1.
Iš ventiliacijos šachtų šniokštė žvarbus plaučių vėjas, šiaušė ligos istorijos lapus, bet keli sudžiūvę gyvenimai dar laikėsi ant žarnelių.
Suvirpėjau ir pasakiau, kaip yra:
– Man trūksta informacijos.
Maniau, išrengs, paguldys skersą prie kraujasiurbio. Ar dar baisiau – kaukolę atvers...
Betgi ne!
– Kokia jūsų pavardė? – paklausė daktaras.
Ir nežinau, ar dėl to, kad kalbėjo maloniai, ar kad aš buvau nusiteikęs blogiausiam, – įvyko stebuklas. Atsakiau lengvai, lyg skaityčiau iš lapo:
– Erlickas.
– Kur gyvenat?
– Prie miško.
– Amžius?
Čia jau teko pasukti galvą. Bet neilgai.
– Dvidešimt pirmas.
Daktaras pastūmė šalin baisiadaikčius.
– Netrūksta jums tos informacijos.
– Oi, dėkui!.. Ot tai nuraminot!..
Tas pats šniokštė vėjas, taip pat lėkė ligoniai... Bet manęs tai jau nebegąsdino.
Net nepajutau, kaip pasiskiepijau.
2.
Kai dirbau krautuvėj, visiems pirkėjams garsiai sakiau: „Geros dienos“, o patylom antraip...
Dėl to nuolat jaučiaus susipriešinęs ir greitai pervargdavau.
Dar pastebėjau, kad mūsų krautuvėj žirniai susiskaldę, miltai susipriešinę su kruopom, ryžiai su makaronais, o pikantiškos salotos su naminėm. Naminės atrodė labai išvargusios. Užtat vešėjo dribsniai. Šitų itin nekenčiau ir visiems sakiau, kad jų nėra. Todėl dažnai susipriešindavau su dribsnių mėgėjais.
Kartais ateidavo pervargę daktarai, ir tai dar labiau vargino, mat krautuvėj daktarai apsimesdavo pirkėjais – antraip prie jų kaipmat būtų nusidriekusios eilės, nes daugelis pirkėjų taip pat buvo pervargę ir sirgo įvairiomis, neretai chroniškomis, pirkimo formomis. Daugel kas pirko net be poilsio dienų. O kainos nuolat kilo! Sveikam nelengva, o kaip ligoniui pasiekt?
O kaip krautuvininkui jaustis? Naktim nemiegi, rūpinies pirkėju, o ryte pamatai pakilusias kainas! Nuo šių reiškinių krautuvininkai buvo tiek pervargę, kad savo krautuvėse net nebepirkdavo.
Kadaise maniau, kad kainas kelia pikti žmonės. Dabar jau ne... Kas gi ryžtųsi tokiems dalykams! Keliančius kainas pirkėjai kaipmat užmuštų duonos lazdelėmis.
Antanas sako:
– Kainos kyla kaip rūkas. Tai – gamtos reiškinys.
Bet šilumos kainos kilo, nors pati šiluma prapuolė nuo vasaros vidurio.
Čia jau antgamtiniai, piktosios dvasios rikiuojami reiškiniai...
3.
Kainų šuolių seniai reikėjo laukti. Nuo tada, kai pajungė saulę ir vėją.
Vėjas nori lakstyti laukais, kedenti mums plaukus... Savo malonumui vėjas gali ir malūno sparnus pasukti. Bet įkinkyt vėją į vėjo jėgaines!..
Ir kam svarbu, ar tai piktas šiaurės vėjas, ar švelnus pietų vėjelis. O jei silpnas iki vidutinio? O jeigu visai silpnutis?..
Mes norim, kad vėjas švelniai ašarą nupūstų. Ir sykiu – kad susirietęs kiaurą parą sunkius jėgainių sparnus suktų! Visi elektrikai norėtų, kad vėjas kilnotų sijonėlius.
O kai engiamas vėjas ėmė kainas kelt... Kiek triukšmo!
O Saulė!.. Ta nori šypsotis, žeme ridinėtis... O mes žydinčias pievas bjauriom plokštėm nuklojom. Andai Saulę motule vadinom. O kuom dabar? Geltonąja verge?
Užtat Saulė net vasarą slepiasi už debesų, o retsykiais išlindusi taip pakepina!..
Mėnulis dar nepajungtas? Nebeilgam! Pristatys kilometrinių kryžių, pritrauks minias iš požemių pasaulio, ir tie gamins galingą tamsiąją energiją.
Energingų tamsuolių ir dabar per akis. O kas tada bus?
4.
Girdėjau, kad ir paukščiams ant sparnelių bus pritaisyti elementai. Plasnoja vyturėlis – ir gamina tyriausią elektrą...
Bet atsigręžkim ir į save.
Kiek įtampų šeimose! O varžos ten – mažai. Tereikia pastovią ašarų srovę paversti kintama elektrine.
O tokie nuolat savaime atsinaujinantys reiškiniai kaip nerimas, liūdesys... O stebuklo laukimas! O tolimų kraštų ilgesys! Tik rask būdą prijungt prie akumuliatoriaus... Šildytis galim mintimis.
Jei vien apie save galvosi: „Man šilta, man šilta...“ – lėtai įšilsi. O va nukreipęs mintis į žmoną: „Ak tu šiokia anokia...“ – kaipmat užkaisti.
5.
Atsisveikinau su visais.
– Išeinu iš pasaulio. Žmogui čia ne vieta.
– Kada grįši? – paklausė pati.
Įskaudino tie žodžiai. Ką ji galvoja?
– Išėjęs pakampėm nesivalkiok! – įspėjo. – Eik ir surask tą, nežinau ką, kuris šilumos kainas kelia.
– Ir kas tada?
– Bandyk gražiuoju tartis. Jei ne – primušk. Ar vinių į panages privaryk. Ką nori, daryk... Kas pakelia kainas – nuo kainų težus.
– Nė vienas mano pažįstamas nekelia, – vepėjau. – Kaip aš tą išgamą rasiu?
Žmona žegnojosi prieš paveikslus.
– Gal tai išvis ne žmogus.
– O tai kas?
– Gal koks vienaragis?
Tikėjau ir tą įveiksiąs, nes turėjau net kelis stebuklingus daiktus: stiprinančią dozę, bauginančią kaukę ir galimybių ženklą, atveriantį užkeiktas duris.
6.
Gatvėj teiravaus žmonių:
– Jūs šilumos tiekėjai?
Visi tik vartotojai. O gal bijo prisipažinti? Rankoj laikau lazdelę su bumbulu, kainoms numušt.
Ūmai tvoksteli šaltis. Pričiuožia į ledo gabalą panašus limuzinas, išlenda tipai lediniais veidais.
– Mes šilumos tiekėjai.
– Patiekit man pigiausios, – užsakau. – Gali būti su smalkėm. Ne iš dujų. Iš papuvusių šakų ar net šiukšlių...
– Turim tik pabrangintos.
Kilsteliu lazdelę.
– Jūs paieškokit! Gal rasit tokios, kur galiojimo laikas pasibaigęs.
Nei aš kokią brangmašynę vairuoju, nei prabangiuos namuos gyvenu. Kam man brangi šiluma?
Tiks ir panaudota, per ponų dvarus pervaryta...
7.
Žiū, Antanas beeinąs...
– Kodėl viskas taip?.. – sušukau. – Jūs pats andai rašėt... Žemė – žmonių planeta.
– Durnas buvau, – atsakė senelis. – Pakilęs viršum debesų žemės nebematydavau, tai ir pripaistydavau visokių blėnių.
– O kaip yra iš tiesų?
– Žemė – virusų planeta. Žmonės – virusų nešiotojai. Aptarnaujantis personalas.
– Tai galima sakyti, kad žmogus virusui yra tas pats, kas žmogui arklys arba asilas?
– Būtina taip sakyti. Žmogus jausis geriau, kai žinos savo gyvenimo prasmę.
– Kai žmogus išrado traukinius ir automobilius... Arkliai beveik išnyko. Ir asilų nebedaug...
– Kai virusas išras geresnę transporto priemonę, žmogus irgi taps nebereikalingas.
Užsisvajojau apie tuos laikus. Viskas tada bus kitaip...
8.
Pastebėjau, kad mano kambary niekad nekyla kainos. Kartais pakylu tik aš ir pereinu iš kertės į kertę.
Niekas pasaulyje nuo to nepasikeičia.
O jeigu visi šitaip?..
Bet visi – kitaip! Žvelgiu pro langą... Beržas prie mano trobelės irgi bus pabrangęs. Medienos kainos kaip reik pašokusios! Ė, dar lapus meta, kvailys, šiukšlina kiemą. Stveriu kirvį... Ir sustingstu prie durų. Kas ten žino, kiek išeinamoji anga nūnai kainuoja? Jei durys smarkiai pabrangusios, ar pro tokias išvis bemokėsiu išeit? Ar išėjęs nepakliūsiu į svetimas erdves?.. O stalas? Prie to jau nė artintis nebedrįstu. Rašomieji manęs ir nedomina. Tik kas bus, jei prie pietų stalo nebeliks vietos?
Nebent ir mano kaina būtų pakilus? Žmogus, kol dar ne užkastinis, turėtų kažkiek kainuot...
Anava Antanas kieme...
– Gal žinote, po kiek šiandien žmogus?
– Ar įskiepytas?
– Oi, ne! Laukinis.
– Tokie dabar po šimtą ein...
Atlėgsta širdis. Vis šis tas...
