Benekūdas buvo smulkus ūkininkas, turėjo tik blusų, o žmona svėrė perpus mažiau, ir tai buvo jo vienintelis kilnojamas turtas.
Gyveno viskuom patenkintas, niekuom nesiskundė, nes buvo girdėjęs, kad dabar taip gera gyventi kaip niekad.
Bet vieną rytą Benekūdas pasiskiepijo ir vakare jam prasidėjo trambambolija. Staiga ėmė atrodyt, kad riebi žmona geriau nei liesa. Lindo galvon ir kitos nepadorios mintys. „Va, brolis nuėjo į viarsalą... O aš?“
Jei būtų ramiai pagulėjęs...
Bet žmogus nežinojo, kad tai šalutiniai reiškiniai, ir manė, kad pagrindiniai. Užuot ėjęs į lovą, išėjo iš namų ir nesuprasdamas, kur eina, atsidūrė pas brolį.
– A duosi man dešimt aurių? – paklausė.
– A kam tau tokie pinigai?
– Eisiu ir aš į viarsalą.
Paaiškino broliui, kad pasiskiepijęs tapo dalimi pažangiosios žmonijos ir gal net įgijo teisę gyventi Giarovės valstybėj. O svarbiausia: ne tik nebūsiąs tai valstybei našta – smarkiai sukdamas viarsalą giarovę dar net padidins.
Brolis iš esmės pritarė, abejojo tik dėl detalių: remtino amžiaus, kompiuterių baimės ir chroniškos lietuviakalbystės. Atseit su tokiais duomenimis geriau kankorėžius rinkt. O jei vis tiek vilioja tolumos – eiti aiškesne kryptimi.
– Būtent?.. – sukluso Benekūdas.
– Eik nakuj, – patarė Benediktas.
Tokį pasiūlymą Benekūdas nesyk buvo girdėjęs tiek iš stovinčių prie krautuvės, tiek ir iš sėdinčių ten, kur visko prikrauta. Bet broliu tikėjo labiausiai. Paėmė lazdą.
– A rasi kelią? – rūpinosi Benediktas.
– Po skiepo jaučiu, kad esu valdomas iš Briukselio, – atsakė Benekūdas.
Brolis palinkėjo gero vėjo ir net pats papūtė į bures.
Benekūdas pakilo ir nuėjo. Buvo girdėjęs, kad kelionė aplink pasaulį trunka 80 dienų, tai vis drąsino save: „Nakuj negali toliau būt...“
Iš pradžių ėjo šviesiais plotais, mat saulė vis prašalindavo tamsumas, paskui pakliuvo į pritemdytą Suvalkų koridorių. Iš koridoriaus vėrėsi durys į miegamuosius, puolamuosius ir kitos paskirties kambarius – vienur buvo įsikūrusios senos, kitur jaunos Europos narės. Benekūdą, žinia, traukė poriebės.
Pravėręs Liamkijos duris pamatė, kad ši kaunasi už tikrąsias vertybes šviesiuoju paros metu, o pinigus atiminėja naktimis. Tai pasuko į Balarusiją. Čia iš jo atėmė ne tik pinigus, bet ir žmogaus teises. Laimė, Benekūdas kitados turėjo traktorių „Balarus“ ir buvo išsaugojęs traktoristo teises. Su šitom galėjo skersai išilgai eit.
Taip eidamas priėjo gražiausią vietą, vadinamą prezidentūrline. Baloj turškėsi prezidentorium vadinamas Aliaksandras ir gaudė iš pietų parlekiančius lėktuvus.
– Parazitai! – bambėjo. – Priperės čia man užkrato nešiotojų...
– Dėl ko vis darai antraip nei visi? – smalsavo Benekūdas.
– Dėl ko?.. – Aliaksandras net apsiverkė. – Va jūs pirmi pasaulyje sukūrėt Giarovės valstybę. Jei mes tokią pat sukursim – kas bežiūrės? Mums reik blogovę kelti.
Benekūdas guodė kaip išmanė:
– Keliaudamas per Lietuvą tos giarovės nelabai rasi. Iš tiesų yra sukurtos tik atskiros nausėdijos, kur klesti giaro...
Ūmai kad spragtels galvoj! Aptemo akys... „Bene būsiu valstybės paslaptį išdavęs?“
Atsigręžęs į vakarus paukštelėjo lazda per pakaušį. Netrukus galvon atėjo žinutė: „Taip kalba mūsų priešai.“
– Taip kalba mūsų priešai, – perdavė žinutę Aliaksandrui.
Galvoj bemat prašviesėjo. „Geras dalykas tas tiesioginis valdymas, – džiaugėsi Benekūdas. – Oi, durniai, kas bijo skiepytis...“
Pakuždom paprašė, kad Briukselis jam ir prostatą pareguliuotų.
Aliaksandras gi toliau skundėsi:
– Gerą blogovę sukurti irgi nelengva. Bet Apyblogio valstybės tai niekam neįdomios. Reikia eit iki galo.
– Galas nebetoli, – ramino Benekūdas.
Aliaksandras dėkojo už palaikymą ir suteikė Benekūdui Astraviškio titulą. Siūlė ir skirstomuosius tinklus, bet anas atsisakė.
– Einu nakuj.
– Greitai ir aš ten būsiu, – gyrėsi Aliaksandras.
Toliau eidamas Benekūdas pasiekė Čiakiją ir Tengriją. Tai buvo dvi mūsakalbės šalys, tarp kurių nuolat vyko nedideli broliški karai, mat čiakai tikėjo, kad reikia gyventi čia ir dabar, o tengrų tikėjimas rėmėsi prielaida, kad ten gerai, kur mūsų nėra.
– Nakuj yra Kinijoj, – sakė čiakai.
– Tai gali būti visur, – kaip visados prieštaravo jiems tengrai.
– Negali būti vietos, kuri galėtų būti visose vietose.
– Jūs pažiūrėkit, kur patys esat.
O Žemė kaip sykis buvo pasisukusi taip, kad visi čiakai stovėjo apačioj žemyn galvom, bet patys to nesuprato ir manė, kad yra viršuj. Dėl to vėl įsiplieskė karo veiksmai.
– Ustievine! – šaukė ir tie, ir anie.
Tai buvo modernūs žodiniai karai, kartais peraugantys net į parodomuosius. Briukselio ekspertams būdavo rodomas prezidentorius. Laimėdavo ta šalis, kurios prezidentorius gražesnis.
Svetingi abiejų šalių žmonės kvietė ir svečią pakariauti geriausiose, gal net priekinėse pozicijose. Bet šis atsakė norįs nueit iki sutemstant.
Praėjo dar keletą kariaujančių pusių. Labiausiai jam patiko armaniai ir kitamaniai. Išgirdę: „Krentam ustievine!“ jie krisdavo į lovas. Laimėdavo sukritę greičiausiai. Ryte visi pakildavo ir eidavo – kas šieno pjauti, kas bulvių skust...
„Jei nebūtų ustievinių, gyventume daug nuobodžiau“, – sumetė Benekūdas.
Paskui pamatė galybes voromis slenkančių juodnugarių.
– Einat ustievinę? – klausė Benekūdas.
– Toliau, – sakė tie. – Mes vepėgaliai.
– O kas ten sproginėja?
– Savidužiai. Mūsų elitas.
– Sprogsta nuo karščio?
– Nuo įkarščio. Šį nuostabų efektą sukelia naisionalinis jausmas.
– Jūs išlakstot į gabalus ir labai teršiat gamtą, – barė savidužius Benekūdas. – Rinkitės ekologišką sprendimą. Diržą galima ir ant kaklo rišt. O Lietuvoj perimkit vietos tradicijas. Mes per šventes be saiko prisipučiam patriotyno, o vis tiek nesprogstam.
Toliau buvo tik smėlio jūros ir smėlio krantai, o prasiautus smėlio audroms Benekūdas vis labiau tikėjo einąs teisinga kryptimi. „Tokių ustievinių tikrai nebūtina laistyti prakaitu, o juolab krauju – vis tiek niekas neišdygs.“
Tai išgirdęs kupranugaris atsigręžė ir apspjovė Benekūdą.
Šis suprato įžeidęs naisionalinius jausmus ir atsiprašė.
– Jaučiu karštį ir šaltį, vargą ir skurdą, o naisionalinių jausmų dar nesu patyręs.
– Naisionaliniai jausmai sukelia naisionalinį judėjimą, – aiškino tas rytų išminčius. – O tuomet visi, kas juda, perkeliami į geresnius pasaulius.
– Labai geras judėjimas, – gyrė Benekūdas. – Bet man taip toli nereik.
Paspartino žingsnį. „Vepėgalijoj nūnai turėtų būti daug tuščios vietos, – mintijo. – Būtų galima net keletą naujų ustievinių įkurt.“
Deja, pasiekęs tą kraštą pamatė, kad viskas ten sugriauta ir vyksta dideli atstatymo darbai. O ką nors pastačius vienam kaime atlekia vyrai iš gretimo kaimo ir vėl viską sugriauna.
– Jūs iškart statykit griuvėsius, – mokino Benekūdas.
– Taip nevalia, – sakė vietiniai. – Jei griaus griuvėsius, tai karas bus beprasmiškas.
– Ar žinot, su kuom kariaujat?
– Anie su šitais, šitie su kitais, o kiti su visais.
Tai išgirdęs Benekūdas plačiai pašlapino smėlį, mat Briukselis jau buvo pareguliavęs jam prostatą, ir klimatas ten tapo kiek palankesnis gyvybei.
– Tokie karai savaime nepraeis, – tarė. – Jums būtina skiepytis.
Visi pritarė, susibarė tik dėl programos. Vieni siūlė: peiliu į pilvą. Kiti gi sakė: nukirtus galvą didesnė garantija, kad numirėlis nebekariaus.
O toks senelis jaunystėj buvo palipęs ant dar nenugriauto stogo, todėl net ir šiandien žvelgė toliau:
– Visus apšaudom „Mauzer“ kulkomis, taikom į petį arba į užpakalį, – sakė jis. – Po keturių parų procedūrą kartojam.
Kilo diskusijos, kurių metu buvo išbandyti visi paminėti būdai, tad ginčininkų smarkiai sumažėjo. Laimėjo geriausi.
– Pirmyn! – ragino jie. – Reikia jau šiandien išskiepyt aną kaimą.
– O rytoj anie atsidėkodami mus išskiepys.
– Bus pigiau.
– Kodėl jūs negalit palaukti, kol savaime numirsit? – klausė Benekūdas.
– Mes privalome numirti garbingai, – sakė jam čiabuviai. – Už Asilamą! Antraip vepėgaliais pavirstume.
– Asilamas – geras dalykas, – pritarė Benekūdas.
„Gal net Ustievinę geresnis“, – pamanė.
Čiabuviai siūlė ir Benekūdui numirti už Asilamą. Bet šis atsisakė.
– Neturiu laiko, – teisinosi. – Einu nakuj.
Jautė, kad ten bus dar geriau.
