Ramūnas Gerbutavičius. Ar tikrai visos upės teka

Dėl teisybės turiu pripažinti, kad kurį laiką elgiausi neteisingai. Labai lengvai užkibdavau ant apibendrinimų kabliuko, nes kartais net susigūždavau pajutęs abstrakčią kaltę, kai kokia moteriškė iššvokšdavo, kad visi vyrai – kiaulės. Mat tai nuskambėdavo net įtikinamiau už australų rašytoją N.Cato, kadaise pareiškusią, kad visos upės teka.

R.Gerbutavičius.<br>T.Bauro nuotr.
R.Gerbutavičius.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Sep 16, 2021, 9:08 AM, atnaujinta Sep 16, 2021, 9:08 AM

„Nemėgstu teatro“, – atrėždavau kiekvienam, kuris pasiūlydavo nueiti pažiūrėti kokio spektaklio. Anuomet tariausi turįs svarią priežastį taip kalbėti. Mat studijų metais Kauno dramos teatras universiteto studentams suteikė teisę nemokamai lankytis spektakliuose. Per metus peržiūrėjęs visą repertuarą suvokiau, kad tiek lėkšto scenos (ne)meno gyvenime nebuvau matęs. Tos komedijėlės atmintyje užblokavo net gerąsias patirtis, susijusias su anksčiau matytais E.Nekrošiaus ar O.Koršunovo pirmaisiais spektakliais. Ir aš ilgokai maniau, kad visas teatras yra toks, kokį mačiau Kaune. Nevertas laiko, praleisto kėdėse, panašiose į inkvizicijos kankinimų krėslus.

Persikraustęs į Vilnių ir netyčia patekęs į vieną „Sirenų“ šedevrą supratau, jog elgiausi neteisingai, tačiau nuo tada vis tiek nė sykio neištariau, kad mėgstu teatrą. Tokia abstrakcija nebūtų teisinga, nes nereikštų, kad man patinka tik geri spektakliai, nors tai taip pat abstrakcija, tik šiek tiek konkretesnė.

Tiesa, tiek kone kasdien lankydamasis Kauno dramos teatre, tiek daug rečiau užsukdamas į vilnietiškus vaidinimus įsitikinau, kad spektakliai vyksta ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje. Bent jau Kaune publikos krenkštelėjimų ir kosčiojimų kakofonijos klausytis būdavo net įdomiau, nei stebėti sceną.

Tuo mes ilgą laiką nesiskyrėme nuo likusio pasaulio. Perfrazuojant britų tarpukario teatro kritiką J.Agate’ą, Anglijoje, kaip ir Lietuvoje, niekas neidavo į teatrą, kol nesusirgdavo bronchitu.

Praėjusią savaitę buvau Lietuvos nacionalinį dramos teatrą po rekonstrukcijos atidariusio spektaklio premjeroje. Veiksmas įspūdingoje scenoje didelio įspūdžio nepaliko, tačiau tai, kas vyko žiūrovų salėje, liudijo, kad J.Agate’o pastaba prarado aktualumą.

Net kai sceną ir pusę salės užklojo dirbtinis rūkas, nepasigirdo beveik nė vieno kostelėjimo ar krenkštelėjimo – žiūrovai kutulį gerklėje malšino mėtinėmis pastilėmis ir geležine valia.

Panašu, kad bent jau kurį laiką turėsime privilegiją spektaklius žiūrėti tyloje. Tad kažin ar teisūs tie, kurie mėgsta apibendrinti, kad COVID-19 – absoliutus blogis. Gal ir blogis, bet jis bent jau teatro publiką išgydė nuo bronchito.

Bereikšmių apibendrinimų ir lėkštų abstrakcijų šleifas driekiasi ir paskui dvidešimtmetį skaičiuojantį 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktą. Metinių minėjimo metu darsyk sužinojau, kad tragedija suvienijo visus amerikiečius ir pavertė juos viena didele šeima. Tokie lozungai niekuomet neperteiks to, ką gali menas, vengiantis apibendrinimų, abstrakcijų, klišių.

Gal S.Colangelo filmas „Vertė“ ir nėra šedevras, bet jame aiškiai matyti, kad šaliai virsti viena šeima nėra įmanoma. Apie ką šis filmas? Apie valstybinį fondą, kurio vadovas sudaro formulę, pagal kurią rugsėjo 11-osios aukų artimiesiems kompensacijos apskaičiuojamos pagal tų aukų prieš žūtį gautas pajamas. Juostoje ne vien klausiama, kokia žmogaus gyvybės kaina, bet ir parodoma, kad visos formulės ir sistemos, pasižyminčios apibendrinimu, suvienodinimu, didžiaisiais duomenimis, nėra teisingos. Kiek aiškesnę teisingumo iliuziją sukuria tik įsijautimas į labai konkrečią situaciją. O tai nerūpi nei valdžiai, nei miniai, kurių esmė ne itin ir skirtinga.

„Nemėgstu poezijos“, – anądien ištarė kolegė. Ji maždaug tokio amžiaus, kokio aš buvau, kai nemėgau teatro.

Nepasakyčiau, kad mėgstu poeziją, bet vienas kitas eilėraštis man yra atvėręs tokias subtilias pasaulio briaunas, kurių niekada neužčiuoptų klišėmis, abstrakcijomis ir apibendrinimais mintančios valdžios, minios, nuomonės formuotojų ir panašios sistemos.

Niekaip negaliu pamiršti škotų menininkės K.Paterson projekto „Ateities biblioteka“, kurį ji nuo 2014 metų įgyvendina Norvegijoje. Prie Oslo buvo pasodintas 1000 eglių miškas. Iš jo po 100 metų bus pagamintas popierius, ant kurio suguls 100 rašytojų niekieno iki tol neskaityti kūriniai.

„Tai eilėraštis, parašytas ne tik žodžiais, bet ir medžiais, žmonėmis – jis sukurtas iš tikrovės“, – ištarė vienas projekto dalyvių D.Mitchellas. Šis „eilėraštis“ toks nebūdingas dabarties tendencijoms, susijusioms su ekshibicionizmu ir nekantrumu, kad jis mane iki šiol verčia abejoti, ar tikrai visos upės teka.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.