Šešių poezijos rinkinių autorius (dvi – vaikams), keliolikos knygų vertėjas iš prancūzų kalbos įsileido „Lietuvos ryto“ žurnalistus į savo namus Vilniaus Antakalnio rajone, aprodė savo darbo kambarį ir atskleidė daugybę kūrybinių paslapčių.
– Tvirtas rašomasis stalas ir patogus krėslas dėl suprantamų priežasčių neabejotinai būtini prozininkui. O poetui? – paklausiau D.Gintalo.
– Kalbant apie rašymo procesą – tikrai nebūtini. Juolab kad didžiąją dalį eilėraščių esu parašęs lovoje. Mano, kaip poeto, rašomasis stalas pirmiausia yra lova. Tų lovų yra trys: viena Vilniuje, bute, o kitos dvi sodyboje – skirtinguose kambariuose. Kurioje lovoje rašau, priklauso nuo laiko ir aplinkybių.
Naujausią savo knygą „Vienos vasaros giesmė“ parašiau sodyboje mažajame kambarėlyje. Su žmona Erika vasarą prieš dvejus metus sutarėme: kiekvieną rytą nubudę rašome dienoraštį, kuriame fiksuojame viską, kas ant širdies, gražius ir nemalonius dalykus, na, atliekame tokį psichoterapinį išsilaisvinimo aktą. Ji rašė vienoje, o aš kitoje lovoje.
Dar eilėraščių esu parašęs klūpėdamas ar gulėdamas ant grindų – tos pozos, matyt, priklauso nuo atitinkamos iš tavęs plūstančios energijos. Senais laikais, kai po sodybos apylinkes vaikštinėdavau su šunimi, specialiai įsimesdavau į kišenę popieriaus ir šratinuką, kad galėčiau užrašyti gamtoje pagautą įspūdį. Tada turėjau aiškų tikslą – parašyti haiku laikantis visų įmanomų taisyklių. Taigi sėdi ant kelmo, griūni ant žolės ir rašai.
Žinoma, daug eilėraščių parašyta prisėdus ir prie tvirto, kaip sakote, stalo. Pastaruoju metu jie išsprūsta tiesiog iš prancūzų kalbos beverčiant knygą. Išskrenda kaip koks uldukas iš uokso.
Beje, stalų, prie kurių sėdžiu versdamas knygas ar rašydamas, irgi yra trys. Vienas namuose Vilniuje, kitas – modernioje Vilniaus universiteto bibliotekoje Saulėtekio mokslo ir studijų slėnyje irgi Vilniuje, o trečiasis sodyboje Širvintų rajone.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Galėtų būti toks aprašymas: jauki tūkstančio daikčiukų landynė, sujaukta, susivėlusi dirbtuvėlė su dideliais langais ir elegantišku specialiai šiai vietai išpjautu darbo stalu. Darbo kambariuku čia tapo lodžija, toks pusiau balkonas, pusiau kambarėlis, savotiškas buto apendiksas.
Ant pagrindinės sienos kabo galybė dalykėlių: vaikų, bičiulių ar mano piešinukai, atvirukai, nuotraukos, baudos kvitai, užrašytos frazės, trumpas eilėraštis, numerėlis iš vieno teatro rūbinės, bilietai iš spektaklių, senų laikų muitinės deklaracija, tolėliau, pasislinkus kiek gilyn, – Nepalo tanka, medinis zoomorfinis angelas, šviesaus atminimo uošvio rašytas eilėraštis rusų kalba.
O čia jau ir lentyna su galybe apdulkėjusių knygų. Toj lentynoj, be knygų, kiūkso ir bebro kaukolė, rasta Šatrijos kalno papėdėje, kabo iš Tuniso atkeliavęs po stiklu įrėmintas skorpionas (pamenu, Erika su drauge vyko į Afriką, manęs tada paklausė, ką parvežti lauktuvių, skorpioną, atsakiau, ėmė ir parvežė), kolegos Gedimino Kajėno dovanotas žalčiukas, irgi rėmeliuose, apačioje į lentyną remiasi juoda-raudona anarchistų vėliava, su kuria žygiavau gatvėmis Guy Debord’o knygos „Spektaklio visuomenė“ pristatymo dieną, šalia jos glaudžiasi draugo iš Bordo padaryta šamanistinė lazda su varnų plunksnomis. O kur dar visa galybė daikčiukų, didesnių ar mažesnių atminimo eksponatų.
Vardijant turbūt būtų galima parašyti visą atsiminimų knygą. Ant stalo dar stovi vazonas, jame auga papirusas, stypso šviesaus atminimo keramiko Levo Bekero pieštukinė, kurioje vis pasigendu normalaus rašiklio. Įdedu vis, ir tas nuolat pradingsta.
Namų gnomo, rašiklių kolekcionieriaus, darbas, ne kitaip.
Langai atsiveria į vidinį kiemą su beržais ir šermukšniu, tolėliau už gretimo namo stogo veriasi pušų viršūnių juosta, o dar toliau matyti Saulėtekio bendrabučiai, Vilniaus Niujorkas, kuriame teko gyventi būnant studentu. Dabar jau ne už kalnų penkiasdešimtmetis. Tas kambarėlis – laiko modulis, kuriame sėdžiu it kosmonautas ir skraidau po savo gyvenimo kosmosą, pamažu lėkdamas juodosios skylės link.
– Lenkų poetė Wislawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate? Ar kūrybą, galutinį rezultatą kaip nors veikia aplinka, kurioje rašoma?
– Jei būtų filmuojamas tik rašymo procesas, sėdėjimas prie stalo, tada taip. Kita vertus, priklausytų ir nuo režisieriaus. Jei jis pradėtų rodyti tai, kas dedasi rašytojo galvoje, dėliotų įvairius siužetinius vingius, kylančias idėjas, rašytojo sąsajas su jo paties gyvenimu, parodytų, kas dedasi svaigulio apimtoje poeto galvoje, kokias chimeras gimdo jo vaizduotė, kaip dirba jo vidinis cenzorius, manau, išeitų įdomi psichodelinė ar siurrealistinė drama.
Jeigu rašytojas ar poetas mėgsta su savimi garsiai pasikalbėti, galimas įdomus nufilmuotas monologas. Žodžiu, viskas įmanoma.
O jei kalbėsime apie rašytojo darbą platesne prasme, jo ieškojimus, kūrybą įkvėpusius įvykius ir žmones, kurie irgi yra kūrybinio darbo dalis, tada ir diskutuoti nereikia – apstu puikių filmų. Kad ir garsusis „Švytėjimas“ – ar ne apie rašymo ir išprotėjimo procesą?
Ar kūrybą kaip nors veikia aplinka? Tam tikra prasme veikia. Nesu parašęs nė vieno padoraus eilėraščio viešėdamas rašytojų ir vertėjų rezidencijose užsienyje. Nuvažiuoji, atrodo, turi daug laisvo laiko, bet imi ir atsiduri kažkokiame laisvės kalėjime. Versti gali, redaguoti anksčiau parašytą eilėraštį irgi, bet parašyti ką nors nauja neišeina. Ne ta galva. Ten esi literatūrinis turistas, ir tiek. Visus savo eilėraščius parašiau Lietuvoje vargdamas kasdienį vargelį, išgyvendamas įprastas įtampas, smulkias ar stambesnes dramas, patirdamas kasdienius džiaugsmus.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai įstringa mintis ar sakinys?
– Jei sėdžiu namuose Vilniuje, žvilgsnis pirmiausia užkliūva už kieme augančių beržų, kad ir kaip banaliai skambėtų. Labai gražūs, ypač rudenį. Tokie jautrūs kiekvienam vėjo gūstelėjimui medžiai, vyriškosios giminės drebulės. Atrodo, lyg amžinai šoktų. Paskui žvilgsnis nuslysta toliau, siekia minėtąjį Saulėtekį, jo bendrabučius, kuriuose gyvenau, studijavau ir šėlau.
Nors, būna, žvilgsnis išplaukia, atsigręžia į vidų, tada panyru į melancholiją ir klausiu, ką apskritai šitame gyvenime veikiu? Kitą kartą tiesiog pašoku ir einu pakeisti plokštelės ar kompaktinio disko. Arba iš viso išjungiu muziką, jei jaučiu, kad trukdo. Jei kur nors įstringu, būna, atsistoju, vaikštau po kambarį ir garsiai keikiuosi, bet paskui nusispjaunu, pasijuokiu iš savęs ir sėdu atgal. Dažnai tie keiksmai paveikia kaip geri užkalbėjimai – reikalai pajuda.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – darbas, poilsis ar kas nors kita?
– Mėgstu sau kartoti: parašai gerą eilėraštį – pastatai tvirtovę. Po tokio teksto jautiesi tvirtesnis, stipresnis, saugesnis. Sukuri kambarį, kuriame jautiesi pakiliai. Turbūt tai susiję su tapatinimusi, kad esi poetas, kad poezija viena ar kita forma tave užklumpa kasdien. Nors, žinoma, pirmiausia ir svarbiausia – esi tiesiog žmogus. O šiaip kūryba – bendravimo su pasauliu šventė, nesvarbu, kad tos šventės metu visko būna: ir šokio, ir svaigulio, ir pykčio, ir nusivylimų. Kūryba sustiprina meilę gyvenimui, gyvybei ir laisvei.
– JAV rašytojas Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi“. Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar juodu darbu?
– Nerašymo malonumą esu patyręs kaip ir rašymo. Yra buvę, kad neparašiau nė eilutės ištisus porą ar trejetą metų. Tada buvau kur kas jaunesnis. Gyventi, šėlti, kaupti patirtis buvo svarbiau nei skubėti jas užrašyti.
Džiaugtis tuo nerašymu, matyt, dar padėjo ir tai, kad jaučiau, jog ta eilutė vėliau ar anksčiau iššaus. Tereikia išlaukti.
Galų gale kitų rašytojų knygų skaitymas yra savotiškas pasyvusis rašymas. Mėgaujiesi kitų tekstais, kartais taip susitapatini su jais, nes jie paliečia tavo jautrius taškus, kad džiaugiesi jų poezija kaip savo, lyg ją pats būtum parašęs. O kūrybai, kad ji būtų originali, kitoniška, paveiki, juodo darbo nepakanka. Tačiau talentas be aistros, užsidegimo, įkvėpimo – vėjas laukuose, švilpaujantis kaliausėms. Anksčiau ar vėliau jis išsikvėps, pradings. Todėl turi būti įdarbintas. Aišku, pirmiausia jis turi būti apčiuopiamas, kaip kitaip įdarbinsi, suteiksi kryptį.
Man labai patinka tai, ką ispanų flamenko kultūra įvardija kaip „duende“, – viduje tūnančią tamsią dvasią, demoną, kuris yra kūrybinio nerimo ir ieškojimų šerdis. Tą dvasią arba iš prigimties turi, arba ne. Bet galbūt labai trokštant ją galima prisišaukti.
– Kitas amerikiečių rašytojas Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Specialaus nusiteikimo reikia prozininkui, vertėjui ar sėdant redaguoti jau parašytus eilėraščius. Tada žinai, kad nersi į tam tikras anksčiau eilėraščiuose išsakytas būsenas, vadinasi, ateini prie rašomojo stalo su specifiniu poeto-naro kostiumu ir neri. Bet prieš tai mėgstu paleisti muziką. Dar labai svarbi paprasta detalė – ant stalo turi būti kavos ar arbatos puodelis. Tie gurkštelėjimai palaiko vidinį ritmą. Jis man labai svarbus.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai?
– Bene pirmasis rimtesnis rašomasis stalas, prie kurio sėdėdamas rašiau, stovėjo tėvukų bute Dauguose, kur užaugau su savo sesėmis. Tai buvo didelis stalas suapvalintais kampais svetainėje. Vienintelis darbo stalas, ant kurio savo eilėraščius barškindavau rašomąja mašinėle. Tuomet galėjau vaidint tikrą rašytoją!
Atsimenu, grįždavau namo savaitgaliais iš Vilniaus studijų, išsitraukdavau rankraščius, užsikraudavau ant stalo rašomąją mašinėlę ir pirmyn. Tas kambarys buvo labai jaukus, erdvus, sekcijoje stovėjo pasaulinės literatūros serijos knygos. Jame tvyrojo mielas namų kvapas, ypatinga harmonija. Tai mane veikė raminamai ir kartu kūrybiškai. Ta rašomąja mašinėle išspausdinau didžiąją dalį savo pirmosios poezijos knygos „Angis“ eilėraščių.
Buvo stalų, ant kurių, man rodos, neparašiau nė eilutės. Pavyzdžiui, gyvendamas Saulėtekio bendrabutyje. Tas staliukas mažam kambarėly buvo skirtas tik studijoms. Bent jau taip atsimenu. Dar buvo toks irgi ne visai „derlingas“ stalas Raugyklos gatvėje, kurioje senais laikais su draugu nuomojomės butą. Tame bute kaip reikiant „raugėm“ bohemos delikatesus, ir pats buvau pakankamas plevėsa, galbūt todėl ant to stalo ir parašyta buvo nedaug – pirmieji eilėraščiai vaikams, vienas kitas antrajai knygai „Boa“.
Vis dėlto visko daugiau ir ryškiau – kad ir smagus, daugeliui žinomas eilėraštis-greitakalbė „Nykštukas nykštukui“ – parašyta ant stalo, prie kurio pastaruoju metu daugiausia ir kiurksau.
– Poeto darbas, be visa kita, išskirtinis ir tuo, kad jam darbo kambarys nėra pats būtiniausias. Iš esmės jis gali rašyti kone bet kur. Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, susijusias su vieta, laiku, nuotaika, būsena?
– Atsimenu, vienąkart snaudžiau miegamajame, buvau beužmiegąs ir staiga atrodė, kad kažkoks demonas trenkė it kūju per galvą, pašokau su mintimi: „Baalo sonetai“. Kodėl Baalo, kodėl sonetai? Kas tas Baalas? Paskui prisiminiau, kad tai semitų lietaus ir vaisingumo dievas, apie kurį kažkada buvau skaitęs... Man mitologija visada buvo svarbus kūrybos elementas, tad visai natūralu, kad pasąmonė nusprendė tvoti lyg į bokso kriaušę. Ir ką gi, netrukus parašiau sonetų ciklą pasąmonės padiktuotu pavadinimu, jis knygoje „Adatos“.
Vieną kitą eilėraštį esu parašęs įkvėptas tam tikro spektaklio. Vienąkart sėdėjau Menų spaustuvės Juodojoj salėj ir žiūrėjau Oskaro Koršunovo „Hamletą“. Spektaklio vidury atsidūriau keistoje transo būsenoje, kurios metu į galvą įplaukė visas „Lopšinės“ tekstas. Teliko jį užfiksuoti ir grįžus namo užrašyti. Tas tekstas labai tiko monospektakliui-operai „Izadora“, kuris vėliau irgi buvo rodomas Menų spaustuvėje, o vienąkart ir toje pačioje Juodojoje salėje.
Dar vienas senas prisiminimas, tik šįkart susijęs ne su eilėraščio atsiradimo aplinkybėmis. Bet su eilėraščiu. Prieš gerus dvidešimt metų su poetais Benediktu Januševičium ir Ričardu Šileika buvom pakviesti į Marijampolę, į pirmąjį skaitymų festivalį „Pilnaties šviesoje“. Ten, Poezijos parke, be kitų, skaičiau vieną humoristinį eilėraštį, kurį čia pat padovanojau vienam bičui. Jis buvo su draugu. Tiedu ėmė ir susiginčijo, kuriam gi iš tikrųjų tą eilėraštį padovanojau, galiausiai jiedu susimušė. Tai štai kaip būna: jaunuoliai, pasirodo, gali susimušti ne tik dėl merginos, bet ir dėl eilėraščio.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Iš principo – pelėda. Vyturiu bandžiau tapti kažkada susižavėjęs iš Rytų atkeliavusia idėja anksti eiti miegoti ir keltis ketvirtą ar penktą valandą ryto, tada neva turi žymiai daugiau laiko, deja, nieko iš to neišėjo. Keltis devintą ryto man – pats tas. Tik ne visada išeina – sūnų į mokyklą reikia vežti. Turi keltis. Vis dėlto anksčiau skaityti ar rašinėti iki antros trečios valandos paryčių būdavo normalu, dabar apie vidurnaktį, žiūrėk, jau akys merkiasi, galų gale privargsti per dieną – vertimai, rūpesčiai, treniruotės...
Žinau tik viena, kad pulčiau rašyt iš ryto, beveik niekada nebuvo, daugelis eilėraščių radosi gerokai po pietų, vakaro link... Tik lig šiol stebina kai kurių kūrėjų, dažniausiai moterų prozininkių prisipažinimai, kad jos rašo naktimis, kai vaikai, visa šeima, miega. O čia tai aistra, čia tai valia. Mes, poetai, esam nevalingi rašytojai, trumpų distancijų bėgikai.
– Skaičiau, kad prancūzų rašytojas Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Pirmiausia kava. Vienur rašoma, kad ji kenksminga, kitur – kad naudinga, žinoma, jeigu neperdozuoji. Sau sakau, kad ji mane guodžia ir palaiko. Sustiprina. Matyt, gerdamas kavą gaunu atitinkamą dopamino dozę, tai nuteikia teigiamai. Dar, pavyzdžiui, redaguodamas parašytus eilėraščius sodyboje mėgstu turėti šokolado, sausainių, pastaruoju metu ypač pamėgau sausainius „Gaidelis“. Vėlyvą vakarą gali rastis ir taurelė viskio kraujagyslėms praplėsti. Bet tik tiek. Antraip kūrybinis procesas bus baigtas.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Kai rašai, kai esi rašymo įkaršty, nesvarbu, skamba muzika ar spengia tyla, nes tu gyveni su savo vidine muzika, su savo ritmu. Bet kai tekstus redaguoju ar užsiimi vertimu, tada muzikinį foną mėgstu. Jei muzikos nuotaika atitinka eilėraščio nuotaikas, tada ji veikia stimuliuojančiai. Kaip kava.
Sodyboje gelbėja „Spotify“ platforma ar radijo stotis „LRT Opus“, namuose, Vilniuje, įvairūs kompaktai ar plokštelės. Niekada tokiais atvejais neskamba muzika su man gerai žinomų kalbų – lietuvių, rusų, prancūzų – tekstais, nes tai trukdo susikaupti, žodžiai lenda į ausis. Niekada neskamba repas, jis pernelyg rupus, o štai triphopas, postpankas ar ambientas – tinka puikiausiai.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, garsusis Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pats esate labiau dabartistas ar atidėliotojas?
– Anksčiau buvau visiškas atidėliotojas. Ne veltui knygos išeidavo kas dešimt metų. O pirmoji knyga vaikams „Duokit kelią Begemotui!” apskritai atsirado tik prieš dvejus metus, nors vaikams rašinėjau jau labai seniai. Visada anksčiau galvodavau, ai, dar nesu pribrendęs nei dideliems darbams, nei rimtoms knygoms. Mieliau dūkdavau, švęsdavau gyvenimą ir skaičiau kitų parašytas knygas. O štai šiemet paukšt ir išėjo dvi knygos, viena suaugusiems, kita – vaikams.
Vadinasi, dabar esu jau dabartistas? Nors kūrybos atžvilgiu, kad ir kaip norėčiau būti dabartistas, suprasdamas, kad baisiai atidėlioti kūrybinių planų jau nebėra laiko, toli gražu nelabai tai pavyksta – labai daug laiko ir jėgų atima knygų vertimai, aišku, ir kitokie, dažniausiai šeimyniniai, rūpesčiai. Todėl šiomis aplinkybėmis esu atidėliotojas nenorom. Tačiau tai kūrybai, jos kokybei, mano galva, visai sveika.
– Nors dabar tai pavojinga tema, bet pakalbėkim ir apie žalingus įpročius. Kažkur skaičiau, kad Thomas Mannas rašydamas labai daug rūkydavo, bet galiausiai nusprendė apsiriboti 12 cigarečių ir dviem cigarais per dieną. Visi suprantame, kad rūkymas nėra sveika, tačiau ar jis jums kaip nors susijęs su kūryba?
– Nemažai rūkiau, kai rašiau libretą roko operai „Žuviaganys“. Tai buvo pats pirmasis mano libretas, be galo jaudinantis įvykis. Rašyti libretą roko operai – ohoho! – atrodė kažkas didingo juo labiau, kad tuo metu buvau vos vienos poezijos knygos autorius. Prisimenu, parašau kokią strofą ir bėgu į balkoną padūmyti, pastimuliuoti minčių, idėjų. Lyg tas dūmijimo procesas reikštų, kad štai užsivedė garo mašina, ji generuoja idėjas, metaforas, visa net rūksta.
Žinoma, ta garo mašina rašymui padėjo. Daug dūmo sutraukiau, kai rašiau kitą libretą – monospektakliui-operai „Izadora“. Rašant libretus save tenka dirbtinai dirginti, kad tekste gyvybės rastųsi kaip natūraliai parašytam eilėrašty, o rūkymas tam neblogai pasitarnaudavo. Rašęs ir rūkęs čia pat kambary esu gal vieną kitą kartą, tad rašytoju su cigarete rankoje ar burnoje, kaip dažnai matome nuotraukose, taip ir netapau. Dabar, vadinkim, šito metodo visai nebepraktikuoju. Kartais patraukiu dūmelį susitikęs su draugais, bičiuliais, jis tėra bendravimo ritualas ir tiesiogiai su kūryba niekaip nesisieja.
– Egzistuoja daug mitų, kuriuose gal yra ir dalis tiesos, kad nemažai garsių rašytojų vartodavo daug alkoholio, kai kurie net rašydavo išgėrę ar pagirioms. Kaip kūryba susijusi su alkoholiu ir blaivybe?
– Žvelgdamas į savo gyvenimą galiu pasakyti: kuo toliau, tuo mažiau alkoholio ir daugiau kūrybos. Kad ir kaip patetiškai skambėtų. Bet šie indai tarpusavyje susiję. Su alkoholiu išgyventi nuotykiai, smagūs ir nemalonūs, bohemiškoje aplinkoje kilusios idėjos – vienas iš kūrybos šaltinių. Alkoholis, jo sukeliamas svaigulys visada buvo siejamas su socialinių normų laužymu, laisvės siekiu, – jei tik jis pats neįkalina. O laivė kūrybai – deguonis.
Tik štai nepažįstu nė vieno poeto, kuris būtų ką nors gero sukūręs padauginęs alkoholio. Rūkydamas – taip, gerdamas – ne. Ir pats esu rašęs išgėręs, tada, atrodo, esi euforijoj, rašai kažką dangiško, tačiau ryte pasižiūri ir pamatai – tekstas vertas tik šiukšliadėžės. Pagirios – kitas dalykas. Smegenys sudirgintos, įjaudrintos – visai tinkama dirva išdygti poetiniam augalui. Pagiriotas esu parašęs ne vieną neblogą eilėraštį. Bet tai būta senokai.
Vis dėlto geriausia, kai svaigulys ar pagirios randasi blaiviose ir kūrybiškai degančiose smegenyse.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Jei tvarkingas, vakarietiškas kalėjimas – visai neblogai. Marios laisvo laiko, beveik nėra kasdienių rūpesčių, pakenčiamos gyvenimo sąlygos, sėdėk sau ir rašyk. Tai ir darė Marquisas de Sade’as, Jeanas Genet, Oscaras Wilde’as. Tik jų kalėjimai toli gražu nebuvo vakarietiškai idiliški, kokį dabar rastume, tarkim, Švedijoje. Bet tokį kūrybinį kalėjimą geriausia susikurti laisvėje. Save suimti už nestambų ar išgalvotą nusikaltimą ir atvesdinti į savo paties kamerą. Tavo kambarį. Kur tave supa savos sienos ir daiktai, kurie tau padeda.
Man ideali vieta kūrybai visada buvo šimtametė rąstinė troba prie upės mano sodyboje. Sėdi tenai vienas ir darai ką nori. Nesiseka – pašūkauji, pasiseka parašyti gerą eilutę – irgi pašūkauji, tik kitaip, džiaugsmingiau.
Vaikštinėji po trobą ir garsiai su savimi kalbiesi. Kokiu nori garsu leidiesi muziką. Esi toje trobelėje tikras karalius. Po ją besibastantis demonas. Man ji pastaraisiais metais atstojo visas kūrybines rezidencijas, į kurias nustojau važinėti gimus sūnui.
Galų gale, kaip minėjau, nors tose rezidencijose sąlygos kūrybai puikios, nieko doro nesu ten parašęs. Kūrybai reikia kasdienybės prakaito kvapo.
