Inkasatorių medžiotojas buvo medžiojamas ir dieną, ir naktį

Kriminalistų darbo ypatumai, politikos sąsajos su kriminaliniu pasauliu, nusikaltėlių gaujų vadeivų ir jų pavaldinių psichologija. Visa tai nagrinėjama neseniai išėjusioje knygoje „Iš kriminalisto gyvenimo“.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovas A.Sadeckas pristato naują knygą, kurioje atskleidžia žiaurų mafijos gyvenimą.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovas A.Sadeckas pristato naują knygą, kurioje atskleidžia žiaurų mafijos gyvenimą.
Pirmasis Lietuvos kriminalinės policijos vadovas A.Sadeckas prisiminė kelių dešimtmečių įvykius.
Pirmasis Lietuvos kriminalinės policijos vadovas A.Sadeckas prisiminė kelių dešimtmečių įvykius.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovas A.Sadeckas pristato naują knygą, kurioje atskleidžia žiaurų mafijos gyvenimą.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovas A.Sadeckas pristato naują knygą, kurioje atskleidžia žiaurų mafijos gyvenimą.
Dabartinis FNTT direktorius A.Mikulskis praeityje yra išpainiojęs ne vieną itin sudėtingą bylą.
Dabartinis FNTT direktorius A.Mikulskis praeityje yra išpainiojęs ne vieną itin sudėtingą bylą.
S.Rarovskis buvo sulaikytas Vilniuje, prie tuomečio muzikinio teatro „Niujorko“ klubo pastato.
S.Rarovskis buvo sulaikytas Vilniuje, prie tuomečio muzikinio teatro „Niujorko“ klubo pastato.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

2021-10-10 13:02

Knygos pagrindą sudaro pirmojo Lietuvos kriminalinės policijos vadovo Alvydo Sadecko pokalbiai su „Lietuvos ryto“ žurnalistu Valdu Bartasevičiumi.

Knyga papildyta ir keliais pokalbiais su kitais Lietuvos kriminalistais apie jų atskleistus sudėtingus nusikaltimus.

Vienas pasakojimų – apie inkasatorių užpuoliko šaltakraujo žudiko Sergejaus Rarovskio bylą, kurią tyrė garsus kriminalistas Antonis Mikulskis, dabar vadovaujantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.

Pažvelkime į šią istoriją šio pareigūno akimis.

Pirmasis epizodas

Vilnius, Naugarduko gatvė. Nė gyvos dvasios, blausiai apšviesta, pravažiuoja tik viena kita mašina. Dešimta valanda vakaro, „Maxima“ tuoj uždaroma.

Prasiveria parduotuvės durys, nešini maišais išeina du inkasatoriai. Trečias, snaudęs mikroautobuse, paleidžia variklį.

Kaip vaiduoklis iš krūmų prie parduotuvės iššoka vaikinas, užsimaukšlinęs iki antakių nuleistą beisbolininko kepuraitę su snapeliu.

Akių nematyti. Į jas ir nepažvelgia inkasatoriai, kai jis pertveria jiems kelią. Nustėrę žiūri į rankoje blykstelėjusį pistoletą. Spėja suvokti, kad į juos atsuktas TT. Tai truko akimirkos dalį, ranka pakilo, pistoleto vamzdis nukrypo vienam inkasatorių į galvą. Trakštelėjo kartą antrą trečią. Neiššovė. Vyriokas žaibiškai šoko už parduotuvės kampo ir vėl kaip vaiduoklis dingo krūmuose.

Inkasatorius, lyg būtų pakirstas per kojas, susmuko ant šaligatvio. Iškrito iš rankų krepšys su pinigais. Jo porininkas stovėjo tarsi stabo ištiktas. Pirmas atsigavo mašinoje laukęs vairuotojas. Iššoko, pritūpė prie drebulio krečiamo bendradarbio. „Ar sužeistas?“ Tas tik papurtė galvą. „Ne, užsikirto...“ – pirmas atgavo žadą antras inkasatorius.

Kulkos išvengusiam, bet šoką patyrusiam inkasatoriui teko gydyti nervus. Išgijęs jis išėjo iš saugos tarnybos ir pakeitė profesiją.

Antrasis epizodas

Prabėga maždaug pora savaičių po pirmojo inkasatorių užpuolimo Naugarduko gatvėje. Rugsėjo mėnuo, vakaras, sutemę. Iš nuošalios parduotuvės išeina inkasatorius. Staiga prieblandoje priešais jį išnyra kepurę ant akių užsimaukšlinusi žmogysta ir, netarusi nė žodžio, iššauna. Iš smunkančio ant šaligatvio inkasatoriaus rankų sugriebia krepšį su pinigais ir, kaip spėja pamatyti automobilyje jo laukęs porininkas, it šmėkla dingsta tamsoje.

Pirmiausia atvyko iškviesta greitoji pagalba, tuoj ir policija. Inkasatoriui buvo peršautos kepenys. Dar spėjo gyvą nuvežti į ligoninę, bet ten jis netrukus mirė.

A.Mikulskio apklausiamas jo porininkas sakė, kad šauta iš pistoleto TT. Tūtelių ekspertizė tai patvirtino.

Trečiasis epizodas

Prabėga dar mėnuo. Savanorių prospektas, vėl vakaras, rudeniškai lynoja. Iš automobilio išlipa verslininkas. Persimetęs per petį rankinę, spėja žengti vos kelis žingsnius, kai jam kelią pertveria nežinia iš kur išdygusi tamsi tarsi beveidė šmėkla. Nė nepakelia akių – iškart šauna. Sugriebia rankinę ir dingsta. Verslininkas sunkiai sužeistas, bet lieka gyvas. Tik nedaug tegali papasakoti ant kojų sukeltiems kriminalistams.

Ne juokai – trečias ginkluotas užpuolimas per porą mėnesių!

Rastos kulkų tūtelės leidžia nustatyti: vėl šaudyta iš to paties pistoleto TT. Nelieka abejonių – visi trys užpuolimai to paties šaulio rankų darbas.

Aišku viena: jis šaudo žaibiškai, kur pakliuvo, visiškai nesistengdamas auką tik sužeisti.

Ketvirtasis epizodas

Kriminalistai dirba dieną naktį. Jiems skambina policijos vadai ir vis klausinėja: „Kada? Kada pranešite, kad jau yra rezultatų?“ Bet nėra už ko užsikabinti. Neateina ir iš agentų jokios informacijos, nukreipiančios, kur ieškoti užpuoliko. Tyrimo grupė puikiai supranta, kad šaulys nesiliaus, kol nebus sučiuptas, vadinasi, reikia laukti naujų aukų.

Įtampa baisi. Vieną vakarą kriminalistams svarstant, ką dar reikėtų apklausti, komisarui A.Mikulskiui staiga iš nosies pasipila čiurkšlė kraujo. Pusvalandį teka ir vis nesiliauja. Sunerimę kolegos, neklausydami jo priešgyniavimo, nuvežė jį ligoninę, ten medikai suleido dimedrolio, sustabdė kraujavimą ir, išrašę nedarbingumo lapelį, išsiuntė namo.

Vos spėjus A.Mikulskiui namie prigulti pusę devynių vakaro suskamba telefonas: Žemaitės gatve važiavusiame 16 numerio troleibuse ką tik sužeisti trys žmonės!

Tuoj prie A.Mikulskio namų atvažiuoja mašina, veža tiesiai į įvykio vietą. Susirenka visa tyrimo grupė. Apžiūrinėja 200 metrų spinduliu visus namus, kiemus. Nieko įtartina neranda. Eina per butus, klausinėja žmonių, gal ką matė, girdėjo. Visiškai nieko.

Pasitelkia agentūrą – jokio siūlo galo. Kriminalinis pasaulis esą stebisi, kas čia taip siautėja, bet irgi nieko nežino. O spauda vis rašo rašo...

Kraujo pėdsakai

Prabėga dar viena jokių žinių neatnešusi savaitė. Ateina gruodis, iškrinta sniego. Niūrios nuotaikos apimtas A.Mikulskis vėlai vakare grįžta namo, bet antrą valandą nakties jį priverčia pašokti iš lovos telefono skambutis.

Skambina policijos budėtojas: atbėgo jaunuolis su pistoletu TT rankoje ir reikalauja iškviesti komisarą A.Mikulskį. Tik su juo kalbėsis.

A.Mikulskis tuoj pat sėda į savo žiguliukus. Policijoje prie budėtojo jo laukia jaunas vyras. Įsižiūri. Nepažįstamas. Komisaras prisistato, parodo pažymėjimą. Tada vyras atiduoda pistoletą ir sako: „Aš nušoviau tą žmogų, kurio jūs ieškote.“

A.Mikulskis pakviečia vyrą pasikalbėti ir ima kabinete jo klausinėti, kas atsitiko.

„Sėdėjau pas vieną pažįstamą netoli Geležinkeliečių rūmų (dabar klubas „Kablys“). Jam duodavau „nakolus“ (nuorodas), kur galima gerai pasitvarkyti, jis tai ir daro, bet aš nieko už tai iš jo negaunu. Pakėliau vėją. Susibarėme. Žiūriu, jau tuoj susikibsime, o jis dairosi į ant spintelės gulintį pistoletą. Čiupau pirmas ir iššoviau. Į koją. Smarkiai kraujuoja. Gali ir nusibaigti“, – išpyškina vyras.

„Kas tas veikėjas, kurį patvarkei?“ – klausia A.Mikulskis.

„Sergejus Rarovskis. Jūs jo ieškote“, – atsako.

„O bliamba!“ – rikteli A.Mikulskis. Ir budėtojui įsako: „Kelk visus mūsiškius.“

Gaudynės prasideda

Kriminalistai tuoj išsiaiškina, kad iš tiesų 29 metų S.Rarovskis ieškomas dėl patėvio nužudymo. Buitinis kivirčas, pasibaigęs mirtinu dūriu. Bet svarbiausia kas kita. Komisarui kaip žaibas trenkė į galvą mintis: „Čiagi mūsų šaulys! Juk dabar aišku, kodėl jis iš karto ima pyškinti į mirtinas kūno vietas.“ Mat jam visai dar jaunam buvo peršauta kairioji ranka. Ėjo kažkur su nupjautavamzdžiu, netyčia iššovė ir susižeidė. Gerai nesugijo, nuo to laiko sunkiai šią ranką valdė. Todėl ir šaudydavo nieko nelaukdamas, kad auka nespėtų pasipriešinti, nes susigrūmęs nelaimėtų.

Per 20 minučių sulėkė A.Mikulskio grupės vyrai. Kuo nepastebimiau keturiese privažiavo prie S.Rarovskio bendro nurodyto namo. Aptriušęs, senos statybos, visi langai tamsūs. Keliese įėjo į laiptinę. Ten pastebi duris į šoninius laiptus, kuriais kadaise iš kiemo į krosnimis kūrenamus butus būdavo įnešamos malkos.

„Atsistojau prie šių durų. Supratau, kad už jų yra išėjimas į vidaus kiemą. Norėjau atidaryti ir žvilgtelėti, bet kažkoks vidinis jausmas sustabdė. Neatidariau. Vėliau išsiaiškinome, kad ten su nupjautavamzdžiu stovėjo Rarovskis. Jei tada būčiau atvėręs, dabar jums šios istorijos jau nepasakočiau, – šyptelėjęs gaudynes prisiminė A.Mikulskis. – Išgirdome, kaip laiptinėje virš mūsų atsivėrė kažkurio buto durys. Kažkokia moteris anksti rytą ėjo į darbą. Išsigando mus pamačiusi, bet šnabždomis nuraminome ir paklausėme, kur mūsų ieškomas butas. Parodė, kad mums iš kairės.

Durys senos, nelabai tvirtos. Įsibėgėjome ir trise trenkėme į jas pečiais. Triokštelėjo ir išvirto. Įlėkėme atkišę pistoletus, apžiūrėjome visas pakampes – nė gyvos dvasios, tik ant grindų gausiai prilašėję kraujo.“

Vyrai išbėgo į laiptinę. Tada ir apžiūrėjo šoninius laiptus – ten irgi kraujo lašai. Šoko laukan. Lynojo, tirpo naktį iškritęs sniegas, virsdamas pilkšva koše, o ankstyvas rytas prieblandos dar nebuvo prasklaidęs. Kraujo pėdsakų lauke nesimatė. Aplėkė kiemą, apžiūrėjo dar kelis aplinkinius, užsuko ir į gretimų namų laiptines.

Nieko įtartino. Prie namo niekas iš grupės nepasiliko laukti – nutarė apžiūrėti tą vietą jau visai prašvitus. Tuomet ir pamatė, ką paryčiais tamsoje pražiūrėjo: kieme medžio pridengta stovėjo šiukšliadėžė. Pažvelgę vidun, išvydo kraujo. Iškart suprato: ten įlindęs ir slėpėsi S.Rarovskis, kol jie lakstė po kiemą ir dairėsi aplinkui.

Dar kartą apklausė S.Rarovskį pašovusį asmenį. Nedaug ką jis žinojo, bet prisiminė, kad jų gaudomas šaulys palaiko ryšius su kažkokiu Vytuku.

Apie 11 vakaro tą veikėją pavyko rasti. Nieko nepasakoja, tyli akis nudelbęs, atseit nieko nežinąs. Teliko sulaikyti ir uždaryti į areštinę.

Kitą rytą susirinkusi tyrimo grupė išgirsta pritrenkiančią žinią: sulaikytas Vytukas areštinėje pasikorė!

Sėdi vyrai žado netekę. „Amen ir jam, ir mums! – pirmas prataria A.Mikulskis. – Ką dabar darysime? Už ko užsikabinti?“

Pirmiausia puolė ieškoti S.Rarovskio ligoninėse. Visas gydymo įstaigas perspėjo, kad jeigu pasirodytų į koją sužeistas asmuo, tuoj pat skambintų nurodytu telefonu. Telieka sėdėti komisariate ir laukti.

Vakare ateina pranešimas iš vienos ligoninės: buvo atvežtas pacientas, jis paaiškino, kad susižeidė koją dirbdamas dilde, bet susiuvus ir sutvarsčius žaizdą išleistas gydytis namo. Kriminalistai skubiai nuvyko pasikalbėti su sužeistajam pagalbą suteikusiu gydytoju.

„Aiškina, kad nieko nežino apie šį pacientą, o akys – neramiai bėgioja. Pajutome, kad meluoja. Spustelėjome, perspėjome, kas jam gresia už nusikaltėlio slapstymą, kai viską išsiaiškinsime. Suveikė. Pradėjo kalbėti.

Pasakė, kad sužeistąjį atlydėjo pažįstamas medicinos studentas, – prisimena A.Mikulskis. – Beje, tas studentas – dabar jau medicinos profesorius.“

Surasti studentą, būsimą profesorių, nebuvo sudėtinga. Iš pradžių jis tik išpūtė akis ir purtėsi, kad nieko nežinąs, bet pasirėmus gydytojo žodžiais greitai buvo priremtas prie sienos ir viską išklojo policijai, kaip per išpažintį.

Pasirodo, S.Rarovskis tūnojo šiukšliadėžėje, kol jo ieškoję kriminalistai neišvažiavo. Tada išlindo, įlipo į troleibusą ir nuvažiavo iki Šanchajumi vadinamų Šnipiškių, ten iš taksofono paskambino mūsų rastam medicinos studentui, kurį gerai pažinojo nuo vaikystės.

Tas atvažiavo draugo paimti, parsivežė namo, bet pamatė, kad neįstengs sutvarkyti žaizdos, todėl paskambino pažįstamam gydytojui ir paprašė padėti.

Taip S.Rarovskis atsidūrė ligoninėje ir buvo sugalvota versija, kad jis susižeidė dilde.

Iškvočia studentą, kur galėtų slapstytis S.Rarovskis. Nežino, bet užsimena girdėjęs, kas tas palaiko ryšius su viena mergina, gyvenančia Šanchajuje, todėl sužeistas pirmiausia pas ją ir važiavęs. Ir jos vardą studentas galiausiai prisiminė. Policijai neilgai truko išsiaiškinti, kas ta mergina.

Suranda ją darbe ir išsiveža. Ji tik muistosi ir prisiekinėja nežinanti, kur slepiasi S.Rarovskis. Palikę merginą komisariate, nulekia prie jos namo.

Sulaikymo drama

Atsargiai apsupa namą, rengiasi veržtis vidun. A.Mikulskio kišenėje suskamba tada dar reta techninė naujovė – tarnybinis mobilusis telefonas.

Pasigirsta Vilniaus miesto policijos vyriausiojo komisaro Vytauto Leipaus balsas.

„Žinau, kad jūs jau ten! Nedrįskite patys lįsti! Draudžiu! Jūs man reikalingi gyvi! – šaukia sostinės policijos vadovas. – Jau važiuoja „Aras“, jie ir ims.“

Iš tiesų tuoj pasirodo „Aro“ komanda. Dvylika iki dantų ginkluotų vyrų, su šalmais ir neperšaunamosiomis liemenėmis.

„Dabar mes čia viskam vadovaujam“, – pirmu sakiniu pranešė A.Mikulskiui komandos vadovas. Tada paklausė, kur merginos butas. Parodė jam langus antrame aukšte.

„Aro“ vyrai negaišo nė akimirkos. Iškart šoko į namo vidų, pompiniais šautuvais iššaudė į šipulius buto duris, bet ne antrame, o trečiame aukšte. Įsiveržė per kelias akimirkas ir išvydo alpstančių pensininkų porą, kuri nė žodžio išlementi neįstengė, o tik pasliki susmuko ant sofos.

Susigaudė, kad apsiriko. Kažkuris iš pareigūnų riktelėjo, kad aukštu žemyn, ir pratrūkę keiksmažodžių fontanu strimgalviais nulėkė. Ir ten buto durys per akimirką subyrėjo nuo kitos šūvių papliūpos. Žaibiškai aplėkė – tik nė gyvos dvasios. Žiūri: sujaukta lova, patikrina – dar šilta. Kraujo dėmės veda link lango, o jis – atidarytas.

Komanda išlėkė laukan. Bėginėja pirmyn ir atgal, dairosi aplinkui. Neapsupo namo, nepaliko pasalos po langais, o A.Mikulskio vyrams liepė atsitraukti kuo toliau iš regėjimo lauko ir nesipainioti „Arui“ po kojomis, kol vykdys sulaikymo operaciją.

Vėliau kriminalistams pats S.Rarovskis papasakojo, kad nieko nepastebėjo, kol nepasigirdo šūviai į virš jo buveinės esančio buto duris, o tada jis žaibiškai iššoko per langą ir pabėgo.

A.Mikulskis pašėlo, išvydęs, kaip „Aras“ pražiopsojo šitaip sunkiai jų surastą S.Rarovskį.

„Juk parodėme jums langus! Kaip galima būti tokiems vėploms ir palikti visiškai nepridengtą kiemą! – šaukė ant „Aro“ grupės vado ir iš įkarščio stumtelėjo į krūtinę, tada ir tas griebė A.Mikulskį už atlapų. Susikibo, suvirto į sniegą. Prišoko abiejų grupių vyrai ir išskyrė savo vadus.

Naujas pėdsakas

S.Rarovskis vėl dingo kaip į vandenį, nors tuoj pat buvo apieškoti kaimyniniai namai, apklausti gyventojai. Niekas nieko nepastebėjo. Teliko laukti.

Prabėgo daugiau kaip dvi savaitės ir vis nebuvo jokių žinių. Pagaliau viena šarka – policijos informatorius kriminaliniame pasaulyje – pranešė, kad S.Rarovskį galįs slapstyti vaikystės draugas, su kuriuo jis vis dar bendrauja. Surado šį žmogų, bet pas jį bute bėglio pėdsakų neaptiko. Atsivežė į policiją, klausinėja, spaudžia, aiškindami, kuo jam baigsis sunkių nusikaltimų pridariusio draugo slapstymas, bet riešutas kietas. „Nieko nežinau, seniausiai jo nemačiau“, – kaip užsuktas kartoja tą patį. Aiškiai meluoja, bet kaip atrišti jam liežuvį? A.Mikulskis nusprendžia: „Paleidžiam ir ieškom jo pažeidžiamų vietų.“

Pavyko sužinoti, kad antstoliai šį asmenį iškrausto iš buto, nes įsiskolinęs bankui.

„O’key, dabar jau yra apie ką su juo kalbėtis!“ – nudžiugo A.Mikulskis.

Atsiveža. Užjaučiančiu tonu ima kalbėti: „Rytoj tu būsi bomžas, niekam nereikalingas, neturintis kur gyventi.“ Tas ramiai klauso, nieko neatsako.

Kriminalistai kantriai ir net patiems nuobodžiai porina, kokia apverktina jo padėtis. Jokios reakcijos. Galiausiai meta paskutinį kozirį: „Klausyk, mes tau padėsime išspręsti problemas, bet ir tu mums turi padėti: pasakai, kur slepiasi Sergejus.“

Tai suveikė. S.Rarovskio draugelis sukluso: „Kaip man galite padėti?“

„Na, turime tokiems reikalams specialių lėšų. Galėsime padengti tavo skolą ir dar kiek pridėti, – viliojo A.Mikulskis. – O koks Rarovskis tau draugas? Juk jis tave pirmas parduos, kai tik jam bus naudinga.“

Galų gale bandito vaikystės draugas tarė: „Gerai, sutarėme.“ Papasakojo, kad nežino, kur slepiasi S.Rarovskis, bet esą jie sutarę tą pačią dieną aštuntą vakaro susitikti prie buvusio „Tėvynės“ kino teatro, kuris jau buvo tapęs „Niujorko“ klubu.

„Puiku, surengsime pasalą“, – nudžiugo A.Mikulskis. Bet kilo problemėlė: S.Rarovskio vaikystės draugas bijo eiti su juo susitikti, kad tas įtaręs spąstus jo nenušautų.

„Nebijok, taip parengsime operaciją, kad tau ir plaukas nuo galvos nenukris“, – kone choru puolė raminti visa tyrimo grupė.

Vėliau paaiškėjo, kad S.Rarovskis slapstėsi Naugarduko gatvėje pas vieną prasigėrusį senį, kuris jį priglaudė už kasdien buteliui skiriamus keliolika litų.

Spąstai užsitrenkia

A.Mikulskio grupė puolė rengtis sulaikymo operacijai. Sutarė nepranešti V.Leipui, kad vėl nesužlugdytų pasalos, įsakęs susitvarkyti „Arui“.

Turėjo S.Rarovskio nuotrauką. Padaugino, kad kiekvienas pasalai pasitelktas pareigūnas jį atpažintų.

Tada parūpino drabužių maskaradui, net vieną šimtasiūlę susirado. Reikėjo, kad nė vienas sulaikymo operacijos dalyvis niekuo neišsiskirtų iš įprastos aplinkos.

Prie buvusio „Tėvynės“ kino teatro vakarais mėgdavo rinktis prostitutės. Vienai pareigūnei patikėjo naktinės plaštakės vaidmenį, kita turėjo vaikštinėti pirmyn atgal, stumdydama vežimėlį, tik vietoj kūdikio į jį buvo paguldytas kalašnikovas.

Artėjo laikas pradėti operaciją. Ateina prostitutę turinti vaidinti pareigūnė ir kabinetas akimoju pakvimpa „Chanel Nr.5“ kvapu.

„Atsikvošėk! Juk vaidinsi pigią gatvės kekšę, kokiais čia „Chanel“ gali kvepėti?! – skėtriojosi A.Mikulskis.

Šoko prie telefono, paskambino į policijos komisariatą. „Gal esate sulaikę prostitučių?“ – paklausė. Atsirado.

Skubiai nusiuntė automobilį atvežti jų kosmetikos. Kaip reikiant apipurškė paklaikusią ir besiraukiančią pareigūnę „Šipkos“ odekolonu, o ji vis aimanavo: „Ką man vyras pasakys, kai grįšiu namo?“ Perrengia ją, pagrimuoja, dar pamoko, kaip stovėti, staipytis ir pagaliau ji atrodo kaip moteriškė, ne vienus metus gatvėje medžiojanti meilės klientus, o ne kaip banditus gaudanti policininkė.

Sulaikymo grupė nepastebimai išsisklaido palei „Tėvynę“. S.Rarovskio draugas neramiai mindžikuoja.

A.Mikulskis laukia automobilyje prie tarnybinio radijo ryšio aparato. Aštunta vakaro, o eteryje tyla.

Pagaliau dešimt minučių po aštuonių pasigirsta pranešimas: „Pasirodė panašus tipas, eina prie „Tėvynės“. Pareigūnai iš visų pusių pajuda link jo. Po kelių akimirkų eteryje pasigirsta nerišlūs riksmai „ah-hah-ah“, gargaliavimas.

Vienas sulaikymo grupės narys buvo itin galingo stoto vyras. Jis sugriebė S.Rarovskį už nugaros, pakėlė nuo žemės ir taip suspaudė, kad tas net muistytis nelabai išgalėjo. Nunešė prie mašinos, įgrūdo ir šitaip užspaustą atvežė į kriminalinės policijos būstinę.

Vėlų vakarą prasidėjo apklausa. S.Rarovskis netrukus viską prisipažino. Išklojo net tai, ko kriminalistai nežinojo.

Paaiškėjo vienas policijos neatskleistas nusikaltimas. Tų metų vasarą į Vilnių iš Utenos atvažiavo mergina aplankyti kažkokio pažįstamo vyro ir dingo. Jos artimieji kreipėsi į policiją. Pavyko nustatyti butą Baltupiuose, kuriame ji lankėsi, bet ten niekas jau negyveno, neaptikta jokių jos buvimo pėdsakų. Rastas tik merginos pasas. Tyrimas įstrigo.

S.Rarovskis papasakojo, kad jis pažinojo uteniškę, ji atvažiavo stoti į kolegiją, pasikvietė ją pas save į butą, kuriame glaudėsi, ir, krapštinėdamas nupjautavamzdį, netyčia nušovė. Merginos kūną paslėpė. Ir dar taip, kad netgi jam prisipažinus nepavyko rasti.

Mirties bausmė jau buvo panaikinta – S.Rarovskis nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Viltis grįžti į laisvę vėl nutolo

Iki gyvos galvos įkalintas Sergejus Rarovskis (nuotr.) šiais metais vėl bandė išmelsti pakeisti jam skirtą bausmę. Per pastaruosius porą metų antrą kartą tokį prašymą nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas dar kartą jį atmetė.

45 metų nuteistasis siekė, kad įkalinimas iki gyvos galvos būtų pakeistas terminuotąja laisvės atėmimo bausme.

Teisę prašyti persvarstyti jam skirtą bausmę įgyja kiekvienas nuteistasis, kuris už grotų praleido 20 metų.

Vilnietis S.Rarovskis buvo nuteistas už 1995 metais įvykdytus kraupius nusikaltimus. Būdamas vos 19 metų jis per kelis mėnesius nužudė du žmones, be to, buvo apkaltintas plėšimais, šaunamojo ginklo panaudojimu, pasikėsinimu nužudyti, kitais nusikaltimais.

Pirmą auką S.Rarovskis nužudė 1995 metų balandį įvykus tarpusavio kivirčui. Tų pačių metų rugpjūtį vilnietis šaltakraujiškai nužudė antrą vyriškį.

Per pusmetį jis su bendrininkais užpuolė ir apiplėšė ne vieną žmogų, per vieną ginkluotą išpuolį pagrobė krepšį su tais laikais didžiule pinigų suma – 32 tūkstančiais litų.

Per išpuolius buvo peršautas ne vienas žmogus, be to, kėsintasi nužudyti vieną užpultąjį. Už virtinę kraupių nusikaltimų vilnietį teismas 1998 metais buvo nuteisęs mirties bausme, bet ji buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.

Prašymą teismui sušvelninti bausmę pateikęs žmogžudys tikino, kad nusikalto būdamas labai jaunas, gailisi dėl padarytų nusikaltimų, yra pasikeitęs.

S.Rarovskis nurodė, kad yra neįgalus, nuolat bendrauja su artimaisiais, siekia turėti galimybę išeiti į laisvę ir sukurti šeimą.

Nuteistasis pateikė teismui Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos teikimą. Jame įvardyta, kaip per bausmės atlikimo laiką elgėsi nuteistasis.

Pažymėta, kad nuo įkalinimo pradžios S.Rarovskis 7 kartus buvo baustas už pažeidimus, o 10 kartų skatintas už gerą elgesį ir dalyvavimą visuomeninėje veikloje.

Teisėjų kolegija pripažino, kad S.Rarovskio pažanga yra akivaizdi, – jis siekė išsilavinimo, laikėsi nustatytų taisyklių, bet tai nėra pagrindas keisti bausmę. Nuspręsta, kad pakeistus laisvės atėmimą į terminuotąjį įkalinimą nebus pasiekti skirtosios bausmės tikslai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.