Šleivu žingsniu architektūros link Le Corbusier knygos „Architektūros link“ vertimo recenzija

Le Corbusier. Architektūros link. Vilnius: Lapas, 2019. Iš prancūzų kalbos vertė Aistė Galaunytė ir Neringa Mikalauskienė. Serijos „Architekstai“ redaktoriai Marija Drėmaitė, Aistė Galaunytė, Martynas Mankus, kalbos redaktorė Dangė Vitkienė.

Le Corbusier knyga „Architektūros link“ išleista 1923 m., o jos vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 2019-aisiais.<br>Leidyklos LAPAS nuotr.
Le Corbusier knyga „Architektūros link“ išleista 1923 m., o jos vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 2019-aisiais.<br>Leidyklos LAPAS nuotr.
La Corbusier. <br>Wikipedia (Joop van Bilsen) nuotr. 
La Corbusier. <br>Wikipedia (Joop van Bilsen) nuotr. 
Le Corbusier knyga „Architektūros link“ išleista 1923 m., o jos vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 2019-aisiais.<br>Leidyklos LAPAS nuotr.
Le Corbusier knyga „Architektūros link“ išleista 1923 m., o jos vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 2019-aisiais.<br>Leidyklos LAPAS nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lina Rimkuvienė

Jun 2, 2021, 10:28 AM

Le Corbusier knyga „Architektūros link“ išleista 1923 m., o jos vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 2019-aisiais. Knygą išleido leidykla „Lapas“, kurios kolekcijoje nemažai puikių knygų apie architektūrą, tiesa, daugiausia lietuvių autorių.

Knyga įvardijama kaip vienas svarbiausių XX a. pradžios architektūros tekstų. Prancūzijos ir Šveicarijos architekto Le Corbusier idėjos neabejotinai padarė įtaką pasaulio ir Lietuvos architektūrai, septyniolika jo suprojektuotų pastatų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Jo išpopuliarintą laisvo, nesimetriško fasado planavimo principą galima rasti netgi mano buvusios Utenos mokyklos „langų ir tūrių kompozicijoje“ (iš Vaido Petrulio straipsnio „Bernardinuose“). 

Taigi knyga įdomi ne tik architektūros specialistams ar studentams, bet ir žmonėms, tiesiog besidomintiems pastatais, norintiems suprasti architektų sprendimus, ugdyti supratimą apie stilius, harmonijos ir grožio pojūtį. Autorius be užuolankų įvardija, jo nuomone, gerus architektūros pavyzdžius ir kritikuoja prastus. Jis tarsi kviečia savo akimis pažiūrėti į garsiuosius Romos, Paryžiaus, Atėnų ar Pompėjų statinius. Le Corbusier žavisi naujomis technologijomis, moderniomis transporto priemonėmis, įrankiais, kurie yra gražūs, nes funkcionalūs. Pagal šį principą jis skatina statyti ir žmonių būstus – praktiškus, estetiškus, išvalytus nuo visko, kas nereikalinga, ir prieinamus – bei kurti švarią, sveiką ir laisvą miestų aplinką. 

Le Corbusier yra parašęs apie penkiasdešimt knygų. „Architektūros link“ – pirmoji, išversta į lietuvių kalbą. Be to, tai viena iš dviejų knygų apie modernizmo architektūrą, šalia Jane Jacobs knygos „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“, kurias galime skaityti lietuviškai. Pati knyga yra tarsi statinys.

Pradžioje pateikiamas trumpas knygos turinys (argument) – skyrių pavadinimai ir pagrindinės idėjos, kurios kiekvieno skyriaus pradžioje atskirame puslapyje pakartojamos kursyvu. Knygos struktūra, šriftai, pakartojimai, teksto, nuotraukų ir Le Corbusier piešinių išdėstymas puslapyje tarsi pagrindžia autoriaus propaguojamas tvarkos, harmonijos ir grynumo idėjas. Prie to prisideda ir vaizdinga, bet tiksli, ritminga knygos kalba. O kursyvu surašytas pagrindines idėjas galima skaityti kaip eilėraštį. Skaitant originalo kalba vietomis netgi pavyksta pajusti eilėraščio skambesį ir rimą. 

Įžangoje pristatoma Le Corbusier biografija, kūrybinis kelias ir jo idėjų aktualumas iki pat mūsų dienų, o pabaigoje – įvairių architektūros sąvokų ar objektų paaiškinimai, kurie skaitant tikrai pravertė. Knygą pirmiausia skaičiau lietuviškai. Skaityti buvo įdomu, nors ir nelengva. Maniau, kad taip yra dėl autoriaus rašymo būdo, prancūzų kalbos abstraktumo, architektūros terminų ir idėjų, kurios galbūt ir neturi būti lengvai suprantamos ne specialistui. Tačiau kilo įtarimų ir dėl vertimo, tad internete susiradau prancūzišką knygos variantą. Šioje vertimo recenzijoje panagrinėsiu keletą pastebėtų netikslaus vertimo arba netikslaus konteksto ir prasmės perteikimo atvejų. 

Knygoje gausu architektūros terminų, sudėtingų interjero elementų, medžiagų ir metodų pavadinimų. Daugumos jų vertimas išsamus ir tikslus, pvz., adatų pagalvėlė (pelote d’épingles), pintos, o ne šiaudinės, bažnyčių kėdės (chaises de paille des églises). Bet ne visų. Pradėsiu nuo pirmiausia į akis kritusio ir susirasti originalą paskatinusio sakinio skyrelyje „Gyvenamosios vietos vadovėlis“: „Nežinau, kodėl šiandien pasigirsta kalbų, kad drabužinė gali būti kėdė su atlošu. Pompų laikai pasibaigė“ (išnaša p. 96; J’ignore pourquoi l’on entend dans le langage moderne, que la garde-robe soit une chaise-percée; les temps du clysopompe sont révolus). Tikrai nebuvo aišku, kuo čia dėtos pompos ir kėdė su atlošu. Gal norėta pajuokauti – pastatyk moteriai nors ir šimtą spintų, vis tiek drabužius kabins ant kėdės! 

Po trumpų paieškų internete paaiškėjo, kad kalbama ne apie paprastą kėdę su atlošu, o kėdę-klozetą. Pasirodo, XVI a. žodžiu garde-robe buvo vadinamas tualeto kambarys, kuriame stovėjo ši kėdė. Na o clysopompe yra klizma. Taigi nors dabar žodis vartojamas tik kalbant apie drabužius, anksčiau jis turėjo kitą reikšmę, kuri ilgai išliko kai kurių prancūzų galvose. 

Tikslus buities daiktų, namo detalių ar kitų objektų pavadinimų vertimas skaitytojui suteikia daugiau informacijos ir sustiprina paties autoriaus argumentus, kai jis kalba apie būtinybę atsisakyti pernelyg puošnių, nepraktiškų praeities daiktų. Štai jis rašo: „Senieji įrankiai – šautuvas, patranka, fiakras ar pasenęs lokomotyvas – metami į metalo laužą“ (p. 5; On jette aux ferrailles le vieil outil: l’escopette, la couleuvrine, le fiacre et la vieille locomotive). 

Skaitant kyla abejonė, nes šautuvas ir patranka ir toliau naudojami. Vertime radę ne bendrus, o tikslius pavadinimus: arkebuza ar kulevrina, tikrai labiau patikėtume Le Corbusier argumentu, kad šių senienų reikia atsisakyti, nes jau išrasti pažangesni ginklai. Arba štai vertime skaitome, kad civilizuotas žmogus „namie turi paveikslų bei knygų“ (p. 113). Bet autorius kalba ne apie bet kokius paveikslus, o apie tableaux de chevalet – nedidelio ar mažo formato paveikslus, nutapytus su smulkiausiomis detalėmis. Gal ir nedidelė klaida, bet tas mažumo ir detalumo aspektas čia labai svarbus, nes autorius pabrėžia civilizuoto žmogaus rafinuotumą. Anot jo, „valstiečiai mėgsta ornamentus ir freskų tapybą“. 

Internete galima rasti ne tik terminų apibrėžimus, bet ir bet kurio objekto iliustracijų, paieškos eilutėje įvedus jo pavadinimą. Keista, kad šiuo lobynu vertėjos ne visada pasinaudoja. Štai autorius piktinasi nereikalinga namų puošyba ir sako – „vazos kaip baldai“ (p. 73; des aiguieres comme des meubles maisons). Bet kalba jis ne apie vazas, o apie ypač puošnius ąsočius su ąsa ir snapeliu, skirtus vandeniui ar vynui laikyti arba rankoms po valgio apsiplauti. 

Toje pačioje pastraipoje minimi „Bernard’o Palissy indai, į kuriuos neįmanoma sutalpinti trijų riešutų“. Jei vertėjos būtų paieškojusios internete šių indų nuotraukų, būtų pamačiusios, kad dažniausiai tai puošnios lėkštės, kurių vidus dekoruotas keraminėmis žuvimis, driežais ar gyvatėmis. Ant jų nė trijų riešutų nepadėsi! 

O kas tos „įliemenuotos ar neįliemenuotos kolonos“ (colonnes torses ou pas torses) arba „siuvinėti parteriai“ (parterres de broderies) (p. 159)? Geriausią pavadinimą galėtų pasiūlyti architektūros specialistai, bet jei skaitydama rasčiau „įvijas kolonas“ ar „kolonas su įvijomis ir be įvijų“ ir „ornamentinius parterius“, vertimu nesuabejočiau.

Le Corbusier daug rašo ir apie langus bei duris, svarbius namų elementus. Jis piktinasi, kad statomi namai su fenetres rares a petits carreaux („tiek nedaug langų ir visi – mažučiai“, p. 90). Ir vėl netikslu. Tiesa, langų nedaug, bet apie jų dydį autorius nekalba, tik sako, kad jie sudaryti iš mažų kvadratėlių. Taigi greičiausiai galvoje turi gana didelius langus, rėmais suskirstytus į kvadratėlius. 

Kitoje vietoje langus apibūdina sakydamas: „Tie vargiai atveriami maži kvadratėliai su žaliuzėmis išorėje“ (p. 94). Svarbu tai, kad čia jis rašo apie Versalio ir Kompjenės rūmus. Neįtikėtina, kad Versalio langai – maži kvadratėliai. Ne, jie dideli, bet sudaryti iš kvadratėlių, sujungtų į lango rėmą. Skaitant vertimą neaišku, kodėl Le Corbusier prastu stiliumi laiko „nušlifuoto stiklo duris“ (p. 96; portes a carreaux biseautés). Internete rastas paveikslėlis viską paaiškina – taip vadinamos labai puošnios durys, sudarytos iš stiklo gabalėlių, kurių kiekviena briauna šiek tiek įžulni, tad bendras vaizdas sukuria bangavimo efektą. Vertėjų pasirinktas variantas tikrai neatspindi durų puošnumo, konstrukcijos sudėtingumo ir nepagrindžia Le Corbusier prasto stiliaus argumento. 

Savo knygoje Le Corbusier žavisi laivais, automobiliais, fabrikais, jų tobulomis skaičiavimais paremtomis formomis ir teigia, kad „namas – tai mašina gyventi“. Mašinomis jis norėtų paversti ir kitus buities objektus: „fotelis – tai sėdėti skirta mašina“, „dubenys – tai praustis skirtos mašinos“ (p. 73). Suprantu, kad būtent tokį žodžių junginį perėmė ir vartoja lietuvių architektai. Įžanginėje knygos dalyje Marija Drėmaitė cituoja lietuvių architekto Vlado Švipo tekstą, kuriame šis terminas išverstas būtent taip. Bet ar nebūtų verta pagalvoti apie „gyvenamąją, gyvenimo mašiną“, o „mašiną sėdėti“, „mašiną praustis“ keisti į „sėdėjimo mašiną“, „prausiamąją ar prausimosi mašiną“? Tokiam pasiūlymui pagrįsti galime pasitelkti kitus tokios pačios sandaros prancūziškus terminus – machine a coudre, machine a laver, machine a écrire – siuvimo (siuvamąją) mašiną, skalbimo (skalbiamąją) mašiną, rašomąją mašinėlę. Vartoti bendratį ir į galvą neateitų. 

Keletas pastabų apie konteksto svarbą. Nors iš pažiūros vertimas sklandus, sakiniai taisyklingi, jaučiame, kad vis pametama pasakojimo gija, neaišku, kaip tai, ką autorius jau papasakojo, susiję su tuo, ką dar atskleis kituose puslapiuose. Štai knygoje keletą kartų minima La Madeleine bažnyčia. Nuorodų sąraše pateikiamas paaiškinimas, kad „čia autorius greičiausiai turi omenyje vėlyvojo baroko ir rokoko stiliaus Santa Maria Maddalena katalikų bažnyčią Romoje“ (p. 233). Iš pradžių skaitytojas gal ir įtikinamas. 

Tačiau kitoje knygos vietoje ši bažnyčia akivaizdžiai gretinama su Partenonu: „Prie Magdalietės nesustoja tas, kas supranta, kad ji yra anapus stiprių jausmų ir nepalies mūsų ašies kaip Partenonas, jo terasos, kolonos ir frontonai (tie patys pirminiai elementai) (p. 174; On ne s’arrete pas devant la Madeleine, qui comprend, comme le Parthénon, gradins, colonnes et frontons (memes éléments primaires) parce qu’au dela des sensations brutales, la Madeleine ne va pas toucher notre axe). Pasidomėjus paaiškėja, kad ši didžiajai armijai pagerbti Napoleono statyta šventovė, 1845 m. tapusi Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, La Madeleine, stulbinamai panaši į Partenoną – pakylėta ant laiptelių, supama kolonų. Bažnyčios iliustracija padėtų tiksliai išversti autoriaus mintį, kodėl Partenonas paliečia mūsų ašį, o Magdalietė – ne (siūlomas vertimas: „Priešais Magdalietės bažnyčią, kuri, kaip ir Partenonas, turi laiptelius, kolonas ir frontonus (tuos pačius pirminius elementus), nesustojam, nes ji, nors ir sukelia stiprius pojūčius, mūsų ašies nepaliečia). 

Galima paminėti ir keletą kitų su kontekstu susijusių vertimo klaidų. Vertime „ponai Loucheuras ir Bonnevay’us kreipiasi į Rūmus dėl leidimo statyti 500 000 gyvenamųjų namų“ (p. 189). Knygos rašymo metu šie du ponai yra Deputatų rūmų (Chambre des députés arba Chambre) nariai. Taigi kalbama ne apie karaliaus rūmus, kaip manytume skaitydami vertimą, o apie žemuosius parlamento rūmus Trečiosios Respublikos laikotarpiu. Žodis hotel tekste verčiamas kaip viešbutis. Taip, tokią reikšmę jis turi, tačiau atsižvelkime į kontekstą. 

Vertime skaitome: „Išsilavinusios visuomenės ponams nėra garbinga Paryžiaus viešbutyje miegoti bretoniškoje lovoje“ (p. 111). Turbūt ponams būtų garbingiau miegoti savo ištaiginguose namuose nei viešbutyje, nes hotel taip pat reiškia didelį puošnų namą miesto centre, priklausantį tituluotam turtingam asmeniui. Arba visiškai nesuprantamai skamba: „Aštuonių valandų darbo diena. Trys aštuntosios gamykloje! Pamainos keičiasi“ (p. 220). Verčiant ne pažodžiui, o galvojant apie kontekstą, aišku, kad tos „trys aštuntosios“ (les trois-huit dans l’usine!) yra ne kas kita kaip trys pamainos po aštuonias valandas.

O dabar pereikime prie sudėtingiausios dalies. Vertime, deja, ne vienoje vietoje pasikeitė originalo mintis. Kai kur netgi verčiama priešingai. Pvz., bent keliose vietose neteisingai išvertus junginį ne pas que prasmė apsiverčia aukštyn kojomis: „Tačiau dėmesio – architektūra ir yra tik ordonansas, t. y. tvarka. Ordonansas – tvarka – yra vienas iš fundamentalių architektūros prerogatyvų“ (p. 126; Mais attention, l’architecture n’est pas que d’ordonnance. L’ordonnance est une des prérogatives fondamentales de l’architecture). Autorius norėjo pasakyti priešingai – architektūra nėra vien ordonansas, tvarka. Toliau, pagrįsdamas savo mintį, jis paaiškina, kad tvarka yra viena iš architektūros prerogatyvų. Ta pati klaida pakartojama ir toliau: „Architektūra yra vien tik ordonansas, gražios apšviestos prizmės. Vienas dalykas mus pakeri. Tai matas“ (p. 130). Le Corbusier, priešingai, sako, kad „architektūra yra ne tik ordonansas [...]. Mus pakeri ir jos matmenys“. Neteisingai išvertus vieną sakinį, subyra visa autoriaus minties logika. 

Kaip minėta, vertime ne vienoje vietoje pakeičiama prasmė. Štai skaitome: „Architektūroje reikalingas tikslas link ašies“ (p. 151; En architecture, il faut un but a l’axe). Autorius kalba apie jaunuosius architektus, iš kurių reikalaujama gražių, bet niekur nevedančių linijų popieriuje. Jis su tuo nesutinka, nes „architektūroje ašis turi turėti tikslą“. Arba štai jis sako, kad „Architektūros tikslas yra perteikti linksmumą arba liūdesį“ (p. 150; L’architecture a pour but de rendre gai ou serein). Iš tikrųjų tikslas yra ne perteikti linksmumą arba liūdesį, o pralinksminti ar nuraminti. 

Žodelis or net keliose vietose verčiamas „taigi“, „arba“, nors turėtų būti verčiamas „bet“, „tačiau“. Daugeliu atvejų šis vertėjų pasirinkimas iškreipia prasmę: „Taigi mūsų socialinei santvarkai telieka pasirengti į juos atsakyti (p. 222; Or, notre organistion sociale n’a rien de pret qui puisse y répondre). Turėtų būti: „Tačiau mūsų socialinė santvarka visai nepasiruošusi juos (reikalavimus) patenkinti.“ Skaitydami apie naujo tipo namus ir jų priežiūrą randame Le Corbusier mintį, kad „tarnai nebeprivalo ištisą parą rūpintis namų ruoša“ (p. 207; Les domestiques ne sont plus forcément attachés a un ménage). Iš tikrųjų autoriaus norėta pasakyti, kad namų ruoša tarnai ir toliau rūpinsis, bet naujuose būstuose nebeprivalės dirbti vienai šeimai, vienam šeimos ūkiui.   Skaitydami vertimą galime ir nepastebėti prasmės netikslumų, iškraipymų. Pvz., „Visi šie modernaus gyvenimo elementai buvo sukurti modernios dvasios būsenos“ (p. 221; Tous ces objets de la vie moderne finissent par créer un certain état d’esprit moderne). Tik įsigilinę į originalą suprantame, kad autorius sako kitaip – visi šie modernaus gyvenimo elementai galiausiai sukuria tam tikrą modernios dvasios būseną. Atrodytų, tik pakeitėme neveikiamąją rūšį veikiamąja, bet prasmė visiškai pasikeitė. 

Kažin, ar skaitytojas supras mintį „mes neturime teisės kurti blogio, net jei naudojame blogus įrankius“ (p. 5; on n’a pas le droit de produire mal a cause d’un mauvais outil). Turėtų būti: „neturime teisės gaminti blogai vien todėl, kad dirbame su blogais įrankiais“. Kitas pavyzdys: „Tai toks pat triukas, kokie su povo pasipūtimu piešiami popieriuje, kad sudarytų žvaigždę“ (p. 151; C’est meme tellement un truc qu’on les dessine sur le papier pour qu’ils fassent l’étoile, comme le paon la roue). Autorius kalba apie linijas, kurios brėžiamos piešinyje turi sueiti į žvaigždę, tarsi skleidžiama povo uodega. Taigi nieko bendro su pasipūtimu. Deja, perfrazuojant matematikos taisyklę, sukeitus dėmenis vietomis, prasmė pasikeičia. 

Gaila, kad tokio tipo netikslumų vertime nemažai. Dėl netikslaus vertimo sunku skaityti, sekti mintį, suprasti autoriaus logiką. Štai dar viena vertimo vieta: „Tai leidžiama tapybai ir muzikai, bet architektūra sumenkinama dėl jos utilitarios paskirties“ (p. 175; On l’admet pour la peinture et la musique; mais on rabaisse l’architecture a ses causes utilitaires). Čia autorius kalba apie grynąją dvasios kūrybą, kuri reiškiasi tapyboje ir muzikoje. Architektūra ne sumenkinama dėl savo utilitarios paskirties, bet nužeminama iki praktinės paskirties. 

Kalbėdamas apie miestus-bokštus, Le Corbusier rašo taip: „Šių, labai nutolusių vienas nuo kito, bokštų aukštis leidžia tai, ką iki tol galėdavo tik paviršius: sukurti didžiules atviras erdves, už kurių driekiasi triukšmingi greitkeliai (p. 43; Ces tours, dressées a grande distance les unes des autres, donnent en hauteur ce que jusqu’ici on étalait en surface; elles laissent de vastes espaces qui rejettent loin d’elles les rues axiales pleines de bruit et d’une circulation plus rapide). Vertime atskiri žodžiai išversti teisingai, bet akcentai nesudėlioti, todėl mintis netiksli, neįtaigi. Siūlomas vertimas: „Šie bokštai, pastatyti dideliu atstumu vienas nuo kito, leidžia į aukštį sutalpinti tai, kas tilpo plokštumoje. Tarp bokštų lieka dideli plotai, kurie nustumia tolyn ašines gatves, kur daugiau triukšmo, o eismas greitesnis.“ 

Na, ir paskutinis pavyzdys, sudėjęs visus taškus ant „i“: „Roma yra bjaurumo legionas“ (p. 123 ; Dans Rome les laideurs sont légion). Le Corbusier negaili kritikos Romos statiniams, net Šv. Petro bazilikai, ir pripažįsta, kad negražių, bjaurių dalykų Romoje yra daug (légion). 

Lyginant vertimą su originalu, vis kirbėjo klausimas: kaip galėjo taip nutikti? Kodėl šios ypatingos, neabejotinai išliekamąją vertę turinčios knygos, šio architektūros vadovėlio vertime tiek netikslumų, prasmės iškraipymų? Pirmas į galvą ateinantis pateisinimas – pritrūko laiko, versti ir redaguoti teko paskubomis. Bet vertimas į lietuvių kalbą pasirodė praėjus beveik šimtui metų po knygos išleidimo, tad kelios savaitės ar mėnesiai nebūtų nieko pakeitę. 

Be to, viena iš vertėjų ir serijos „Architekstai“ redaktoriai – architektūros specialistai, o leidykla, tikiu, siekia aukščiausios kokybės. Labiausiai tikėtina, kad pritrūko ne laiko, architektūros išmanymo, o tvirtų prancūzų kalbos žinių, gebėjimo ieškoti informacijos, galbūt noro konsultuotis su gimtakalbiais prancūzais. Knygą gelbsti jos vizualumas – vaizdas kartais pasako daugiau nei žodžiai. Vis dėlto tikiuosi, kad kitas leidyklos žingsnis „architektūros link“ bus žingsnis į kokybiškesnį tekstą. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.