Lietuvių rašytojas Ramūnas Kasparavičius gimė 1948 02 27 Žikaronyse (Kaišiadorių raj.).
1972 m. Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dirbo įvairiose redakcijose.
Poezijoje (eilėraščių rinkiniai „Ramios saulės metai“ (1983), „Laimingiausias rugsėjis“ (1986), „Laukas arklys“ (1990), „Poezija“ (2019)) kaimo ir gamtos vaizdai derinami su kultūriniais intertekstais, būdinga netikėti sąskambiai, kalambūrai.
Romanai („Keturių sesučių darželis“ (1996), „Lietuvių Laimos teismas“ (1998)) priskirtini postmoderniajai prozai, pirmajame parodijuojamas epas, antrajame jungiami mitinis, istorinis, buitinis pasakojimo lygmenys.
Dar išleido prozos rinkinį „Visų gražiausia (2006), pitoreskų (autoriaus sukurtas terminas, turintis švankų, pikareskinių romanų, gavendų, dzūkų poringių bruožų) „Decameron medicus“ (2011), sueiliavo knygą vaikams „Brėmeno miesto muzikantai“ (2014). Į lietuvių kalbą išvertė prancūzų poezijos.
2019 m. Poetiniame Druskininkų rudenyje jam skirta Jotvingių premija. 2007 m. knyga „Visų gražiausia“ įtraukta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.
„Jei neklystu, į prozą Tave pastūmėjo šviesios atminties Jurgis Kunčinas. Papasakok apie tai. Ir apskritai, kaip pasiryžai šiam žingsniui? Kokias povandenines uolas tenka įveikti poetui, pasukusiam į prozą?“ – dar 2011 m. žurnale „Metai“ šviesaus atminimo R.Kasparavičiaus paklausė Romas Daugirdas.
Iš poezijos į prozą pasukęs R.Kasparavičius tuomet atsakė: „Žinoma, Jurgis, bet gal labiau mano brolis Vydas.
Su Jurgiu taip šnekėjome jo Žvėryno bute:
– Poezija, – abu sutikom, – atima daug jėgų, o duoda visomis prasmėmis – mažai.
– Kas tada lieka? – sakau aš. – Vertimai? Tau taip, o man tai nelabai. Taip V. Kukulas sakė ir teisingai sakė.
O Jurgis:
– Na, nei tu nuo tos poezijos pabėgsi, nei nuo vertimų, vieną kartą paragavęs. Pamėgink rašyti prozą. Pelnas beveik toks pat kaip iš vertimų, – „ūkiškai“ dėstė Jurgis, – o malonumas didesnis. Be to, žymiai lengviau yra rašyti savo prozą nei versti.
– Nejaugi? – suabejojau, kaip suabejotų ir daugelis rašytojų nei skaitytojų.
– Nė neabejok! – įtaigiai pasakė Jurgis. – Aš žinau.
Tai aš jo paklausiau ir dar gyvam jam esant pasakiau:
– Ačiū!“
– Taip jau susiklostė, kad ilgai gyvenai Aukštadvaryje, o dabar Vilniaus priemiestyje – Naujininkuose. O tai paribiai – kultūriškai, geografiškai, tautiškai. Kaip teigia daugelis kultūrologų, paribiai yra turtingesnė versmė, nei kiti šalies regionai. Kaip pats tai suvoki, ar ši aplinka veikia Tavo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą? – tuomet klausė R.Daugirdas.
– Dėl tų paribių tai man pačiam labai neaišku. Kažkuris iš, rodos, prancūzų eseistų teigė, kad verčiant iš vienos kalbos į kitą atsipalaiduoja poetinė energija, bent jau poetinė medžiaga, o gal net ir kokia kita, mįslingesnė. Jei paprasčiau, tai, išgirdus, kaip tiksliai išsireiškia koks lenkelis ar skaudžiai rėžteli tau liežuviu totoriukas, norisi ir tau savo kalba neprasčiau paaiškinti.
Nesveiko šovinizmo tuose paribiuose nėra tiek daug, kiek manoma. Čia yra kasdienis bendravimas ir tarpusavio supratimas. Ne proginis apsižodžiavimas kokiu nors tautiniu ar istoriniu klausimu. Jei tau koks „troczanin“ lenkas ilgai ir nuobodžiai ima zulinti lietuviškai „per aplinkui“ kokį nors dalyką, o vis tiek neaišku, tai pasakoma:
– Mow szybsziej! Szego chciesz?
Tada jis lenkiškai išdeda savo „klausimą“ ir aišku pasidaro, ir laiko susitaupo. Ir nėra čia jokio pataikavimo. Mano tėvas, kai buvo ūkininkų sąjungos pirmininkas Trakuose, tai tokiu stiliumi ir bendraudavo.
O buvo atvejų... tėvas tik galvą kraipė:
– Aršiau nei prie Smetonos ir Moscickio, ar kokių vokiečių
Ir tai mūsų laikais!
Ką čia bepasakysi, kai ūkininką naujakurį iš „tikros“ Lietuvos, kuris su vietiniais tik valstybine kalba ir iš aukšto (labai teisiai) kalbėdavo, rado ežere eketėj, aišku, negyvą Tikriausiai pats įlindo. Gal „moržas“ buvo, sveikuolis.
Tėvas, pamenu, tada labai susisielojo.
Ir jo bendraamžiai ūkininkai: ir lietuviai, ir lenkai, kurie:
– Nesvarbu ar lietuvis, ar lenkas, svarbu – „rolnikas“.
Ūkininkas. Ne koks „pageeristas“. Ne kolchozininkas.
Tai kaip tokia aplinka veikia mano (ir kitų lietuvių) pasaulėžiūrą?
„Kosmosas – ne vaikų darželis“, – sakė S. Lemas.
Reikia stengtis, kad tautų santykiai neįgautų tokių ekstremalių formų, netgi pavieniais atvejais. Reikia neužmiršti, kad daugelis kitataučių galvoja ir mąsto kaip tu. Arba labai panašiai.
Literatui tie paribiai – tai, žinoma, Klondaikas ar bent riebi Ukrainos dirva.
