– Ar rašymo metu jūs rėkiate? – klausia korespondentė.
– Taip, – atsakau. – Jei skverbiasi gera mintis, visados rėkiu. Bet dažniau tik šiaip aimanuoju.
– Ar tai priklauso nuo pozos prie stalo?
– Garsiau rėkiu, jei sėdžiu romanisto poza. Jei novelisto – mažiau.
– Ar svarbu, koks parkeris?
– Svarbiau rašymo technika.
– O kas teikia didžiausią malonumą: ar galutinis rezultatas, ar pats rašymo procesas?
– Svarbiausia, kad žodžiai išsilietų ant popieriaus.
– Kompiuteriu nesinaudojat?
– Žinau, kad yra tokių rašymo žaisliukų. Bet man jų nereik.
– Kaip reaguoja žmona?
– Išgirdusi, kad rėkiu ir aimanuoju, ateina ir nuveja nuo stalo. Ta akimirka man pati gražiausia.
Vakarais meno forte nieko naujo
Jau bene dvi valandas ten murksau. Žmona man sakė, kad spektaklio kūrėjai pasiųs žiūrovams žinutę. Bet aktoriai scenoj vis kalba, kalba...
Nesusivaldęs prabylu ir aš...
Ponėkas iš kairės kumšt į pašonę.
– Hamletas!
– O tu kas toks? – klausiu. – Eik, į veidrodį pasižiūrėk.
Žmona iš dešinės smūgiuoja stipriau...
Kai pramerkiu akis, aktoriai vis dar kalba. Jiems nerūpi, kad aš žūstu. Abejingiesiems tylint daromi didžiausi nusikaltimai. O abejingiesiems kalbant? Dar baisiau!
Norisi pakilti ir šūktelti:
Ponai! Alio!.. Kokią jūs norite pasiųsti man žinutę?
O užvis geriau – kad vakarais žmona paliktų mane virtuvėj, o žinutę spektaklio režisierius atsiųstų man telefonu.
Naujos patirtys
Namie aš jau dirbu hibridiniu būdu.
Iš pradžių bauginu darbą. Rodau jį žmonai ir drąsiai kartoju: „Aš galiu tai padaryti! Aš galiu!..“
Dažniausiai to ir gana. Bet jei darbas baugina mane, imuosi kitos taktikos: viešai menkinu darbą, rodau, koks jis nereikšmingas. Reikia pakeist durų rankeną? Tai išeinu pro kitas duris ar net laipioju pro langą.
O kartais imu dirbti ten, kur niekas nelaukė. Jei manęs prašo, kad susitvarkyčiau nors savo kertę, išeinu kieman, žvilgsniu matuoju erdves ir sakau, kad reiktų pertvarkyt visą planetą.
Žmoną tai suklaidina ir, kai grįžtu vidun, mano kambarys jau sutvarkytas. Man belieka padėt paskutinį tašką – butelį alaus.
Kaimynai stebisi ir kalba:
– Šitas galėtų net darbdaviu būt!
Lygiuojamės į lyderius
Kodėl žmogus negalėtų keistis kaip virusas? Negi virusas gudresnis? Pažiūrėjęs nepasakytum...
Bet, panašu, taip yra.
Aiškink neaiškinęs – žmogaus nepakeisi. Kartais net rykštės nepadeda. O virusui nieko nereikia aiškint. Jis viską apie mus žino.
Kai atsiranda nauja, pažangesnė, viruso atmaina, ji natūraliai pakeičia prastesnę.
O žmonės! Visiems aišku, kad yra tokių žmonių atmainų, kurių galėtų nebūti. O pabandyk pakeisti...
Kiek žmogui prireikė metų, kol persėdo iš vežėčių į automobilį!
Virusas gi labai greitai persėdo iš šikšnosparnio į žmogų ir skraido lėktuvais.
Kai kas pašneka, neva ir virusas kartais elgiasi neprotingai: sugadina savo transporto priemonę.
Gal virusas labiau tikėjo žmogumi, nesitikėjo, kad anas toks išlepęs?
Naujos atmainos tikrai suras ką geresnio ir mus paliks.
Oi, kaip tada pūsimės:
– Žmogus įveikė virusą!
Nerimtas projektas
Lietuviai andai sugriovė Sovietų Sąjungą. Tėvų ir senelių šlovė neduoda ramybės jauniesiems. Todėl jie sumanė sugriauti Kiniją.
Užmojis puikus! Bet kur parengiamieji darbai? Tylioji rezistencija?
Andai mes net kelis dešimtmečius daug gėrėm, mažai dirbom. Pirmiau dairėmės, paskui kalbėjom. Ir tik po ilgo tylaus pasiruošimo išdrįsom garsiai šūktelti: „Laisvę Lietuvai!“
O jaunieji puolėjai! Pirmiau garsiai rėkia: „Laisvę Taivanui!“ Paskui dairosi: ar Kinijoj veikia lietuvių girtuoklių desantai? Ar mūsiškiai gamina ten broką? Ar bent leidžiam kokią slaptą „Katalikų budizmo kroniką?“
Nieko nėr...
Kažin ar jums pavyks pakartot mūsų žygdarbį.
Pasirinkimai
Kaimynas staiposi priešais veidrodį. Nužvelgiu jo apvalumus.
– Mažiau tu ėstum...
– Aš valgau tiek, kad išryškinčiau savo moteriškumą.
– Tu nesi moteris.
– O tai kodėl mes?..
Na, supainiojau kaimyną su kaimyne. Kam nepasitaiko? Reikia taisyti klaidas.
– Marš pas žmoną!
Oi koks nepatenkintas!
Bet aš negaliu kitaip elgtis.
Ramybės būsenoj laikausi „vienos kaimynės“ principo.
Laukiamasis
Seniau ir aš laukdavau Kalėdų, Velykų... Bet sulaukęs persivalgai, ir tiek. Laukti – smagu. Sulaukus – ne kažin kas.
Gana! Lauksiu tokio dalyko, kuris būtų didesnis už patį laukimą.
Traukinys... Sulaukęs važiuoji ir nepersivalgai. Aišku, jei važiuoji Lietuvos geležinkeliais, nes žiūrint alkaniems lietuviams neįmanoma normaliai persivalgyt.
Nebent organizmui labai kalio trūksta...
Bet kelionė greitai baigiasi. Ypač jei žinai, kur važiuoji.
Pavasaris... Jo sulaukęs džiaugies ilgiau, sėdi prie stalo trumpiau, taigi vėl nepersivalgai. Bet nužydi pienės, ievos... O trys vasaros mėnesiai prabėga taip greitai, kaip trys kalėdienės.
Laimė, radau nuolat atsinaujinantį laukimo šaltinį.
Jau penktadienio vakare pagauna tokia nuotaika!.. Visiems aiškinu:
– Aš labai laukiu darbo! Iki darbo liko tik dvi dienos!
O sekmadienį?
– Iki darbo liko viena diena! Įsivaizduojat? Pabusiu ir – darbas! Susirinks bendradarbiai, ateis darbdavys... Tai kad šoksim prie darbo!
Naktį strykčioju iš lovos. Iki darbo liko dešimt valandų... devynios...
Darbas – prie konvejerio! Kad ir čia persivalgytum – reik didelės meistrystės.
Aš dar ne toks.
Kas galanda nagus
Jei gamta – visų namai, tai ir gamtinės dujos – visų. Už jas niekam neprivalom mokėti. Tai man turi primokėti! Aš naudojuos dujų balionu – gyvenu padidintos rizikos zonoj.
Toliau einam prie elektros.
Kai visa elektra bus iš saulės, koks niekšas išdrįs reikalauti, kad už tokią elektrą sumokėtume?
Išdrįs! Dar ir kaip! Nėmaž tuom nesistebėkim.
Stebina, kad saulės skleidžiama šiluma vis dar naudojamės nemokamai. Bet ilgai taip nebus.
Išlįsi pasišildyti – klok dešimtinę.
O kitos stichijos! Pūkštels vėjelis – mokėk. Už ventiliaciją taigi mokam.
O jeigu vėtra – kiek ta kainuos?
O viesulai! Koks pensininkas net už pavienį viesulą išsimokės?
Vietiniams vietos po saule visai nebeliks.
Amžių sąskambiai
Tamsią naktį sėdžiu kambary, žiūriu seną filmą...
Tamsūs laikai... Kambary sėdi žmogelis. Kažkas pabeldžia į langą: „Komunistų yra?“
Žmogelis pakyla ir skystu balseliu rėkia: „Aš komunistas!“
Pro langą – pykšt...
Filmas baigiasi, bet aš dar ilgai mąstau: „O jūs, išlepę šiuolaikiniai žmonės, ar išdrįstumėt taip atvirai prisipažint? O taip greitai sprendimą priimt?..“
Ūmai kažkas pabeldžia į langą:
– Antivakserių yra?
Pakylu ir skystai rikteliu:
– Aš antivakseris!
Dar spėju pagalvoti, kad...
