvo išvežtas į Sibirą. Rašytojas yra prisipažinęs: „Tokia patirtis susikaupė, ir man labai norėjosi per kelias vienos šeimos kartas pasižiūrėti, kaip driekėsi laisvės siekimo gija. Kai be jokių agitacijų iš šalies, be jokių raginimų kaimo žmogus ėjo ir nešė knygą, gynė savo bažnyčią. Knygnešystė, kaip ir bažnyčios gynimas nuo kazokų, yra tikriausiai vieninteliai Europoje tokie atvejai, kai ne politikų organizuoti kaimo žmonės budėjo ištisus mėnesius ir gynė savo šventovę“. Taigi V. J. Bubnys priskirtinas prie lietuvių prozininkų, daugiausia prisidėjusių gaivinant sovietmečio visuomenėje niekintą dvasingumą, demokratiškumą ir teisingumą.

* Įdomu yra tai, kad Vytautui Jurgiui Bubniui rūpėjo ir svetimuose kraštuose gyvenančio žmogaus dvasinis pasaulis, žmogaus, įpainioto į kruvinus Balkanų karo įvykius (romanas „Balandžio plastėjime“, 2002). Ir ne šiaip eilinio žmogaus, o buvusio vienuolio, pranciškono, kuris savo abitą pakeičia į automatą ir eina kovoti prieš serbus ar musulmonus. Rašytoją visada, visų pirma, domino ne tiek politinė, ideologinė įvykių pusė, o dramatiška vidinė žmogaus būsena, jo elgesys sudėtingais istoriniais laikotarpiais. Beje, romanas „Balandžio plastėjime“ 2003 m. autoriui pelnė Baltijos Asamblėjos premiją. 

* V. J. Bubnys buvo apdovanotas ir daugybe kitų premijų, tarp jų: 1970 m. –  Žemaitės literatūrine premija už apsakymų knygą „Gegužio nemiga“, 2003 m.  – „Varpų“ literatūrine premija už apsakymą „Balsas sniegynuose“, 2005 m. – už romaną „Tas ryto laukimas“ – JAV lietuvių tautinės sąjungos 1-ąja premija ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija, 2008 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 1998 m.  rašytojui buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Karininko kryžius, o 2002 m. – suteiktas Prienų garbės piliečio vardas.

* Šviesios atminties literatūrologas Algis Kalėda yra sakęs: „Vytauto Bubnio kūryba yra glaudžiai susijusi su tautos lemtimi. Kultūrologijoje esama tradicijos menininkus laikyti dievų pasiuntiniais. Bubniui dera ši nuostata; ne viename jo kūrinyje ryškus vertikalusis, sakralinis matmuo. Aiškios pastangos tęsti prakilniąją Kūrėjo misiją, o paprasčiau sakant, kurti taip, kad žmonėms būtų geriau ir šviesiau gyventi“. Dabar apie literatūrą (ir ne tik) jiedu galės pasikalbėti ten, kur iš tikrųjų, tikėkime, yra šviesu ir gera. 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.