Žvelgiu į stalinę lempą... Jei žinočiau, kad ir ji naudoja baltarusišką elektrą, kaipmat galvą nutraukčiau.
Bet negali būt! Šita lempa seniai man tarnauja ir žino, kas aš toks. Ji tikrai neimtų baltarusiškos, o jeigu imtų, tai nešviestų ar net susisprogdintų.
Stebiu dar įdėmiau. Šviesa balta, bet ne itin skaidri. Kažin, kas blogiau: gryna baltarusiška ar maišyta?
Gryna tai vis gryna. Išvaryta gan švariose gudų giriose, gal net naudojant tyrus giluminių gręžinių vandenis... O jei teka mūsiškė, tik praskiesta su baltarusiška? Toks mišinys dar pavojingesnis!
Laimė, kad aš turiu prietaisų, ryjančių elektrą. Įjungiu šituos – gal suris brudą...
Ne dėl savęs jaudinuos. Jei aš ir nukentėsiu nuo priešiškai pakrautos lempos, tai niekis.
Na, apšvies man protą. Kiek aš teprotauju...
O va jei Prezidentas leidžia vakarus prie tokios lempos? Kiek jis paveiktas? Kiek jau pats paveikęs? Reikia įspėt! Tegu tučtuojau viską išjungia.
Toliau gal žinos, ką daryti. Paskelbs nepaprastąją padėtį, įsakys bombonešius pakelt. Aišku, mus parems NATO...
Jau bėgsiu Prezidentūron – tik ūmai šmėkšt abejonė. O kas, jeigu klystu?
Gal baltarusiška srovė nekelia mums mirtino pavojaus? O gal visai neprateka? Jei aš be reikalo sukelsiu Trečią pasaulinį?..
Pauostau lempą. Nuo baltarusiškos elektros turėtų sklisti nemalonus kvapelis.
Bet nieko nejaučiu.
Ką daryt? Jei turėčiau elektrinį grąžtą, galėčiau sieną pagręžt. Pagal kaimynų reakciją nustatyčiau pavojaus lygį...
Įjungiu arbatinuką. Suburbuliuoja lietuviškai. Nejau be reikalo panikuoju?
O televizorius! Kodėl tas nuolat rodo neįdomias programas? Kodėl „Žalgiris“ andai pralošė? Ką reiškia tie įkyrūs raginimai: „Likite su LRT.“ Mes likome, ir mūsiškiai pralaimėjo. O jei būtume laiku atsitraukę? Televizorius man įtartinas.
Ak, svarstau, gaištu laiką, o kiekviena minutė brangi.
Ūmai nušvinta galva, ir aš jau žinau, ką daryti.
Kyštelsiu pirštą į rozetę! Jei elektra gera – tai nutrenks.
O jei liksiu gyvas – elektra slapstosi, nenori išsiduot. Vadinas, ne mūsiškė.
Pasipriešinimo judėjimas
Jau galima judėti tarp savivaldybių! Šoku į mašiną...
– Ir aš! – lenda pati.
Paėmiau ir tą, nors priešinosi širdis. Iš Vilniaus pajudėjom į Kaišiadoris, iš ten į Kauną, iš Kauno nebežinojom, kur veda keliai, bet vis tiek judėjom.
Paskui pastebėjau, kad mano atžvilgiu žmona nėmaž nejuda.
– Išlaipinsiu tave, – siūlau.
– Ką veiksiu vidury laukų?
– Veikti nieko nereikia, – raminu. – Judėk tarp savivaldybių, ir tiek.
Likęs vienas pajudėjau iš nežinomos savivaldybės ir netrukus buvau Vilniuje.
Po savaitės pradėjau kalbėtis su savim, bet nieko įdomaus neišgirdau.
Bandžiau kalbėtis su lempa, su durim, net su marškiniais. Nusivyliau ir tais.
Laimė, po trijų mėnesių parėjo žmona. Jaučiamės kaip svetimi, tai smagu bendraut! Tik ar ilgam?
Bet kai suartėsim, vėl pasileisim tarp savivaldybių.
Nevarykim viruso į medikus
Žmonės skundžiasi karantinu. Žmonės pyksta. Žmonės negali ištverti karantino ilgiau nei kelias savaites.
Nejaugi?
Sovietmetį ištvėrė net kelis dešimtmečius. Ir kai kurie dar šiandien mini su nostalgija.
Ribojamas eismas tarp savivaldybių? O kodėl aš turėčiau tarp tų savivaldybių valkiotis? Ką ten pamatyčiau?
Tarkim, užeinu į Jonavos savivaldybę ir prašau pašalpos.
– Jūs vilnietis. Jums nepriklauso, – štai ką atsakys ten sėdintys ponai.
O aš manau: žmonių negalima diskriminuoti nei pagal spalvą, nei pagal savivaldybę.
Sustokime ir susivokime. Puiki mintis!
Bet pasakysiu dar puikesnę: susivokime ir sustokime!
Deja... Kas pradėjo – nė vienas nebesustojo.
Aš net nenoriu būt eismo dalyvis. Tegu kiti dalyvauja. Kas man iš to eismo? Kur nuėjom? Klausk neklausęs... Eismas nesustos. Yra dalykų, kurių nereikia, bet jeigu jie prasideda – tampa nebevaldomi.
Kaimynas, būdavo, pribėga prie manęs, graibo už skvernų ir šneka taip greitai, kad iš burnos jam net seilės tyška.
Man tai nepatinka. O pasakyk... Ims dar glaudžiau bendrauti: užlies vandeniu, užleis garsią muziką, bels šluotkočiu į sieną...
Gerai, kad nūnai nebereikia bendrauti tiek, kiek norėtų kiti.
Viešbučių ir restoranų verslas patiria didžiulių nuostolių. Oi, oi!..
Bet ar tie verslininkai anksčiau pagalvodavo, kokių nuostolių patiria viešbučių ir restoranų lankytojai?
Namie galim pavalgyti keliskart pigiau. O nakvynė namuose išvis beveik nieko nekainuoja.
Buvom įpratę manyti, kad šypsena žmogų puošia.
Dabar jau įpratom matyti žmogų su kauke.
Neliks kaukių – likim susiraukę. Visiems bus lengviau. Ypač restoranų ir viešbučių darbuotojams.
Kai kam nepatinka: grožio salonai atsidarę, o meno šventovės – ne.
Bet ar tai sulyginami dalykai?
Net iš prastos kirpyklėlės išeini pagražėjęs. O iš prašmatnaus teatro? Ten tris valandas skambėjo riksmai, keiksmai, pokštpalaikiai...
Butelis degtinės – ir visa tai aš namie galiu pasidaryt.
Lengvi sunkumai
Po devynių pandemijos bangų kils galinga antipandemijos banga.
Visi privalės būriuotis. Kiekvienas galės užeiti į bet kokius namus ir bendrauti su kuom nori kiek nori. Užėję iš karto bučiuojamės ir matuojamės temperatūrą. Jei bučinys nepakankamai karštas, persibučiuojam.
Bet užvis svarbiau – judėjimas tarp savivaldybių. Mažai judantys bus baudžiami. Jeigu judam tinkamu greičiu – pėsčiajam tai 20 km/h – galim net nebendrauti.
Jei kitoj savivaldybėj neturim nei darbų, nei giminių, judėti vis tiek reikės. Savaitgaliais ir švenčių dienom tai būtina. Išjudam auštant, grįžtam sulig saulės laida. Kitom dienom gana tik įvažiuoti į savivaldybę ir pasibučiuoti su administratorium.
Didžiausioj rizikos grupėj vėl senjorai? O, ne! Tarp savivaldybių jie galės judėti vežimėliais ir lovomis. Greitis neribojamas.
Po dvidešimties metų
– Šalin, vakseri!
Vos spėju atšokti. Limuzinas apteškia purvais. Ten sėdintys antivakseriai švilpia, juokiasi...
Kažkas spiria man į užpakalį. Žnegteliu nosim į purvą. Ak, tai pikčiurna šveicorius!..
Traukiuos nuo prašmatnaus restorano su šviečiančiom raidėm „Tik antivakseriams“. Nieko tokio. Priemiesty yra kuklių vakseriams skirtų užeigų su dešrelėm ir makaronais.
Tik nėr kada man puotaut. Tarnauju liokajum vieno stambaus antivakserio namuose, o mano žmona ten – virėja. Visi vakseriai nūnai juodadarbiai.
Taip nutiko natūraliai, po skiepų vajaus. Paskiepyti galėjo dirbti, o neskiepyti – ne. Skiepijosi romaus būdo, kaip tada sakyta, „sąmoningi“ žmonės. O „nesąmoningi“, tuomet pravardžiuoti rėksniais, kovojo prieš skiepus. Natūralu, kad sąmoningi romieji ilgainiui ėmė dirbti visus darbus, o nesąmoningi smarkieji – aniems vadovauti.
Antivakseriai drąsiai nešiojo virusą, o vakseriai, nors ir paskiepyti, viruso bijojo. Tad jėgos buvo nelygios. Pirmas ir vienintelis vakserių sukilimas žiauriai numalšintas, vakserių vadai – Sierakauskas, Bumbliauskas ir Kalinauskas – ištremti.
Nūnai skelbiama, kad visi esam lygūs, bet jachtom plaukioja, laineriais skraido tik antivakseriai. Mes gi važinėjam specialiais vakseriams skirtais autobusais, o jei ten įlipa antivakseris, privalom visi atsistot.
Sklinda kalbos, kad Skarbauckio plantacijose dirbantys vakseriai po šiai dienai pliekiami bizūnais.
Kam pasiskųsi? Visoj Europoj tas pats.
Ar pandemija baigėsi, ar ne, to mums niekas nepasako.
