– Klimatui šylant atsiranda vis naujų reiškinių, – priminė moteris. – Tu net iš lovos išlipai.
1.
– O kitados... – prisiminė vyras. – Tokios žuvys išlipo iš jūros į krantą...
Moteris numojo ranka.
– Žmonės jau per sienas lipa.
Vyras apsidairė, pritildė balsą.
– Bet ar esi pagalvojus: kokia žuvis lips iš vandens?
Abu sustingo, net laikrodis ant sienos suskliaudė rodykles.
– Tai negi nuo skiepo slėpės!
– Arba jau po skiepo tie šalutiniai!..
– Tu matai, kaip viskas kartojasi!
– Eik, pasižvalgyk... – tarė moteris. – Gal prasisklaidė nepaprastoji padėtis?
Vyras išėjo kieman... Grįžęs skėsčiojo rankom.
– Sunku pasakyt... Dūmai iš kamino tiesiai kyla.
– Gal praneš biesas pro šalį tokią padėtį.
– Būtų gerai, nes aš ir paprastoj nemokėjau gyventi.
– O man atrodo – mes visuomet gyvenom nepaprastojoj.
– Eik tu sau!
– Prie ruskio tikrai viskas buvo nepaprasta, – priminė moteris.
– Ir kai lietuvis užėjo... – prisiminė vyras.
– Apie dutūkstantuosius buvo atsiradę šiek tiek paprastumo. Bet neilgam...
– Tai kas čia bus?
– Aš manau, reiktų įvesti paprastąją padėtį.
– Seniai metas. Ir visam sviete!
– Išgaudyt rusus ir virusus.
– Uždrausti karus ir prieškarius.
– Ir pokarį! Tas man labai nepatinka. Tiek privargsti, pakol viską atstatai...
– Tik ar leis nepaprastąją taip paprastai išnaikint? Dabar visos rūšys saugomos.
– Nepaprastoji galėtų likti nepaprastiems. Nu tiems, kur iš vaizdaskylės lenda.
– Paprastai pagyvent nors metus... – pasvajojo moteris. – Ot tai būtų nepaprasta!
– Nepaprastieji neišgyventų, – džiaugėsi vyras.
– O tu tikrai žinai, kad mes paprasti?
– Kaipgi! Televizorius vakar sakė: „Atsigręšim į paprastus žmones.“ Ir tiesiai į mus pažvelgė.
Moteris vis tiek nerimavo.
– Kažin ar mokėtume paprastojoj gyvent? Jei tokios padėties nėra buvę...
– Todėl ir reiktų išbandyti. Mesti iššūkį! Įsivaizduok – jokių įvykių. Pranešėjai neturi ką pranešti...
– Bene pranešėjai ir sukelia tuos įvykius? – klausė moteris.
– Pranešėjas yra tik įvykių nešiotojas, – aiškino vyras. – Pirmiau atsiranda įvykių sukėlėjai. O tada jau trenksmai, riksmai...
– Vadinas, įvykių sukėlėją reiktų sutrenkti, kol jis dar neatsitrenkęs.
Abu regi tą pačią viziją: visur smulkūs sutrenkimo punktai, prie jų išsirikiavę kariauninkai, keliauninkai...
Kada šitaip bus?
2.
Ariogaloje, remtinų sąskrydyje, pirmas prabilo Antanas:
– Kaip sustabdyti klimato atšilimą?
– Ėi! – sustabdė jį Morkus. – Žadėjom kalbėt apie tai, kas svarbiausia.
– Man galvoj negerai, – atsiprašė Antanas. – O kas dabar svarbiausia?
Nė vienas neprisiminėm. Bet paskui pasigirdo nedrąsūs balsai.
– Sustabdyti žmoną...
– Sustabdyt vežimėlį...
– Kodėl jūs viską stabdot? – pyktelėjo Antanas. – Viskas turi pirmyn judėti!
Taip taręs pajudėjo vežimėliu. Bet kiti ant lazdų ten kybojo.
– Aš manau, svarbiausia išlikti, – sakė Morkus.
– Išlikti prie Baltijos, – pridūrė Martynas.
– Išlikti prie Baltijos neskiepytiems, – apibendrino Martinkus.
Pasirašėm popierius, kur prisiekėm nesimelsti daktarams, negarbinti svetimų vakcynų, išsaugoti savo tikėjimą.
– Amerika mums padės! – šūktelėjo Antanas.
Bet vėliau, kai prapūtė vėjas, atgal grįžo.
– Po mirties aš liksiu savo knygose, – prisipažino.
– O aš ateisiu ir jas suplėšysiu, – pažadėjo Morkus.
– Išgama tu!
Morkaus užmačios visiems atrodė žiaurokos. Martinkus, manding norėdamas sumažinti įtampą, tyliai prasitarė:
– Aš tai gyvensiu jūsų atminty.
– Dar ko! – riktelėjo Morkus. – Man jau sunku prisiminti, kaip kelnes užsimaut. O čia dar tu painiosies?
Morkus nurimo tik tada, kai Martinkus prisiekė gyvensiąs vien savo namiškių atminty.
Artimoj aplinkoj buvęs labai aktyvus, tai turintis vilčių...
Paskui paminėjom Alyzą. Šis spalio gale, sukdamas laikrodžio rodykles, nukrito nuo taburetės ir užsimušė.
– Laiko geriau nejudint, – sakė Antanas. – Tą jau mūs bočiai žinojo.
– Ir kodėl jie suka tuos laikrodžius? – stebėjosi Morkus.
– Taip lengviau, – išaiškino Antanas. – Pasukai rodyklę ir žiū – ryte jau šviesesnis gyvenimas. O galvą suk nesukęs...
– Bet tamsos tūris vis tiek lieka tas pats, nes tamsa atsiranda iš nieko ir niekad neišnyksta, – ginčijos Morkus.
– Reiktų ir veidrodžius pasukti atgal, – vyptelėjo Morkienė. – Gražiau atrodytum.
– Gražiau atrodydamas labiau pasitikėtum savimi, – pritarė Morkus. – Ir žmonės kitaip žiūrėtų... Pagražėtų gyvenimas!
Drąsiau žvelgėm į ateitį.
3.
– O aš mirsiu savo mirtimi, – ūmai pareiškė Martynas.
Taip taręs pakilo ir nusverdėjo gatvės viduriu.
Pavydžiai žvelgėm jam įkandin.
– Štai kodėl anas net slaugytojas priima, – sakė Antanas. – Kas turi savo mirtį, tam nė skiepas nebaisus.
– Kalabarontas! – spjaudėsi Morkus. – Prie valstiečio žvengė ir dabar visko pertekęs.
– Galėtų seniūnijos visus nuosavom mirtim aprūpint, – pasvajojo Martinkus. – Brangu?.. Bet voliotis lovoj su svetimu vėžiu bene pigiau?
– Yra gerų vėžių, – pritarė Antanas. – Tie greit pribaigia.
Morkus vis tiek prieštaravo:
– Kaip su savo žmona gyvent patogiau, taip ir savo mirtimi numirti smagiau.
Visi paplojom.
– Galėtų ir panaudotos būti, – siūlė Morkus. – Bene senam žmogui reik naujos mirties?
Prunkštelėjom... Tokios veteranai nė nesuvaldytų.
– Bet iš kur anas ją gavo?
– Sūnus paštininkas, – priminė Morkus. – Tai parsiuntė seniui iš Kitajaus, o gal net Rasiejos.
– Kažin, – sakė Antanas. – Martynas – tautininkas. Ruskinės mirties tikrai neimtų.
– Aš ir lietuviškos neimčiau, – traukės Morkus. – Bijočiau namie tokį daiktą laikyt.
– Kažin ar daiktas...
– Tai nejau gyvas padaras?
Morkus baugiai pasidairė į šalis.
– Sykį mačiau ją Martyno kieme... Sudžiūvus senė su dalgiu rankoj.
Antanas purtė galvą.
– Tai Martyno boba ėjo per kiemą triušiams žolės prapjaut.
– Nuo žmonos rankelės irgi gali žūt...
Visi sudrebėjom.
4.
Svarstėme, kaip atsakyti į naują priešų klastą.
– Už minimumą aš tikrai nesiskiepysiu, – rūstavo Morkus.
– Reik kovoti už savo teises, – pritarė Martynas. – Antraip skiepdaviai visai pašėls.
– Šimtas dešimt!
– Dvidešimt!
Bet pakilo Antanas ir subarė:
– Gal juokus krečiat? Bene toks elgesys pritinka rimtam, remtinam vyrui?
Visi grąžėm rankas ir šaukėm: „Tai ką mums daryti, Mokytojau?“
Antanas paklojo popierius.
– Projektas „Petys už pinigus“. Sudarom sutartį su Sveikatos ministerija: per ketverius metus įsipareigojame visai ištuštinti galvą ir plikai apnuoginti petį. Tuo laikotarpiu aktyviai konsultuojamės su vaikais, laiškanešiais ir gaisrininkais.
Tai nacionalinės svarbos projektas, todėl ir suma – Nacionalinės premijos dydžio. Pusę imam šiandien, kitą – po viskam...
Visi pasirašėm.
