Ar gamta – visų namai?
Kiekvienas gyvis savaip įdomus. Antivakseris vertinamas dėl unikalaus gyvenimo būdo ir skardaus balso. Bet šių egzotiškų gyvių mėgėjams patartina juos laikyt atokiau nuo žmonių, mat elgesys neprognozuojamas: suerzinti jie ima čiaudėt ir gali aptaškyti nuodingom seilėm.
Per dieną pagaunu apie du tuzinus, pakraunu į sunkvežimį ir vežu į punktą. Pagaučiau daugiau, bet išskiepyti visus būtų klaida. Pastebėta, kad vietovėse, kur jų visai nebelikę, suprastėja ir vakserių populiacija. Šie ima lakstyt, kur pakliūva, praranda budrumą ir tampa lengvu grobiu kitiems plėšrūnams – kandydatams, gerovininkams...
Tačiau ten, kur antivakserių itin daug, vakseriai mažiau juda, dažniau serga – vėlgi pakliūva priešams į nagus.
Manau, kad gamtoj turi likti ne daugiau kaip trys tūkstančiai antivakserių. Tada jie nebeterš Lietuvos, o savo išskirtinumu gražiai papildys faunos įvairovę.
Namų šilumos pokyčiai
Sėdžiu prie stalo ir šypsodamas žvelgiu į virtuvėj triūsiančias moteris. Tai dvi mano žmonos – Luka Šenka ir Ali Šanka.
Ir kodėl kiti gyvena su viena? Dviese ir valgį sparčiau paruošia, ir kambarius papuošia. Plepa tarpusavy, tad aš galiu patylėt. Ir kas itin svarbu: kai žmonos dvi – dvigubai mažiau rizikos, kad ryšiuos smurtaut artimoj aplinkoj.
Luką Šenką naktį radau prie durų. Atrodė lyg iš namų išvaryta. Aš atrodau lyg iš kelmo spirtas, todėl tarp mūsų tuoj įsižiebė kibirkštis.
Luka Šenka, įtariu, gali būt vyras. Įdėmiai neapžiūrėjau. Neimsiu gi plėšt drabužių. Tebūnie paslaptis: o kas ten, po rūbais?
Jei vyras... Na, ir kas? Nevalia diskriminuot pagal lytį. Svarbu, kad žmogus būtų geras. O tie kiti dalykai... Kiek jie tetrunka.
Ali Šanka turėtų būt moteris – visados juodai apsivyniojusi, su šautuvu, su barzda... Rytietės nenori, kad į jas dirsčiotų vyrai. Ir pati kartais taip dėbteli į mane, kad šiurpas nukrečia. Bet žmonos ir turi būt neprieinamos.
Ali Šanką radau grybaudamas ir iškart pajutau simpatiją. Turbūt dėl to, kad šnekam skirtingom kalbom. Nereikia rinkt žodžių, gali sakyt, ką nori – tai labai atpalaiduoja. Su lietuvėm taip niekad nesijaučiau.
Abi žmonos laikosi nuo manęs atokiau. Iš moterų visados to norėjau: pamilkit mane kaip žmogų!
Vakar miške pamačiau dar keletą juodaskvernių... Ir nuėjau šalin! Mat aš negalvoju kaip kiti vyrai: kuo daugiau, tuo geriau. Dviese šnekasi apie rimtus dalykus, o trys, keturios – tai jau kompanija, triukšmas. Ims gal net vyrų ieškot. Kaip tada?
Rytoj iš karantino grįžta mano pirmoji žmona. Bus aiškiau.
Rytojaus politika
Prezidentas ateina į Briuselį...
– Norite pasakyti kalbą? – klausia prancūzas.
– Ką aš pasakysiu... – skėsčioja rankom mūsiškis. – Labą dieną.
– Jūs neturite problemų?
– Kam tos problemos? Ir taip sūnku...
– Iš kurgi toks esat?
– A kad aš ir pats nežinau.
– Jūs pagalvokit... Kur bėga Šešupė?
– Supaisysi... Visi dabar bėga.
– Tai gal prisimenat kokį savo šalies menininką, sportininką?..
– Nė vieno neprisimenu.
Kad mūsų Prezidentas išmoktų elgtis šitaip, turi pasistengti visi Lietuvos žmonės. Bėgam lėčiau, metam arčiau, žaidžiam prasčiau... Cepelinų irgi nebeverdam.
Mat šiandien visiems aišku: didelė klaida garsinti Lietuvos vardą tolimais metimais, skambiais pareiškimais, skardžiais balsais... Ilgaausiai Lietuvos priešai orientuojasi pagal Lietuvos skleidžiamą garsą.
Sąmoningi lietuviai seniai pinigus daro patylom.
O išgarsėti galima ir tuom, kad niekuom negarsėji.
Humanitarinė parama
Ar prie virusų, rusų ir klimato permainų pasauliui reikia dar ir talybų valdžios?
Einu pasišnekėt...
– Ėi, talybe!
– Ko ko ko?
– Ką čia pjauni?
– Galvelę.
Tas talybas nabagėlis kitaip negalėjo...
Bet mes tai žinome, kad galima kitaip gyventi.
– Liaukitės, mažvaikiai! Pasaulyje ir be jūsų tiek problemų! Kam dar naujas kurti?
Susigėdę talybai sudeda ginklus. Mes perkalame ginklus į arklus. Talybai kinko asilus. Asilai šika, talybai dainuoja:
– Ariauariauariau...
Viso pasaulio žmonės jiems pritaria. O mes, lietuviai, dar pakeliam tonaciją:
– Atėjo mergelėė!..
Talybai šast į šonus. Bet lietuviai atsargiai išvynioja mergelę... Nesprogsta!
O kai nuklosim dykumas dirbtine žole, jie galės ir šieną pjauti. Mergelės – grėbti. Vakarais ten šokiai, žaidimai, kapelijos...
Visiems gerai.
Antilietuvoj
– Niekas nesupranta, kodėl jūs negalit pasiskiepyti!
– Mes ieškom prieglobsčio pas virusą. Mes – pabėgėliai.
– Iš kur jūs pabėgot?
– Iš proto.
– Ar taip jau blogai su protu gyvent?
– Vien draudimai ir kliūtys. Net vyrai privalo slėpti veidus po kaukėm. Galymbai visai pašėlo!
– Virusas irgi nuožmus.
– Virusas nuolat keičiasi, ir tai teikia vilties. O žmogaus nepakeisi.
– Visi sako, kad geriau gyvam būti.
– Mes geriau žinom.
– Iš kur tos žinios?
– Iš kosmoso.
– Kaip prisijungiat?
– Reikia užpakalį pasukt.
– Kaip jums atėjo į galvą, kad reikia užpakalį sukt?
– Pamirškit tą galvą. Mes dirbam su užpakaliu. Taip gimė net keli nauji judėjimai – šeimų klumpakojis, gaidys ant vakcynos...
– Kur link judate?
– Į vakarus. Priešakinio būrio kovotojams per aštuoniasdešimt, tad greitis nedidelis. Bet Santariškės jau mūsų rankose.
– Paskiepyti rečiau miršta. Ką tiems patartumėt?
– Nenusiminti. Jei žmogus nuoširdžiai atgailauja – gaus antrą šansą. Mūsų antimokslininkų antibolatorijose jau sukurtos net kelios antivakcynos ir visi paskiepyti gali atsiskiepyti.
– O jeigu žmogus kaip reik užkrėstas skiepais?
– Spėję pasiskiepyt devyniom vakcynom – ir tie nebeviltiški. Tokius vadinam senskiepiais ir siunčiam į Rokantiškes, kur taikiai sugyvena net anglikonai, tikintys angliška viruso atmaina, ir protestantai, protestuojantys prieš bet kokias gyvybės formas.
– Ar atsiskiepėliams ilgai tenka integruotis?
– Oi, ne! Numirėlis greit išmoksta nesiplauti rankų ir čiaudėti be priedangos. Tiesa, jaunesni kartais skundžiasi, esą nuobodu gulėti prijungtiems prie velėnos. Bet mes ir nekuriam gerovės. Mūsų tikslas – gėris. O gėris atsiskleidžia tada, kai blogai.
– Gėrio sklaida per blogį... Tamsuoliai priešinasi?
– Galymbai siekia sukurti Galymbimbamo valstybę, kur su galimybių pasais viskas būtų bim bam. O mums gana vienos galimybės.
– Petras už laisvę?
– Taip. Mes atkišam petrą, ir priešas jį nuduria ietim.
Trystorijos
Mano žmona gyvena su vyru.
Padaviau žmoną į teismą.
Gyvena žmona su teisėju.
Kai gyvensiu ir ašen su vyru.
Mudviem gims sūnus Izaokas.
Na, ir kas? Nebe tie laikai!
Aš keliaučiau toli.
Bet nemėgstu žmonių ir gamtos.
Nusispjaut man į architektūrą.
