Pats knygos „Išeiti į horizontą“ autorius pasakoja apie romantikos siekius nuo pat vaikystės: „Kai man buvo 8 metai, jau ariau sunkią Suvalkijos žemę, mėžiau karvides, o pirmas knygas perskaičiau prie žibalinės lempos. Skaitant apie neįtikėtinus įvykius ir vaizdus, mano pasaulis iki horizonto atrodė skurdus, liūdnas ir purvinas. Svajojau apie didelį šviesų kambarį, kurio lentynose būtų sudėliotos vien knygos.
Ketvirtoje pradinės mokyklos klasėje jau buvau įveikęs bene visą kaimo biblioteką ir viename iš rašinėlių „Kuo būsiu užaugęs“ parašiau – rašytoju. Deja, gyvenimo vingiai mane padarė ekonomistu, skaitytoju ir keliautoju. Tik dabar, praėjus pusei amžiaus nuo to rašinėlio dienos, prisiminiau vaikystės svajonę ir parašiau šį kūrinį – pasakojimą apie žmogų, savo gyvenime sutalpinusį neįtikėtinai daug įvykių ir nuotykių“.
Vilniaus universitete ekonomiką studijavęs Justinas Navikas – išties dinamiška asmenybė. Kurį laiką gamybos vadovu leidykloje dirbęs, vėliau savo leidyklą įkūręs vyras jautėsi tik iš dalies įgyvendinęs savo svajonę būti knygų pasaulyje. Iš dalies, nes tikrasis, pilnas pasinėrimas į knygas vyksta tik dabar – rašant.
Na, o greta profesinių kelionių, Justinas išmaišė ir Afriką – Tanzaniją, Ugandą, Ruandą, Zambiją, Zanzibarą; ir Aziją – Filipinus, Vietnamą, Tailandą, Kambodžą, todėl save apibūdina kaip nuolat kelionių troškulį jaučiantį bastūną.
„Visada norisi pamatyti kas yra už kalno, kas yra už horizonto, o kuo daugiau pamatai, tuo daugiau pamatyti lieka. Ne materialūs dalykai, o laisvės siekimas, meilės troškimas yra pagrindiniai žmogų užpildantys dalykai.
Esu gyvenimo geismo gurmanas, maksimalistas, tačiau šis maksimalizmas neveda į pražūtį – filosofiškai žvelgiu į kasdieninę buitį ir būtį bei vadovaujuosi mintimi, kad laužas gali smilkti arba gali degti. Noriu džiaugtis pasauliu, nes jis duotas trumpam ir tik vieną kartą“, – atvirauja knygos autorius ir pasakoja, kad kasdieniniame gyvenime į viską žiūri per kūrybinę prizmę ir „niekuomet nevaikšto tais pačiais takais“. Matyt, todėl ir romanas „Išeiti į horizontą“ yra toks dinamiškas bei įtraukiantis.
„Tavyje tūkstantis žmonių, bet man reikia tik vieno iš jų, – tarė viena mano gyvenimo moterų ir mes išsiskyrėme“, – toks, vos juntamas, humoro dvelksmas lydi ir visą romaną apie partizano patirtis, autoriui lengvai žongliruojant nuotykiais, meile, nevengiant pagardinti minčių bravūra bei groteska. Knygos turinį J. Navikas apibūdina kaip medį, kurio pagrindinis personažas, tarsi medžio kamienas, yra tikras, o šakos – tai stilizuota ar sukurta herojaus gyvenimo įvykių puokštė. Autorius pasakoja, kad visos knygoje aprašytos vietos yra jo paties aplankytos, o pagrindinis pasakojimo herojus taip pat tikrai dramatiškais gyvenimo vingiais ėjęs ir Justinui savo užrašus perdavęs žmogus.
Pirmuoju asmeniu parašytame romane pasakojama vyro, išgyvenusio į vientisą laiko parimetrą ir žmogiškų galimybių ribas nesutalpinamą gyvenimą istorija. Kartais likimo, kartais savo valia blaškomas romano herojus ieško savo sielos namų. Jis, naivus lietuviško kaimo berniokas, net aiškiai nesuvokdamas situacijos, išeina į mišką. Kovos mažai, tremties daug, kankinimai, Sibiro taiga. Vėliau, ieškodamas darbo, įsivelia į tarptautines šnipinėjimo peripetijas, „pauosto“ Maskvos mafijos ir net Lietuvoje yra persekiojamas, nes savo veiksmais beveik netyčia, bet reikšmingai pakenkė branduolinių tyrimų šnipinėjimui.
Sujaukęs ramų Sibiro atsiskyrėlių gyvenimą, mylėtas ir išduotas moterų, nors kartais jau atrodo, kad meilė šį bastūną sulaikys, jis vis veržiasi kitur – niekur nepritampa taip, kad jį tenkintų, tad ir toliau skausmingai ieško savęs, absoliučios meilės, bando susivokti vis naujoje realybėje. Bet tai, ko jam trūksta, vėl šmėsčioja tolimose vizijose. Daug kartų kūręs naujus namus, bet taip ir neradęs ramybės, jis ir vėl nori išeiti į horizontą.
Vilniaus mokytojų namuose vykusio knygos pristatymo vakaro vairas buvo patikėtas aktoriui Dariui Rakauskui, o romano ištraukas skaitė aktorius Marius Jampolskis.
Štai viena jų: „Didžiausioje Sibiro upėje plaukiojo daugybė žuvų. Gaudėme sibirines lašišas, lenokus, kiršlius ir juos kepėme ant skardos, virėme uchą (žuvienę) čia pat baržoje. Stabtelėję paupio gyvenvietėse, nusipirkdavome degtinės ir duonos. Toliau, jau Šiaurėje, degtinę pakeitė geriamasis 95 procentų spiritas. Tekantis didelis vanduo vandeningiausioje Šiaurės pusrutulio upėje, įstabus krantų grožis, ypač ten, kur įteka Angara, pamažu gydė mano sielos žaizdas.
Bet kai tampa geriau arba netgi gerai, kažkur netoliese visada savo galimybės laukia neganda. Toks jau buvo kažkokios nevaldomos jėgos sudėliotas mano likimas, gerus gyvenimo tarpsnius neišvengiamai keisdavo sukrėtimai, patekdavau į neįtikėtinas situacijas, dažnai iš kitų girdėdavau tariant: „Taip atsitikti tai gali tik tau, niekam kitam“.
Vos iš vienos trumpos romano ištraukos, iškart tampa akivaizdu, kad knygos siužetas rutuliojamas labai kinematografiškai, o turinys toks sodrus įvykių, kad, rodos, medžiagos būtų užtekę kelioms knygoms ar filmams, tačiau pirmieji skaitytojai tikina, kad detalės jų ne tik nevargino, bet priešingai – įtraukė bei patį romaną įvardija kaip „ypač nuotaikingą ir būtiną paskaityti kiekvienam“.
Knygos pristatyme kalbėjusios meno ir literatūros žinovės Mildos Šeškuvienės žodžiais šį romaną sutalpinti į konkretų žanrą nėra paprasta. Ir tikrai, – užvertus paskutinį puslapį susimastai: kas tai? Nuotykių romanas? O gal stilizuoti ir interpretuoti atsiminimai istorinių įvykių fone? Na, kad ir kokio žanro šis romanas bebūtų, bet gaivus gurkšnis pačio gyvenimo skaitant romaną tikrai ryškiai juntamas.
