2021-ieji rašytojų akimis: knygos ir reiškiniai, kurie šiemet įsiminė

Baigiasi metai, Lietuvos literatūros pasaulyje paženklinti ir ilgai lauktų kūrinių, ir įsimintinų debiutų, ir tikro literatūrinio šėlo kupinų romanų. 

Lrytas.lt koliažas. 
Lrytas.lt koliažas. 
K.Sabaliauskaitė. <br>P.Gasiūno nuotr.
K.Sabaliauskaitė. <br>P.Gasiūno nuotr.
 M.Jastramskis.<br> A.Morozovo nuotr.
 M.Jastramskis.<br> A.Morozovo nuotr.
 T.Vaiseta.<br>R.Daškevičiaus nuotr. 
 T.Vaiseta.<br>R.Daškevičiaus nuotr. 
D.Vanagas.<br>Asmeninio albumo nuotr. 
D.Vanagas.<br>Asmeninio albumo nuotr. 
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Dec 27, 2021, 10:08 AM

Ką apie praeinančius metus galvoja, kaip juos vertina patys šiemet knygas leidykloje „Baltos lankos“ išleidę rašytojai, kokie perskaityti literatūros kūriniai įsiminė labiausiai ir kuriuos rekomenduotų atsiversti per šventes?

Mintimis pasidalijo keturi kūrėjai: menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė, politikos tyrėjas, daktaras Mažvydas Jastramskis, radijo programos LRT Klasika redaktorius Dainius Vanagas ir istorikas, daktaras Tomas Vaiseta

Kristina Sabaliauskaitė: metai buvo sunkūs, bet vaisingi

Man šie metai buvo sunkūs, bet vaisingi. Lietuviškai vasarį išleista antroji „Petro imperatorės“ dalis, 2021 m. pasirodė net 4 vertimai į užsienio kalbas, lenkiškai – „Silva rerum III“, „Petro imperatorė I“ – estiškai, olandiškai ir slovėniškai. Visos užsienyje sulauktos kritikų recenzijos – labai dosnios, tokios, apie kokias galima tik pasvajoti. 

Tapau pirmąja moterimi, apdovanota Abiejų Tautų premija, – tai man daug reiškė, nes Abiejų Tautų Respublikos kultūros ir meno tyrimams, atminties puoselėjimui esu paskyrusi visą savo gyvenimą. Taigi, kūrybiniu ir profesiniu aspektu negaliu skųstis. Labai trūko gyvo bendravimo, bet pavyko kalbėtis su Olga Tokarczuk ir profesoriumi Robertu Frostu moderuojant diskusiją, o vasarą praskaidrino net trys dideli susitikimai su skaitytojais Vilniuje, Pažaislyje ir Palangoje, kurie spinduliavo nepaprastai gera energija.

O juk, cituojant Stefaną Zweigą, „skaitytojai yra vertingiausia sėkmės rūšis, kurios gali sulaukti rašytojas, – ištikimi sekėjai, patikima skaitytojų grupė, kurie laukia kiekvienos knygos, kurie pasitiki manimi ir kurių pasitikėjimo negaliu nuvilti“. Pridurčiau – niekada nerašau pataikaudama skaitytojų lūkesčiams ar kritikų lūkesčiams, bet žinau, kad kokybė neturi nuvilti.

Šiuo metu skaitau Stefano Zweigo „Vakarykštį pasaulį“ ir nežinau, kokios knygos imsiuosi po to. Rekomenduoti galiu kelias knygas iš šiemet perskaitytų. Negrožinės: filosofo, matematiko ir finansų analitiko Nassimo Nicholaso Talebo „Juodoji gulbė“ ir „Antitrapumas“.

Jo apmąstymų sritis – tikimybės ir neprognozuojamumas, o iš aforizmų balsu juokiausi: „Jeigu šikniai nelaiko tavęs arogantišku, vadinasi, kažką darai neteisingai“; „Atrodo, jog daugiausiai patarimų dažniausiai duoda patys didžiausi nevykėliai, ypač kalbant apie rašymą ir finansus“; „Vienintelė problema situacijoje, kai juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis, – ta, kad juoktis tenka vienatvėje.“

Kita sužavėjusi negrožinė – Orlando Figeso „Europiečiai: trys gyvenimai ir kosmopolitinės Europos kūrimasis“. Susitelkęs į meilės trikampį, kurį sudarė prancūzas rašytojas, meno istorikas ir kritikas Louis Viardot, jo žmona, viena garsiausių epochos sopranų Pauline Viardot ir jos meilužis Ivanas Turgenevas, autorius per jų likimus nagrinėja meno, muziejų ir kelionių, operos ir muzikos, literatūros ir leidybos pasaulių esminius lūžius XIX a. viduryje ir antroje pusėje. Įdomu, kad ją skaitydama supratau labai daug dalykų apie mūsų vargšę Lietuvą ir jos XIX a. okupacijos sutrikdytą kultūrinį vystymąsi. Daugelį šių kultūrinio brendimo žingsnių atliekame tik dabar ir gana skausmingai.

Vilniaus istorijos mylėtojams, skaitantiems lenkiškai, galėčiau rekomenduoti šiemet perskaitytą knygą „Meilė iš bordelio: intymus Vilniaus advokato dienoraštis“. Titulinis advokatas – tai ne kas kitas kaip mūsų garsusis teisės patriarchas Mykolas Römeris. Daugeliui žinoma, kad jis 34 metus kasdien rašė dienoraštį ir paliko jo dešimtis tūkstančių puslapių, tomų tomus, kuriuos mažai kas valioja perskaityti visus.

„Meilė iš bordelio“ – dienoraščių dalis, skirta jo meilės istorijai su latve prostitute Anna Wolberg, jauna mergina, kurią jis ištraukė iš viešnamio Bokšto gatvėje. Tai ne tik nepaprastai intymus ir be stabdžių atviras intelektualaus žmogaus pasakojimas apie savo patirtus jausmus, bet ir neįkainojamas žvilgsnis į Vilniaus kasdienybę XX a. pradžioje. Dar įdomu, kad, jei ne ši meilės istorija, Römeris galbūt vėliau nebūtų tiek pasišventęs lietuvybės reikalui – būtent meilė Annai jam padėjo suvokti iš liaudies kilusios latvės jausenas, suprasti ir besikuriančios valstietiškosios lietuvių inteligentijos tautinius sentimentus.

Iš grožinės literatūros neabejotinai didžiausią įspūdį paliko Michelio Houellebecqo „Serotoninas“. Tai – ir didžiulis, grynasis nepaprastai elegantiškai parašytos literatūros malonumas, ir skaudus mūsų civilizacijos apmąstymas. Net kai skaitydamas polemizuoji ar nekenti, niekas neerzina – nes jo vizionieriškumas ir intelektas kelia pagarbą. Autorius šioje knygoje man primena XVII a. anatomus, skrodusius kūną, materiją su bergždžia viltimi aptikti, kurgi slepiasi siela. Bejėgiška, o kartu ir žmogiškai didinga pastanga. 

Taip pat prarijau ir Virginie Despentes trilogiją „Vernonas Subutexas“, kurios pirmoji dalis išleista ir lietuviškai. Puiki ir aktuali, giliai humanistinė knyga, privertusi atpažinti daugelį gyvenime sutiktų tipažų, analizuojanti viduriniosios klasės žlugimą, vibruojanti mano kartos iliuzijų praradimu, o tuo pat metu skambanti nuostabiausia muzika (romaną skaičiau per „YouTube“ klausydama jame minimus kūrinius). Buvo scenų, kai norėjosi raudoti ir vemti vienu metu, bet vis vien negalėjau atidėti knygos į šalį (tai turbūt ir yra pati tikriausia literatūros galia), o knygos pabaiga nustebino netikėtai ironišku viražu. 

Mažvydas Jastramskis: metai paženklinti pirmų kartų

Metai buvo paženklinti pirmųjų kartų: pirmą kartą išleidau autorinę knygą, pirmą kartą ją pristačiau skaitytojams „Knygų savaitės“ ir kituose renginiuose, pirmą kartą teko dalinti autografus ir sukryžiavus pirštus laukti pirmųjų atsiliepimų.

Ši patirtis man pačiam daug davė. Iš arčiau susipažinau su leidyklos „virtuve“ ir įsitikinau, kaip knygas myli čia dirbantys žmonės. Turėjau progos į diskusijas pakviesti daug įdomių žmonių. Supratau, kad nors rašymas apie politiką iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip nuobodus užsiėmimas, mokslo populiarinimo knygų šia tema laukia nemažai skaitytojų.

„Mums reikia vado?“ gana netikėtai pastūmėjo ir tolesnius tyrinėjimus: atradau naujų kampų, kuriais verta toliau nagrinėti prezidento rinkimus ir instituciją, kaip tik pabaigiau dar vieną straipsnį (mokslinį). Žinoma, metai neapsiribojo tik savąja knyga: nors skaičiau šiek tiek mažiau nei praeitais metais, aplankė ne vienas literatūrinis atradimas.

Per šventes dar kartą skaitysiu vieno savo mylimiausių rašytojų Kazuo Ishiguro naujausią knygą „Klara ir Saulė“. Jau skaičiau originalo kalba (žinoma, patiko – Ishiguro rašo tik gerus ir labai gerus romanus) ir tęsiu tradiciją: kai tik „Baltos lankos“ perleidžia Ishiguro, apdovanoju save malonumu sugrįžti į knygą dar kartą (o ir patirtis būna kitokia, nes vertimas savaime yra kūrinys). Esu atsidėjęs kito japonų rašytojo Haruki Murakami – jį atradau ir susižavėjau tik pastaraisiais metais – knygą „Kafka pakrantėje“.

Skaičiau, kad tai vienas iš geriausiai vertinamų jo kūrinių, tad saugau, taupau šventiniam periodui. Mėgstu dokumentiką apie gamtą ir labai mažai žinau apie grybus, tad dar esu nusižiūrėjęs šviežią naujieną – Merlino Sheldrake'o knygą „Raizgus gyvenimas“. 

Kadangi per šventes pats skaitau tai, kas jau išbandyta (ir garantuoja suteikti gerų emocijų), tai kaip ir turėčiau rekomenduoti skaitytojams labiausiai pasitikėti savo skoniu. Žinoma, norintiems šiek tiek paeksperimentuoti galima šį tą pasiūlyti. Tęsiant japonų literatūros temą (kažkaip pastaruoju metu jai simpatizuoju), vienu iš netikėtų pastarųjų metų atradimu man tapo Yoko Ogawos „Atminties policija“.

Nestandartinė distopija, elegiškas ir alegorinis pasakojimas apie salą, kurios gyventojus po truputį palieka viskas: paukščiai, artimieji, daiktai, jausmai. Kalėdų dvasiai (ypač atjautos) labai neblogai tinka Italo Calvino „Markovaldas“. Tai ir šypseną keliantis, ir graudinantis kūrinys apie gebėjimą išlaikyti šviesą ir nuotykį sunkios kasdienybės, kontrastuojančios su vartotojiško pasaulio gimimu, akivaizdoje. Galiausiai norintiems jautrios, istorinės pasakos suaugusiems rekomenduočiau Maggie O?Farrell „Hamnetą“: manau, šioje knygoje nagrinėjamos motinos meilės, ryšio tarp brolio ir sesers temos, švelnus rašytojos stilius nusipelno daugiau dėmesio. 

Dainius Vanagas: metai žodelio „nepaisant“ fone

Tai jau antrieji metai iš eilės, vykstantys miglotame „nepaisant“ fone. Nepaisant pandemijos, pasirodė mano debiutinė knyga „Oderis“. Nepaisant pandemijos, pakeičiau darbą ir ėmiausi naujų iššūkių.

Nepaisant pandemijos, vasarą kartu su draugais surengėme privatų muzikos festivalį po atviru dangumi. Nepaisant pandemijos, skaičiau puikių knygų, žvejojau, keliavau – tiesa, vien po Lietuvą, bet vis tiek likau nustebintas to, ką pamačiau. Deja, vėl neįvyko „Bliuzo naktys“. Deja, vėl nepavyko nuvažiuoti gyvai pažiūrėti „Formulės 1“ lenktynių. 2021-ieji man buvo įdomūs ir spalvingi, tačiau šis „nepaisant“ taip niekada ir nedingo iš akiračio. Galbūt kitais metais?   

Šiuo metu skaitau „Metropolį“ – ir labai mėgaujuosi žaižaruojančia, įtraukiančia miestų istorija. Širdyje niekada nesijaučiau tikru miestiečiu: esu kilęs iš vietų, kur gyvena vos po kelis šimtus žmonių, kur visi vieni kitus pažįsta, o ore visuomet jaučiamas žavingas sąstingis. Galbūt dėl to miestai, kaip svetimi nepažįstamieji, visuomet kėlė man jaudulį, žadino vaizduotę, vienu metu traukė ir stūmė. „Metropolis“ – didžiausias paskutinių mėnesių atradimas knygų lentynose. 

Šventiniam laikotarpiui esu suplanavęs visai kitokį skaitinį... Jo Nesbø „Sniego senis“. 2021 m. pradžioje pažadėjau sau perskaityti bent vieną šio autoriaus knygą, o kartu – ir pirmą kriminalinį romaną nuo mokyklos laikų. Metai jau beveik baigėsi, o pažadas taip ir liko neištesėtas. Bet dabar, kai pasnigo, atšalo ir bus daugiau laisvų dienų, „Sniego senis“ turėtų idealiai tikti vienam kitam smarkiai vėlyvam vakarui.

Tomas Vaiseta: šiemet demokratija už ilgai teiktas privilegijas išrašė sąskaitą

Dar vieni pandeminiai metai mūsų gyvenimo patirtį gąsdinančiai vienodino, visus individualius išgyvenimus, asmenines biografijas užgožė didieji įvykiai. Tai tarsi stūmė mus visus gyventi arčiau, nei mes pageidautume, vienas kito. Ir tada paaiškėja, kad šioje visuomenėje labai daug žmonių, su kuriais nenorėtum turėti nieko bendro, nenorėtum jų klausytis ir matyti, bet privalai. Šiais metais demokratija už ilgai teiktas privilegijas išrašė savo sąskaitą: štai kiek iš tikrųjų kainuoja gyvenimas su Kitu.

Baigiantis akademiniam pusmečiui ir atsiradus laisvesniems vakarams, pirmiausia tikiuosi bent truputį pasivyti Lietuvos literatūros naujienas. Ką tik perskaičiau Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“, dabar skaitau debiutuojančios Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijas“. Tikiuosi, kad spėsiu ir dar bent kelias perskaityti. 

Idealiuoju atveju labai norėčiau perskaityti šį rudenį atrastą Michaelo Scammello parašytą Arthuro Koestlerio biografiją „Koestler: The Literary and Political Odyssey of a Twentieth-Century Skeptic“, bet taip pat žinau, kad netrukus vėl reiks grįžti prie grynai profesiškai, šios dienos tyrinėjimams svarbių tekstų.

O universalių rekomendacijų, ką skaityti kitiems, negalėčiau pateikti, nors ką turėtume paskaityti bent prie šv. Kūčių stalo, žinome visi – tai Šventasis Raštas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.