Laimingiausias žmogus Žemėje: kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus Aušvico siaubus

Eddie Jaku (tikr. Abrahamas Salomonas Jakubowiczius) gimė 1920 m. Vokietijoje, Leipcige. Visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą.

Eddie Jaku knygoje papasakojo savo istoriją.
Eddie Jaku knygoje papasakojo savo istoriją.
Daugiau nuotraukų (1)

Knygos ištrauka

May 15, 2021, 7:32 PM, atnaujinta May 15, 2021, 7:32 PM

Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patyrė neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, besibaigiant karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. 

Eddie su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, yra vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus įkūrėjų ir savanorių. 2013 m. buvo apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija jis pasidalijo „TEDxSydney 2019“. Eddie ir jo žmona Flore susituokę jau 75-erius metus. Jiedu turi du sūnus, anūkų ir proanūkių.

Knygoje „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ (išleido leidykla „Baltos lankos“, iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė) pasakodamas savo istoriją, Eddie nori pagerbti žuvusiuosius, pasidalyti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. 

Dabar, 2021 m. balandžio 14-ąją, sulaukęs 101-ų metų*, jis mano esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje. 

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

* * *
Gimiau 1920 m. Leipcigo mieste Rytų Vokietijoje. Mano vardas buvo Abrahamas Salomonas Jakubowiczius, bet draugai mane vadino Adi, taip trumpiau. Angliškai tariama „Eddie“. Tad prašau – vadink mane Eddie, mano drauge.

Buvome didelė mylinti šeima. Mano tėvas Isidoreʼius turėjo keturis brolius ir tris seseris, o mama Lina buvo viena iš trylikos vaikų. Įsivaizduoji, kokia stipri buvo mano močiutė, užauginusi šitiek vaikų! Pirmojo pasaulinio karo metais ji neteko sūnaus – žydo, kuris paaukojo gyvybę Vokietijai, ir vyro – mano senelio, kariuomenės kapeliono, jis taip ir negrįžo iš karo. 

Mano tėvas buvo išdidus Vokietijos pilietis – imigrantas iš Lenkijos, apsistojęs ir įsikūręs Vokietijoje. Iš Lenkijos išvyko padirbėjęs pameistriu ir rašomųjų mašinėlių gamintojo „Remington“ fabrike pasimokęs tiksliosios mechanikos inžinerijos. Kadangi gerai kalbėjo vokiškai, įsidarbino vokiečių pirklių laive ir nusigavo iki pat Amerikos. 

Amerikoj jam puikiai sekėsi – vertėsi savo amatu, bet ilgėjosi šeimos, tad nusprendė keliauti į Europą jų aplankyti, vėl vokiečių pirklių laivu, ir atvyko kaip tik tada, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Kadangi keliavo su lenkišku pasu, vokiečiai jį sulaikė ir uždarė kaip nelegalą.

Tačiau netrukus kažkas pastebėjo, kad jis įgudęs mechanikas, ir išsiuntė dirbti į gamyklą Leipcige, kur buvo gaminama sunkioji ginkluotė karo reikmėms. Ten jis įsimylėjo mano būsimą mamą Liną ir Vokietiją, todėl po karo liko Leipcige. Atidarė gamyklą, vedė mano mamą, ir netrukus gimiau aš. Dar po dvejų metų į pasaulį pasibeldė mano jaunėlė sesutė Johanna. Sutrumpintai vadindavome ją Henni. 

Mano tėvo patriotizmas ir pasididžiavimas Vokietija buvo tvirti kaip uola. Visų pirmiausia buvom vokiečiai, antriausia – vokiečiai ir tik tada – žydai. Religija mums neatrodė baisiai svarbi, svarbiausia buvo būti garbingais savojo Leipcigo piliečiais. Laikėmės savų tradicijų, šventėm šventes, bet mūsų meilė ir atsidavimas buvo skirti Vokietijai.

Didžiavausi, kad esu iš Leipcigo, kuris ištisus aštuonis šimtus metų buvo meno ir kultūros centras – turėjo vieną seniausių pasaulyje simfoninių orkestrų, buvo įkvėpimo šaltinis Johannui Sebastianui Bachui, Clarai Schumann, Felixui Mendelssohnui, rašytojams, poetams ir filosofams – Goetheʼei, Leibnizui ir Nietzscheʼei bei daugybei kitų. 

Žydai ištisus amžius buvo neatskiriama Leipcigo visuomenės dalis. Nuo pat viduramžių didžiojo turgaus diena būdavo penktadienis, o ne šeštadienis, kad galėtų dalyvauti žydų pirkliai, mat šeštadieniais, per žydų šabą, mums negalima dirbti.

Iškilūs žydų piliečiai ir filantropai nuo seno aktyviai prisidėdavo prie visuotinės gerovės ir, žinoma, žydų bendruomenės gyvenimo – jų dėka buvo pastatytos kelios iš pačių gražiausių Europos sinagogų. Harmonija buvo neatsiejama gyvenimo dalis. O vaikui tas gyvenimas buvo tikrai geras.

Vos penkios minutės pėsčiomis nuo mūsų namų buvo zoologijos sodas, visame pasaulyje garsėjantis savo gyvūnų kolekcija, o tenykštės liūtės nelaisvėje atvesdavo daugiau liūtukų nei kur kitur pasaulyje. Įsivaizduoji, kaip įdomu mažam berniukui? Dukart per metus vykdavo prekybos mugės, į jas mane vesdavosi tėvas – dėl tų mugių Leipcigas buvo tapęs vienu turtingiausių Europos miestų.

Dėl geografinės padėties Leipcigas virto ne tik įtakingu pirklių miestu, bet ir naujų technologijų bei idėjų sklaidos centru. Dar 1409 m. buvo įkurtas Leipcigo universitetas, antras seniausias Vokietijoje. 1650 m. būtent Leipcige pradėtas leisti pirmas pasaulyje dienraštis. Knygų, muzikos, operos miestas! Vaikystėje nuoširdžiai tikėjau, kad esu kultūringiausios ir rafinuočiausios – ir, aišku, labiausiai išsilavinusios – visuomenės visame pasaulyje dalis. Kaip aš klydau! 

Nors pats asmeniškai nebuvau labai religingas, sinagogoje lankėmės reguliariai. Gaminom ir valgėm košerinį maistą – dėl mamos, ji norėjo kuo labiau laikytis tradicijų, kad įsiteiktų savo mamai, mano močiutei, kuri gyveno su mumis ir buvo baisiai religinga.

Kiekvieną penktadienio vakarą susirinkdavom Shabbos (šabo) vakarienės, kalbėdavom maldas ir valgydavom tradicinius patiekalus, rūpestingai paruoštus močiutės. Ji gamindavo ant didžiulės malkomis kūrenamos viryklės, kuri dar ir apšildydavo namą. Per visą pastatą buvo išvedžiota sudėtinga vamzdžių sistema, tad virtuvės šiluma nebuvo švaistoma, o dūmai saugiai rūkdavo lauk. Kai sušalę grįždavome iš lauko, susėsdavome ant pagalvėlių prie tos viryklės pasišildyti. Turėjau šuniuką, mažą taksiukę vardu Lulu, šaltais vakarais ji susirangydavo man ant kelių. Kaip aš branginau tuos vakarus! 

Tėvas sunkiai dirbo, kad mus aprūpintų. Gyvenome patogiai, bet jis stengėsi, kad suprastume, jog gyvenimą sudaro ne vien materialūs dalykai. Kiekvieną penktadienio vakarą, prieš Shabbos vakarienę, mama iškepdavo tris ar keturis kepalus challah – baisiai skanios minkštutėlės apeiginės duonos, tešla jai maišoma su kiaušiniais, tokią valgydavom ypatingomis progomis.

Būdamas šešerių paklausiau, kodėl kepam tiek daug, juk mūsų šeima tik keturių asmenų, tėtis paaiškino, kad kitus kepalus nunešime į sinagogą nepritekliaus kamuojamiems žydams. Tėtis mylėjo savo šeimą ir draugus. Vis kviesdavosi gausius bičiulius namo pavakarieniauti kartu su mumis, nors mama kartą griežtai pareiškė, kad vienu metu atsivesti galima ne daugiau nei penkis žmones – daugiau prie mūsų stalo tiesiog netilpo. 

– Jei tau gyvenime pasisekė, jei turi pinigų ir gražius namus, gali padėti tiems, kurie neturi, – sakydavo jis man. – Tai yra svarbiausia gyvenime. Dalintis savo sėkme. 

Tėvas sakydavo, kad duoti yra daug maloniau negu imti, kad svarbiausi gyvenime dalykai – draugai, šeima, gerumas – daug brangesni už pinigus. Žmogus vertas daugiau negu jo banko sąskaita. Tuomet maniau, kad šneka nesąmones, bet dabar, po to, ką pats patyriau, žinau, kad tėtis buvo teisus.

Bet mūsų laimingos šeimos idilę temdė debesis. Vokietijos padėtis buvo nekokia. Neseniai pralaimėjom karą, ekonomika merdėjo. Karo nugalėtojų – Sąjungininkų – vyriausybės pareikalavo didesnių reparacijų, negu Vokietija kada būtų įstengusi sumokėti, todėl 68 milijonai žmonių kentė nepriteklių. Trūko maisto ir degalų, žmonės skurdo – išdidžius vokiečius tai labai žeidė.

Nors buvom gan prasigyvenusi vidurinės klasės šeima, daugybės būtiniausių daiktų gauti nebūdavo įmanoma, net ir turint pinigų. Mama ne vieną kilometrą pėsčiomis eidavo iki turgaus, kad išmainytų geresniais laikais pirktų rankinių ir drabužių į kiaušinius, pieną, sviestą ar duoną.

Kai tryliktojo gimtadienio proga tėtis paklausė, ko norėčiau, paprašiau šešių kiaušinių, kepalo baltos duonos, kurios buvo sunku gauti, nes vokiečiai labiau mėgsta ruginę, ir ananaso. Neįstengiau įsivaizduoti nieko įspūdingesnio nei šeši kiaušiniai, o ananaso išvis nebuvau matęs. Ir vis tik tėtis jį gavo – nė nenutuokiu, kaip, bet toks buvo mano tėtis.

Darydavo iš pirmo žvilgsnio neįmanomus dalykus vien tam, kad nusišypsočiau. Taip apsidžiaugiau, kad visus šešis kiaušinius ir ananasą sušveičiau vienu prisėdimu. Dar niekuomet nebuvau valgęs tiek sotaus maisto. Mama įspėjo, kad neryčiau kaip laukinis, bet ar aš paklausiau? Ne! 

Infliacija buvo siaubinga, buvo neįmanoma prisipirkti negendančio maisto atsargų ar planuoti ateitį. Tėvas grįždavo iš darbo su lagaminu, pilnu grynųjų, o rytą jie jau būdavo beverčiai. Siųsdavo mane į parduotuvę sakydamas: 

– Pirk, ką tik galėsi! Jei bus šeši kepalai duonos, imk visus! Rytoj neturėsim nieko!

Gyventi buvo sunku net ir gan sėkmingiems žmonėms, tad vokiečiai jautėsi pažeminti ir pyko. Žmonės grimzdo į neviltį ir buvo linkę griebtis bet kokio šiaudo. Nacių partija ir Hitleris žadėjo vokiečiams sprendimą. O įteikė priešą. 

1933-iaisiais atėjęs į valdžią, Hitleris atsinešė antisemitizmo bangą. Tai buvo mano tryliktieji gyvenimo metai, pagal mūsų tradicijas manęs laukė Bar Mitzvah, senovinė religinė ceremonija, per kurią švenčiamas žengimas į suaugusiųjų gyvenimą.

Po Bar Mitzvah – ši frazė reiškia „priedermės sūnus“ – paprastai rengiamos vaišės, valgomas gardus maistas, šokama. Kitu metu ji būtų buvusi surengta didžiojoje Leipcigo sinagogoje, bet, į valdžią atėjus naciams, tai nebebuvo leidžiama.

Taigi mano Bar Mitzvah vyko nedidukėje sinagogoje už trijų šimtų metrų nuo namų. Mūsų shul (kitas sinagogos pavadinimas, pažodžiui – „knygų namas“) rabinas buvo labai protingas vyras. Butą po sinagoga jis nuomojo vienam vokiečiui, kurio sūnus tarnavo SS. Kai prasidėjo antisemitiniai išpuoliai, to vokiečio sūnus pasirūpindavo, kad sargai saugotų tėvo butą, tad ir shul viršum jo. Norint sunaikinti shul, jiems būtų tekę nusiaubti ir to žmogaus namus.

Atlikom religinę ceremoniją, degė žvakės, buvo kalbamos maldos už mano šeimą ir tuos, kurie jau mirė. Po ceremonijos pagal žydišką tradiciją jau buvau laikomas vyru, atsakingu už savo veiksmus. Pradėjau galvoti apie ateitį. 

Ankstyvoje vaikystėje norėjau būti gydytoju, bet nebuvau tam pakankamai gabus. Vokietijoje buvo centrų, į kuriuos siųsdavo mokinius, kad įvairiausiais atminties ir rankų miklumo testais nustatytų jų gabumus.

Pagal tuos testus buvo nuspręsta, kad manieji talentai susiję su matematika, o kadangi turiu dar ir puikų regėjimą bei akių ir rankų koordinaciją, galėčiau tapti puikiu inžinieriumi, tad būtent tai ir nusprendžiau studijuoti. 

Lankiau labai gerą mokyklą, įsikūrusią gražiame pastate, 32-ąją Volkschule – pagrindinę mokyklą. Ji buvo už kilometro nuo namų, nueiti užtrukdavau apie penkiolika minučių. Išskyrus žiemą! Leipcige labai šalta, upė ne vieną mėnesį būdavo visiškai užšalusi. Iki mokyklos ledu nučiuoždavau per penkias minutes. 

1933-iaisiais pagrindinę mokyklą baigiau ir pradėjau lankyti Leibnizo gimnaziją. Jeigu istorija būtų pasukusi kita linkme, būčiau ten mokęsis iki aštuoniolikos, bet tam nebuvo lemta įvykti. 

Vieną dieną atėjęs į gimnaziją buvau informuotas, kad daugiau jos lankyti negalėsiu, – mane išmetė už tai, kad aš žydas. Tėvas nepanoro su tuo taikstytis. Jis buvo užsispyręs žmogus, Leipcige turėjo įtakingų ryšių ir netrukus sumanė naują planą.

– Nesijaudink, – pasakė. – Mokslus tu tęsi. Aš viską sutvarkysiu.

Buvo parengti netikri dokumentai ir, padedant šeimos draugui, buvau įrašytas į „Jeter und Shearer“ mechanikos inžinerijos kolegiją Tutlingene, toli į pietus nuo Leipcigo. Tais laikais tai buvo inžinerinių technologijų epicentras, tiekiantis pasauliui tiksliausius mechaninius įrenginius. Jie gamino visokiausias neįtikėtinas mašinas, sudėtingus medicininius instrumentus ir pramoninius įrenginius.

Prisimenu, ten pirmąkart išvydau automatinę liniją – ant vieno galo padėtas viščiukas kitame gale atsirasdavo jau nupeštas, nuplautas ir supakuotas. Tai buvo neįtikėtina! Ir dabar aš mokysiuos, kaip gaminti tokius aparatus, – pats geriausias įmanomas inžinerinis išsilavinimas pasaulyje. Kad ten pakliūčiau, reikėjo išlaikyti galybę egzaminų, taip nervinausi, jog teko šluostytis prakaitą nuo kaktos, kad neužtikštų ant popieriaus ir nesugadintų atsakymų. Labai bijojau nuvilti tėtį.

Į kolegiją mane priėmė netikru vardu – Walterio Schleifo, vokiečių našlaičio, kuriam nereikėjo baimintis Hitlerio paskyrimo Vokietijos kancleriu pasekmių. Walteris Schleifas buvo tikro vokiečių berniuko vardas, bet tas berniukas buvo pradingęs. Labiausiai tikėtina, kad, įsigalint naciams, jo šeima patyliukais pasitraukė iš Vokietijos.

Tėvas gavo to Walterio tapatybės korteles ir sumaniai patvarkė, kad atrodytų kaip tikros. Tais laikais į vokiškus dokumentus po popieriumi klijuodavo nedidukes nuotraukas, kurias pamatyti būdavo galima tik apšvietus specialia infraraudonąja šviesa. Klastotė turėjo būti labai kokybiška, bet tėvas, ilgai dirbęs su rašomosiomis mašinėlėmis, turėjo tinkamų įrankių ir puikiai nutuokė, ką daryti. 

Su naujaisiais dokumentais galėjau pradėti naują gyvenimą ir mokytis mechanikos inžinerijos. Mokykla buvo toli – devynios valandos traukiniu iki Leipcigo. Nuo šiol man pačiam reikės savimi pasirūpinti – maistu, drabužiais, mokslais – ir jokiais būdais neišduoti paslapties.

Dienomis lankysiu mokyklą, o nakvosiu našlaičių namuose – bendrabutyje su daug vyresniais berniukais. Mainais už pameistrio darbą gavau nedidelę stipendiją, kurią skyriau drabužiams ir kitoms būtinoms išlaidoms. 

Gyvenimas Walterio Schleifo vardu buvo be galo vienišas. Niekam negalėjau atskleisti paslapties ir pasakyti, kas iš tiesų esu, – išaiškėjus žydiškai tapatybei, būčiau atsidūręs pavojuje. Ypač atsargiam tekdavo būti tualetuose ir duše, nes jei koks berniukas būtų pastebėjęs, kad aš apipjaustytas, man būtų buvęs galas. 

Su namais ryšys beveik nutrūko. Rašyti laiškus buvo nesaugu, o norint paskambinti tekdavo traukti į universalinės parduotuvės rūsį, eiti pačiu ilgiausiu keliu vis pasukant į šoną, kad įsitikinčiau, ar niekas neseka. Tomis retomis progomis, kai pavykdavo pasikalbėti su namiškiais, man plyšdavo širdis.

Net nežinau, kaip paaiškinti, kokį skausmą jaučia berniukas, staiga atsidūręs taip toli nuo namų, kai tai – vienintelė galimybė gauti išsilavinimą ir užsitikrinti ateitį, kurių man linkėjo tėvas. Bet, kad ir kaip buvo sunku gyventi toli nuo šeimos, juos nuvilti būtų buvę dar blogiau. 

Pasiguosdavau tėčiui, koks aš vienišas, o jis tik paragindavo mane neišskysti.

– Eddie, žinau, kad sunku, bet vieną dieną tu man padėkosi, – sakydavo jis. 

Vėliau sužinojau, kad nors kalbėdavo griežtai, vos padėjęs ragelį prapliupdavo verkti kaip kūdikis. Su manim elgdavosi drąsiai, kad man padėtų būti drąsiam.

Ir buvo teisus. Jei ne tai, ko išmokau mokykloje, niekaip nebūčiau išgyvenęs visko, kas manęs laukė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.