„New York Times“ bestseleryje – kaip buvo kuriama atominė bomba

Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1918 m. gimusiam perspektyviam amerikiečių fizikui Richardui  Feynmanui buvo pasiūlyta dalyvauti JAV vyriausybės pradėtame Manhatano projekte – kurti atominę bombą.

„Briedžio“ leidyklos išleistoje knygoje vienas genialiausių pastarojo šimtmečio mokslininkų atvirai ir su subtiliu humoru pasakoja originalaus gyvenimo istoriją.
„Briedžio“ leidyklos išleistoje knygoje vienas genialiausių pastarojo šimtmečio mokslininkų atvirai ir su subtiliu humoru pasakoja originalaus gyvenimo istoriją.
Daugiau nuotraukų (1)

Knygos ištrauka

Jun 19, 2021, 9:55 AM, atnaujinta Jun 19, 2021, 9:59 AM

R.Feynmanas priėmė pasiūlymą, nes baiminosi, kad tokį ginklą pirmieji gali sukurti naciai, ir tapo jauniausiu mokslinės grupės vadovu.

Jaunąjį mokslininka labai vertino jo vyresnieji kolegos, tikri autoritetai, tokie kaip Juliusas Robertas Oppenheimeris, Hansas Bethė ir Nilsas Bohras, nes drįsdavo kritikuoti jų idėjas ir įrodyti savo tiesą, kai kiti besąlygiškai priimdavo mokslo „grandų“ nuomonę. 

Dirbdamas ypatingo slaptumo sąlygomis, veržlumu, smalsumu ir iniciatyvumu pasižymėjęs R.Feynmanas savotiškai vertino darbą ir santykius su kolegomis.

Norėdamas įrodyti projekto saugumo spragas, jis įsilauždavo į bendradarbių seifus, kuriuose buvo laikoma slapta dokumentacija, ir juose palikdavo nuotaikingas žinutes.

Ilgainiui genialusis fizikas pelnė įžūlaus „įsilaužėlio“ reputaciją. Dėl neįtikėtino išradingumo ir intelekto jam pavykdavo tai, ko nepadarydavo kiti. Inspektuodamas ypač slaptą urano sodrinimo gamyklą Ouk Ridže (Tenesio valstija), R.Feynmanas, pasikliaudamas ne tik savo žiniomis, bet ir atmintimi bei intuicija, bemat nustatė pagrindinius trūkumus.  

Sąmojis ir puikus humoro jausmas – ne vieninteliai išskirtiniai būdo bruožai, kuriais pasižymėjo R.Feynmanas, vienas didžiųjų kvantinės elektrodinamikos kūrėjų.

Be mokslinio darbo, jis domėjosi menais, tapė, muzikavo, net surengė asmeninę tapybos parodą, mokėsi egzotiškų užsienio kalbų.

Pokariu mokslininko paskaitos sutraukdavo daugybę klausytojų, dažnai ničnieko nenutuokiančių apie branduolinę fiziką. R.Feynmanas laikėsi požiūrio, kad net sudėtingiausius mokslinius klausimus galima pateikti paprastai, nuotaikingai, užburiančiai. Paskaitos buvo tokios populiarios, kad vėliau išleistos knygų pavidalu. 

1965 metais R.Feynmanas kartu su kitais dviem mokslininkais buvo apdovanotas Nobelio premija už nuopelnus tyrinėjant kvantinę elektrodinamiką. Kadangi nemėgo oficialių ceremonijų, jis svarstė galimybę atsisakyti garbingos premijos, bet priėmė nusprendęs, kad atsisakymas sukels dar daugiau rūpesčių.

„Briedžio“ leidyklos išleistoje knygoje „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“ vienas genialiausių pastarojo šimtmečio mokslininkų atvirai ir su subtiliu humoru pasakoja nuo pirmųjų puslapių dėmesį patraukiančią originalaus gyvenimo istoriją. 

„Feynmanas nebuvo vien puikus mokslininkas ir nepaprastas mokytojas. Tai viena įdomiausių savo eros asmenybių. [...] Būtina pasitelkti šiek tiek magijos, kad paverstum mokslą tokiu smagiu, įtraukiančiu ir paprastu, kokiu jį pavertė Feynmanas. Visiškai nesvarbu, pirmą ar penktą kartą skaitote „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“. Tikiuosi, ši knyga patiks, kaip ir man.“ (Billas Gatesas)

Knygos ištrauka

Iš pradžių darbe buvau smulki žuvelė. Vėliau tapau grupės vadovu ir susipažinau su keliais išties didžiais žmonėmis. Susitikti su visais tais nuostabiais fizikais – viena didžiausių mano gyvenimo patirčių.

Tarp jų, žinoma, buvo ir Enriko Fermi. Kartą jis atvyko iš Čikagos pakonsultuoti ir padėti mums, jei iškiltų kokių nors problemų. Buvome su juo susitikę, o iki tol atlikau kai kuriuos skaičiavimus ir gavau šiokių tokių rezultatų. Tie skaičiavimai buvo tokie sudėtingi, kad juos atlikti pasirodė labai sunku.

Šiaip aš juk buvau tikras šių reikalų ekspertas ir visada galėjau pasakyti, kokio atsakymo galima tikėtis, o jį gavęs – paaiškinti, kaip tai padariau. Bet šita užduotis kėlė daugybę keblumų, o aš niekaip negalėjau pasakyti, kodėl viskas būtent taip.

Taigi pasakiau Fermi, kad mėginau spręsti šią užduotį, ir pradėjau pasakoti apie gautus rezultatus. O jis man ir tarė: 

– Palaukite. Prieš pasakydami man savo rezultatą leiskite pagalvoti. Išeis kažkas tokio (jis buvo teisus), taip išeis dėl to ir šito. Ir tam egzistuoja visiškai akivaizdus paaiškinimas...

Jis dešimt kartų geriau darė tai, kas turėjo puikiai sektis ir man. Va čia tai pamokėlę gavau.

Tarp tų didžių žmonių buvo ir žymusis matematikas Johnas von Neumannas. Sekmadieniais eidavau su juo pasivaikščioti. Vaikštinėdavome po kanjonus, o prie mūsų dažnai prisijungdavo Bethė ir Bobas Bacheris. Tai buvo malonus užsiėmimas.

O von Neumannas pakišo man įdomią mintį: neprivalai būti atsakingas už pasaulį, kuriame gyveni. Ir aš, paklausęs šio von Neumanno patarimo, išsiugdžiau itin stiprų socialinio neatsakingumo jausmą. Nuo tada tai mane padarė labai laimingu žmogumi. Bet būtent von Neumannas ir pasėjo tą sėklą, kuri išaugo ir tapo mano aktyviu neatsakingumu!

Susitikau ir su Nielsu Bohru. Tais laikais jo vardas buvo Nikolas Bakeris, o į Los Alamosą atvyko su sūnumi Jimu Bakeriu, kurio tikrasis vardas – Aagė Bohras. Jiedu atvyko iš Danijos. Veikiausiai žinote, kad tai labai žymūs fizikai. Net ir stambesnėms žuvims Bohras atrodė kaip tikras dievas.

Vienąsyk buvome susitikime (kai jis pirmąkart atvyko), ir visi pageidavo pamatyti tą didįjį Bohrą. Todėl tądien susirinko daugybė žmonių, visi aptarinėjome su bomba susijusias problemas. Aš sėdėjau kažkur atokiau, kampe. Jis praėjo pro mane, vėliau mačiau jį tik tarp susirinkusiųjų.

Jam atvykus, kitą rytą suskambo mano telefonas.

– Alio. Tai Feynmanas?

– Taip.

– Čia Jimas Bakeris. – Jo sūnus. – Mes su tėvu norėtume su jumis pasikalbėti.

– Su manimi? Aš gi Feynmanas, aš tiesiog...

– Na, žinoma. Ar aštuntą valandą jums tinka?

Žodžiu, aštuntą ryto, dar prieš visiems atsikeliant, aš nueinu į nurodytą vietą. Mes įeiname į kabinetą techninėje zonoje, o jis man sako: 

– Mes vis mąstėme, kaip galėtume padaryti tą bombą veiksmingesnę, ir sugalvojome štai ką.

– Ne, taip nieko neišeis, – sakau. – Tai nėra labai veiksminga... 

Tada jis klausia: 

– O jei darytume taip ir taip?

– Tai skamba šiek tiek geriau, bet ir čia įžvelgiu velniškai kvailą sumanymą.

Viskas tęsėsi kokias dvi valandas: šokinėjome nuo vienos idėjos prie kitos, pirmyn ir atgal ir vis ginčijomės. Didysis Nielsas nuolat prisideginėjo savo pypkę, o ši vis užgesdavo. Ir kalbėjo jis kažkokiu sunkiai suvokiamu būdu – vis bambėjo, niurnėjo, buvo sunku ką nors suprasti. O štai jo sūnaus žodžius supratau daug geriau.

– Na, – galiausiai prabilo jis, prisidegdamas pypkę, – turbūt dabar jau galime pasikviesti ir tas stambesnes žuvis. 

Taigi, jie pakvietė visus kitus vyrukus ir ėmė su jais diskutuoti.

Vėliau Bohro sūnus papasakojo man, kas ten iš tikrųjų vyko. Paskutinį kartą, kai Bohras čia lankėsi, jis pasakė sūnui: 

– Atsimink to mažiaus, kuris sėdi ten, gale, pavardę. Jis čia vienintelis manęs nesibaimina, tad tikrai netylės, jei man kils kokia nors pakvaišusi mintis. Kitą kartą, kai norėsime aptarti savo idėjas, mes to padaryti negalėsime su tais vyrais, kurie vis kartoja man: „Taip, taip, daktare Borai.“ Prigriebk tą vaikiną ir iš pradžių aptarsime viską su juo.

Šiuo atžvilgiu aš visada buvau šiek tiek ne toks, kaip visi. Niekada nesusimąstydavau, su kuo kalbuosi. Man visą laiką tiesiog rūpėjo fizika. Jei kokia nors idėja nevykusi, aš ir pasakau, kad ji nevykusi. O jei ji puiki, taip ir sakau – puiki. Nieko čia sudėtingo.

Šitaip gyvenau visada. Taip geriau, maloniau – jeigu tik įmanoma taip elgtis. O man gyvenime pasisekė ir aš taip elgtis galiu.

Kai baigėme visus skaičiavimus, kitas etapas, aišku, buvo bandymas. Tuo metu buvau išvykęs namo trumpų atostogų po žmonos mirties ir gavau žinutę: „Kūdikio gimimo laukiame tokią dieną.“

Teko skristi atgal ir atvykau kaip tik tada, kai vienas po kito pradėjo važiuoti autobusai, todėl iškart nuvykau į testavimo vietą – ten, už dvidešimties mylių, ėmėme laukti.

Turėjome radiją, kuriuo jie ketino pranešti mums, kada tas daiktas sprogs, ir kitą reikiamą informaciją, bet radijas neveikė, todėl nelabai žinojome, kas vyksta. Likus kelioms minutėms iki bandomojo sprogimo mūsų radijas visgi pradėjo veikti, ir išgirdome, kad liko maždaug dvidešimt sekundžių – tai jie pranešė žmonėms, kurie, kaip ir mes, buvo toli. Kiti stebėjo iš arčiau, dešimties kilometrų atstumu.

Gavome akinius tamsiais stikliais, tad galėjome viską stebėti. Tamsintus akinius! Už beveik trisdešimties kilometrų per tamsintus akinius to prakeikto daikto niekaip nepamatysi. Nutariau, kad vienintelis dalykas, tikrai galintis pažeisti akis, – ultravioletiniai spinduliai (ryški šviesa akių nepažeis). Įsitaisiau už sunkvežimio priekinio stiklo, nes ultravioletiniai spinduliai per stiklą nesklinda, todėl nuo jų buvau apsaugotas ir taip visgi galėjau pamatyti visą tą prakeiktą reikalą.

Na, ateina ta akimirka. Pasirodo toks neįtikėtinai ryškus šviesos blyksnis, kad aš net pasilenkiu, o ant sunkvežimio grindų pamatau violetinės spalvos dėmę. „Jos čia nėra, – sakau sau. – Tai užsilikęs atvaizdas.“ Pažvelgiu aukštyn ir matau tokią baltą šviesą, kuri iš pradžių virsta geltona, po to – oranžine. Formuojasi ir vėl išnyksta debesys – tai vyksta dėl smūginės bangos traukimosi ir plėtimosi.

Galiausiai pradeda kilti ir po truputį banguoti milžiniškas oranžinis kamuolys (jo centras ir buvo to nesuvokiamo ryškumo). Ties kraštais jis ima šiek tiek juoduoti, o po to pamatai, jog tai – gigantiškas dūmų kamuolys su iš jo vidaus besiveržiančiais ugnies pliūpsniais ir karščiu.

Viskas tęsėsi apie minutę. Ten švytėjo visa pereinamųjų spalvų gama, nuo ryškių iki tamsių, ir aš visa tai mačiau. Buvau bene vienintelis žmogus, kuris tikrai žiūrėjo į tą prakeiktą pirmąjį testavimą, pavadintą „Trinity“. Visi kiti dėvėjo tamsius akinius, o tie žmonės, kurie buvo dešimties kilometrų atstumu nuo testavimo vietos, išvis nieko nematė, nes jiems buvo liepta gultis ant žemės. Tikriausiai esu vienintelis vyrukas, kuris visa tai matė plikomis akimis.

Galų gale prabėgus maždaug pusantros minutės, netikėtai pasigirdo kurtinantis garsas – BŪM! – ir griaustinį primenantis dundesys. Būtent tai mane įtikino. Kol visa tai vyko, niekas nepratarė nė žodžio. Tiesiog viską stebėjome tylėdami. Tačiau tas garsas privertė atsitokėti, ypač mane, nes triukšmo stiprumas tokiu nuotoliu reiškė, jog bandymas iš tikrųjų pavyko.

Šalia manęs stovintis vyras paklausė: 

– Kas tai buvo?

– Tai buvo bomba, – atsakiau.

Tas žmogus – Williamas Laurence‘as. Jis atvyko parengti straipsnio, kuriame turėjo aprašyti visą situaciją. O aš buvau tas žmogus, kuris privalėjo jam viską aprodyti. Bet paaiškėjo, kad jam tai pernelyg techninė informacija, todėl vėliau pasirodė H.D.Smythas, ir viską aprodžiau jam.

Mes padarėme štai ką – užėjome į vieną patalpą, kur ant siauro pjedestalo krašto buvo padėtas sidabru dengtas kamuolys. Buvo galima jį paliesti. Jis buvo šiltas. Radioaktyvus. Tai – plutonis. O mes stovėjome prie to kambario durų ir apie tai šnekučiavomės.

Tai buvo žmogaus išrastas visiškai naujas elementas, kuris anksčiau niekada neegzistavo Žemėje, išskyrus galbūt labai trumpai pačioje pradžioje. Ir štai jis čia, izoliuotas, radioaktyvus, pasižymintis visokiausiomis savybėmis. O sukūrę jį buvome mes. Todėl jis neapsakomai vertingas.

O jūs, beje, turbūt žinote, kaip elgiasi žmonės kalbėdami – jie vis juda, nerimsta. Mano pašnekovas koja vis klibino durų stabdį, ir aš jam pasakiau: 

– Taip, šitas stabdis neabejotinai tinka tokioms durims. 

Tai buvo 25 centimetrų gelsvo metalo pusrutulis – auksinis, jei jau kalbame atvirai.

O nutiko štai kas: mums reikėjo atlikti eksperimentą, kad pamatytume, kiek neutronų atspindi skirtingos medžiagos. Mes norėjome tausoti neutronus ir neišnaudoti tiek daug medžiagos, todėl atlikome bandymus su daugybe įvairių medžiagų. Išbandėme platiną, cinką, žalvarį, auksą. Taigi po eksperimentų su auksu mums nemažai jo liko, ir kažkam šovė geniali mintis įtaisyti didelį auksinį rutulį kaip stabdį durims, vedančioms į kambarį, kuriame laikomas plutonis.

Po „Trinity“ testo Los Alamose visi be galo džiaugėsi. Žmonės organizavo vakarėlius, visi kažkur skubėjo. Įsitaisiau ant džipo bagažinės ir mušiau būgnus. Pamenu, kaip vienas vyras, Bobas Wilsonas, tiesiog sėdėjo prislėgtas.

Aš paklausiau jo: 

– Ir ko tu čia liūdi?

– Mes pagaminome siaubingą dalyką, – atsakė jis.

– Bet juk tu viską ir pradėjai, – tariau jam. – Tu mus į visa tai ir įtraukei.

Matote, štai kas nutiko man, kaip ir visiems mums: mes pradėjome darbus turėdami gerų užmojų, paskui ėmėme labai įtemptai darbuotis, kad kažko pasiektume, o tai juk – malonumas, azartas. Ir tuomet liovėmės mąstyti, suprantate? Tiesiog liovėmės. Tą akimirką Bobas Wilsonas buvo vienintelis, kuris vis dar apie tai galvojo.

Netrukus grįžau į civilizaciją. Išvykau į Kornelį dirbti dėstytoju, ir pirmasis mano įspūdis buvo itin keistas. Dabar negaliu to suprasti, bet tada man tai atrodė išties stiprus pojūtis.

Tarkim, sėdėjau viename Niujorko restorane, pro langą žvelgiau į pastatus ir... pradėjau mąstyti apie Hirošimos bombos griaunamąjį spindulį ir panašius dalykus... Kaip toli nuo čia yra 34-oji gatvė?

Visi tie pastatai – sutrupinti iki pamatų, ir t. t. Ir kai eidamas gatve mačiau žmones, statančius kokį tiltą ar klojančius gatvę, galvojau, kad jie išprotėję, – jie paprasčiausiai nieko nesupranta, nesupranta, ir tiek. Kodėl gi jie kuria tuos naujus dalykus? Juk visa tai visiškai nieko verta.

Laimei, tie dalykai tokie beverčiai jau keturias dešimtis metų, ar ne? Taigi aš klydau, teigdamas, kad tiltų statymas – bevertis darbas. Ir džiaugiuosi, kad tie žmonės visgi turėjo proto judėti

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.