„Paskutinis žaliuojantis slėnis“: karo pabėgėlių iš Ukrainos istorija – lyg dabarties aidas

Amerikiečių rašytojas Markas Sullivanas pastaruoju metu sulaukė ne vieno savo naujo romano „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ skaitytojo klausimo, kaip šios knygos – ją įkvėpė tikra Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Ukrainos istorija – herojai reaguoja į dramatiškus įvykius kadaise prarastoje gimtinėje.

M.Sullivano „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ – istorinis romanas, paremtas neįtikėtina vienos vokiečių šeimos išlikimo istorija.
M.Sullivano „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ – istorinis romanas, paremtas neįtikėtina vienos vokiečių šeimos išlikimo istorija.
Billas ir Walteris Martelai gimtojoje sodyboje. <br> Nuotr. iš marksullivanbooks.com
Billas ir Walteris Martelai gimtojoje sodyboje. <br> Nuotr. iš marksullivanbooks.com
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Mar 29, 2022, 1:42 PM

Billas Martelas, kurio šeimos istorija ir atgijo romane, prisipažino, kad matydamas iš baimės tėvus apsikabinančius vaikus grįžta į tą laiką ir negali sulaikyti ašarų, nes regi save ir brolį Walterį.

„Paskutinis žaliuojantis slėnis“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai, vertė Aistis Kelertas) – istorinis romanas, paremtas neįtikėtina vienos vokiečių šeimos išlikimo istorija.

1944 metų kovo pabaigoje, Stalino pajėgoms veržiantis į Ukrainą, jaunai sutuoktinių porai Emiliui ir Adelinai Martelams tenka apsispręsti: laukti grįžtančios sovietų „meškos“ ir rizikuoti būti išvežtiems į Sibirą ar keliauti į Vakarus su nekenčiamais nacių „vilkais“, įsipareigojusiais apsaugoti grynakraujus vokiečius. 

Martelai – viena iš daugelio etninių vokiečių šeimų, kurių protėviai daugiau nei šimtmetį dirbo žemę Ukrainoje. Darbštūs ir sumanūs ūkininkai išaugindavo gausų derlių, buvo gerbiami ir vertinami. Tačiau įsigalėjus Stalino režimui vieni buvo ištremti į Sibirą, kiti neteko nuosavybės ir drauge su ukrainiečiais buvo pasmerkti holodomorui, per kurį iš bado mirė milijonai žmonių.

Emilis Martelas žino, kad vienintelis jo šeimai tinkamas kelias – į laisvę. Persekiojami sovietų, niekinami vermachto niokotų šalių gyventojų, lyg kaliniai kontroliuojami nacių, Martelai atkakliai siekia tikslo.

Kelyje į laisvę jie netenka artimųjų, patiria belaisvių stovyklos pragarą, išsiskiria ir vėl suranda vieni kitus, tačiau net baisiausiomis akimirkomis nepaliauja tikėję, jog kažkur toli Vakaruose jų laukia tikroji laisvė ir nuostabaus grožio slėnis, kada nors tapsiantis namais. 

Surasti įkvepiančią istoriją

Markas Sullivanas – keliolikos knygų autorius, penkis romanus išleido drauge su populiariu trilerių meistru Jamesu Pattersonu. Pasaulinę šlovę jam atnešė 2017-aisiais pasirodęs romanas „Po raudonu dangum“ (Lietuvoje taip pat sulaukė didelio susidomėjimo, knygą išleido BALTO leidybos namai, vertė Vaida Jėčienė).

Jame pasakojama apie septyniolikmetį italą, kuris gelbėjo žydus išvesdamas iš nesaugios Italijos slaptais Alpių takeliais, o vėliau tapo Italijoje vieno paslaptingiausių Trečiojo reicho vadų – generolo Hanso Leyerso – asmeniniu vairuotoju ir Italijos pasipriešinimo kovotojams teikė žinias apie slaptus nacių objektus.

Šios knygos pagrindas – dveji metai iš milaniečio Pino Lellos gyvenimo, apie juos rašytojui papasakojo pats garbaus amžiaus italas.

„Žmonės man sakė, kad niekada nerasiu dar vienos nežinomos Antrojo pasaulinio karo istorijos, panašios į Pino Lellos, mano romano „Po raudonu dangum“ pagrindinio veikėjo ir įkvėpėjo, istoriją.

Tačiau nuoširdžiai tikėjau tokią aptiksiantis, todėl atidžiai skaičiau daugybę iš skaitytojų gautų laiškų, pasakojančių kitus to laikotarpio nutikimus. Visi jie buvo savaip nuostabūs ir įdomūs. Bet nė vienas neatitiko mano kriterijų, pagal kuriuos pagrindinis pasakojimas turi būti savaime jaudinantis, įkvepiantis ir keičiantis mane, vadinasi, ir skaitytojus“, – naujos knygos įžangoje pripažįsta Sullivanas. 

Taip ir nutiko. Po vieno susitikimo su skaitytojais gimtajame Bozmane, Montanoje, prie rašytojo priėjęs garbaus amžiaus vyras paklausė, ar šis žino, kaip į Ameriką pateko žinomos statybų bendrovės įkūrėjai Martelai.

Pakako vos kelių sakinių, ir Sullivanas suprato norintis sužinoti daugiau, juolab kad vienas iš jau mirusio įkūrėjo sūnų gyveno netoliese: „Po dviejų dienų į GPS įvedžiau to žmogaus adresą ir pamačiau, kad jis gyvena mažiau nei už dviejų mylių nuo mano paties namų. Kuo labiau artėjau prie kelionės tikslo, tuo keisčiau jaučiausi ir nė nenutuokiau kodėl.

Tik privažiavęs ir išlipęs iš automobilio supratau, kad esu ne toliau kaip už dviejų šimtų jardų nuo namų, kuriuose prieš beveik vienuolika metų pirmą sykį išgirdau Pino Lellos istoriją, pakeitusią mano gyvenimą. Priėjęs prie durų pasibeldžiau, ir mano gyvenimas vėl pasikeitė.

Užteko penkiolikos minučių, kad klausydamasis Martelų šeimos istorijos smulkmenų suvokčiau, jog man neapsakomai įdomu. Praėjus bemaž dviem valandoms, jau buvau įsitikinęs, kad radau tinkamą papasakoti istoriją, deramai pratęsiančią knygos „Po raudonu dangum“ temą. Ir išgirdau ją tame pačiame nedideliame rajone, kur pirmą sykį išklausiau Pino istoriją. Argi ne keistas sutapimas?“

Brolių akimis

Apie didvyrišką šeimos išsigelbėjimo kelionę rašytojui papasakojo Adelinos ir Emilio Martelų sūnūs. Kai tėvai pasuko iš savo sodybos į nežinomybę, Billui buvo šešeri, Walteriui ketveri. 

M.Sullivanui prireikė daugiau nei metų, kol atsekė pavojingą ir nepaprastą jaunos pabėgėlių šeimos kelionę į Vakarus dviem arkliais kinkytu furgonu. Šeimai dažnai tekdavo įkliūti tarp besitraukiančios vokiečių armijos ir žengiančių į priekį sovietų paskutiniais sumaišties kupinais Antrojo pasaulinio karo metais.

Martelų maršrutu jis keliavo per dabartinę Moldovą, Rumuniją, Vengriją, Čekiją ir Lenkiją, pakeliui bendravo su šių istorinių įvykių liudininkais, taip pat istorikais, šie padėjo perprasti kontekstą ir suvokti, kodėl būtent taip rutuliojosi Martelų istorija. 

2018 metų rugpjūtį, kai jau buvo perėjęs didžiąją dalį Ilgosios kelionės maršruto per Moldovą, Rumuniją, Vengriją ir Lenkiją, drauge su garbaus amžiaus broliais rašytojas nuvyko į Ukrainą, dešimt valandų kratėsi prastais tos šalies keliais, kol pasiekė Frydenstalį (dabar – Trihradus) ir rado jų vaikystės namų griuvėsius. 

„Išvydę tikslią vietą, iš kurios prasidėjo jų bėgimas į laisvę, abu vyrai tarytum sugrįžo į praeitį ir susijaudino įvertinę neįtikėtiną atstumą, kurį gyvenime teko nukeliauti, – knygoje pasakoja autorius. – Po dviejų dienų, norėdamas apsaugoti juos nuo trylikos valandų kelionės dar baisesniu keliu, užsakiau lėktuvą, kuris mus nuskraidino iš Odesos į Poltavą aplankyti buvusios karo belaisvių stovyklos vietą. Radome rotušę, kurios rūsyje Emilis valgydavo, ir ligoninę, kurią padėjo atstatyti.

Ten atradome ir atstatytą Poltavos kraštotyros muziejų, tačiau pabandę užeiti sužinojome, kad jis lankytojams uždarytas. Pavaikštinėję sutikome muziejaus direktorių Oleksandrą Suprunenko, jis iš pradžių atsisakė mus įleisti dėl vykstančių statybos darbų.

Tada papasakojome, kad Emilis čia buvo kalinamas, dirbo laidojimo brigadoje ir prieš pabėgdamas pardavinėjo virėjoms malkas. Direktorius nusijuokė, pasakė, kad jo motina buvusi viena tų virėjų, ir surengė mums privačią ekskursiją po muziejų.

O.Suprunenko parodė muziejų atstatančių sulysusių ir nusikamavusių belaisvių nuotraukas. Jis nusivedė mus į rūsį ir papasakojo, kad dėl siaučiančių ligų ir mirtingumo Sovietų valdžia 1947-ųjų viduryje, praėjus vos keliems mėnesiams po Emilio pabėgimo, uždarė Poltavos stovyklą.

Keli išgyvenusieji buvo išvežti į kitas stovyklas rytuose, kai kurie net į Sibirą, o kitus belaisvius perkėlė gyventi į kitą vietą ir užbaigti miesto atstatymą. Visa tai išgirdę patalpoje, kurioje jų tėvas miegodavo prieš ir po kasdienių kelionių su mirties vežimu, Billas su Walteriu apsiverkė.

Abu tvirtino, kad Emilis retai kalbėdavo apie karo belaisvių stovyklą, tačiau nekyla jokių abejonių, kad Poltavą jis paliko tapęs visiškai kitokiu žmogumi.

Prieš įkalinimą Emilis nieko pernelyg reikšminga nenuveikė, abejojo Dievu ir tikėjo, kad geriausias būdas jam ir jo šeimai išgyventi komunistus ir nacius – pasikliauti savimi, nepatraukti į save dėmesio ir neturėti didelių ambicijų.

Tačiau po Poltavos jų tėvas tapo labai dvasingas ir drąsus. Atrodė, kad Emilis ėmė visur regėti stebuklus ir galimybes, be to, griebdavosi didžiulės rizikos, už kurią buvo apdovanotas iki gyvenimo galo. 

Pusryčiaujant oro uoste ir laukiant skrydžių broliai Martelai man pareiškė, kad nesvarbu, kas iš tikrųjų nutiko jų tėvui Poltavoje, jie jaučiasi tarsi įveikę visą savo gyvenimo ratą, susitaikę su viskuo, ką ištvėrė, palaiminti dėl visko, kas jiems buvo suteikta, apstulbinti tėvų meilės, drąsos ir ryžto, nepaprastai ir be galo dėkingi už ilgą, pavojingą kelionę, kurią įveikė būdami berniukai, kai šeima rizikavo viskuo ir bėgo su vilkais ieškoti laisvės.“

Trilerio dvasia 

M.Sullivanas pabrėžė, kad „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ nėra dokumentinis kūrinys, o priklauso istorinio romano žanrui – pasakojimo spragas autorius pildė pasikliaudamas nuojauta ir vaizduote.

Viename interviu rašytojas užsiminė, kad knyga parašyta trilerio dvasia, bendradarbiaudamas su garsiuoju Jamesu Pattersonu sako supratęs, jog pasakojime negali likti nuobodžių vietų. Svarbiausia, jog jis norėjo taip aprašyti Martelų istoriją, kad kiekvienas skaitantis susimąstytų, ką jų vietoje būtų daręs pats.

M.Sullivanui baigus pirmąjį romano rankraštį, kaip tik prasidėjo pandemija. Pasaulis paniro į karantiną, žmones apėmė neviltis.

„Bet jei Martelai sugebėjo išgyventi karo mėsmalėje, mums pavyks susidoroti su kur kas menkesniais laikmečio sunkumais, – knygos rašymo metą prisiminė autorius. – Tą patį pasakė ir mano sūnus, perskaitęs jau gerokai patobulintą romano rankraštį: sužinojus tokią istoriją, ar galima skųstis karantino sunkumais, nejaugi taip sunku dėvėti kaukę, kai reikia išeiti iš namų, o juose sėdėti ir žiūrėti „Netflix“?“

Ištrauka iš M.Sullivano romano „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ 

Dvidešimt aštuntas skyrius

1945 m. rugsėjo 27 d.

Poltavos belaisvių stovykla

Praėjus keturiems nelaisvės mėnesiams, Emilis pabudo nuo rusų sargybinių šūksnių ir suprato, kad išgyveno dar vieną naktį. Jis atsisėdo ir pamatęs, kad aplink ant gultų miegoję vyriai irgi kruta, pajuto palengvėjimą. Susivarstęs batus, jis nupėdino prie laiptų ir išlipęs žengė į aušrą.

Emilis atsistojo į jau pažįstamą rikiuotę, po rūsyje tvyrančios pragariškos tvankumos virpėdamas nuo vėsaus rudens oro. Nikolas stovėjo už trijų eilių priekyje iš kairės. Nors abu dirbo ligoninės statybvietėje, niekada neplušėjo drauge ir nebendravo nuo birželio, o tai Emiliui visiškai tiko. Priešais rikiuotę pasirodė du belaisviai, vedini poniu, traukiančiu didžiulį medinį keturratį vežimą be šonų.

Kas rytą ir kas vakarą poniu kinkytas vežimas atvažiuodavo tuščias, o išvažiuodavo iš muziejaus kiemo pakrautas. Emilis regėdavo tą kinkinį, eidamas valgyti ir grįždamas miegoti. Nuo tada, kai atvyko dar gegužę, jis nė sykio nematė, kad vežimas iš muziejaus kiemo išriedėtų tuščias.

Kas rytą gultuose aptikdavo negyvėlių. Kas rytą lavonus išvilkdavo iš rūsio, sukraudavo į poniu kinkytą vežimą ir išveždavo laidoti pievoje šalia miško apgriuvusio miesto pakraštyje. Dieną darbe mirusius vyrus antroji dviejų belaisvių brigada sukraudavo į mirties vežimą ir vakare išgabendavo.

Į laidojimo brigadas siūlydavosi savanoriai. Sutikusieji užsiimti mirusiaisiais būdavo apdovanojami dvigubomis duonos, sriubos ir riebios nugarinės porcijomis.

Nepaisant tėvo taisyklės valgyti viską, kas duodama, Emilis nepasisiūlė į laidojimo brigadą, nors tai būtų užtikrinę papildomą maisto davinį. Mintis apie mirusiųjų laidojimą sukeldavo nepakeliamus prisiminimus apie tą naktį Dubesaryje. Be to, pastebėjo, jog, nepaisant papildomų maisto davinių, belaisviai, atsidūrę laidojimo brigadoje, ilgai neišgyvendavo.

Stovykloje siautėjo ligos. Emiliui atrodė, kad lavonų tvarkymas garantavo tiesiausią kelią į amžinybę. Ligos kildavo ir praeidavo, paskui vėl sugrįždavo tarsi nuolat ataugančios hidros galvos. Pasitaikydavo pavienių dizenterijos atvejų, o būdavo, kad susirgdavo kone visa stovykla.

Drėgname rūsyje uodai tiesiog tarpo. Netruko kilti ir išplisti maliarija. Siekiant užkirsti kelią šiltinės protrūkiui, belaisvius kirpdavo visiškai trumpai, o jų drabužius virindavo kas antrą savaitę, kad išnaikintų ligą pernešančias utėles. Be to, sovietų prižiūrėtojai stengėsi užvirinti pakankamai geriamojo vandens, tačiau stovykloje pasireiškė choleros protrūkių.

Iš tikrųjų atrodė, kad aplink Emilį siautėjančios mirties neįmanoma sustabdyti. Drauge su juo į Poltavą įžengė maždaug du tūkstančiai vyrų. Pagal jo skaičiavimus, nuo tada mirė du šimtai penkiasdešimt, vadinasi, miestui atstatyti beliko tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt.

Emiliui dirbant, žygiuojant ir miegant, šis faktas vis kirbėjo galvoje: tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt vyrų liko atstatyti miestui, turėjusiam tris šimtus tūkstančių gyventojų. Tai neįmanoma. Užtruktume dvidešimt metų.

Kas rytą jis sau tvirtindavo, kad pajėgs, kad net jei neįstengs pabėgti, Poltavos lageryje išgyvens.

Bet ar ištversiu du dešimtmečius? Ir ar apskritai bus kur sugrįžti?

Tuo laiku Emiliui jau būtų per penkiasdešimt, beveik tiek pat, kiek tėvui, kai sovietai jį paleido. Sūnūs būtų suaugę ir visiškai svetimi. Adelina jau seniai būtų liovusis jo laukti, radusi kitą vyrą ir kitą gyvenimą. Ir kaip juos apskritai suras?

Emilio pasitikėjimas savimi ėmė blėsti. Jis pastebėjo, kiek svorio numetė, o drauge prarado jėgų bei ištvermės. Maišyti betoną – nelengvas darbas, ir Martelas jau nepajėgė dirbti tokiu pačiu ritmu kaip prieš mėnesį. Sulėtėjimas pritraukė sargybinių ir brigadininkų dėmesį; tą popietę jie du sykius jį išplūdo ragindami paspartinti betoninių blokų gamybą.

Vakare grįždamas į muziejaus rūsį ir čiaumodamas duonos davinio likučius, Emilis suvokė pažeidęs dvi esmines tėvo taisykles: uoliai dirbti ir išlikti nepastebėtam. Tik kaip jis ruošiasi uoliai dirbti ir likti nepastebėtas, jei negauna pakankamai valgyti?

Kaip ištversiu tuos dvidešimt metų, kai šitiek vyrų kasdien miršta? – pagalvojo jis, stebėdamas, kaip laidojimo brigada su dar trijų darbo metu mirusių vyrų lavonais išvažiuoja poniu kinkytu vežimu.

Skaičiai neteisingi. Jie meluoja. Neišgyvensime nė metų. Aš neišgyvensiu nė metų. Jei nepabėgsiu, mirsiu.

Lipdamas į nekenčiamą rūsį, Emilis pasijuto it uždarytas į narvą, ėmė trūkti oro. Nusileidęs susirado vietą ant apatinio gulto prie sienos tolimiausiame kampe, kur aplink nebuvo kitų vyrų gultų. Jau pajutęs, kaip patalpoje žemomis lubomis oras kaista, nusiavė batus, padėjo juos palei sieną saugioje vietoje, o susuktą švarką pasikišo po galva kaip pagalvę.

Užsimerkęs prisiminė Adeliną jųdviejų tuoktuvių dieną, kai ceremonijos pabaigoje jo lūpos palietė jos lūpas, ir ji buvo viskas, ko jam reikia gyvenime, bendra ateitis atrodė neįtikėtinai šviesi. Vėliau jie surengė nedidelę šventę. Ponia Kantor pasamdė akordeonininką, kad visi galėtų šokti.

Emilis nerimavo dėl lėto šokio su Adelina, tačiau kai ji atsidūrė jo glėbyje, tai atrodė taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti. Po pirmojo šokio akordeonininkas užgrojo linksmą melodiją, nuo kurios kojos pačios ėmė kilnotis, o Emilis pasijuto beprotiškai laimingas, galbūt laimingiausias per visą ligtolinį gyvenimą.

– Aš tave myliu, Emili Martelai, – vieną akimirką šūktelėjo Adelina.

– Aš tave irgi myliu, Adelina Martel, – tarė Emilis. – Tavo dėka jaučiuosi taip, lyg būčiau užmigęs Rusijoje, o nubudęs rojuje.

Gulėdamas ant gulto belaisvių stovykloje, jis paniro į miegą, prieš tai dar spėjęs pagalvoti: Aš vis dar jaučiuosi taip pat, Adele. Būk tvirta ir lauk manęs.

1945 m. rugsėjo 28 d.

Gutengermendorfas, sovietų okupuota Rytų Vokietija

Kitą rytą Adelina pajuto, kaip širdis prisipildė džiaugsmo, stebint bemaž aštuonmetį Valdą ir kone šešiametį Vilį bėgte pasileidusius žolėta kalva ir per nokstančių saulėgrąžų lauką kaimo gyvenvietės link.

Buvo penktadienis, pirmoji vaikų diena mokykloje. Šiandien juos patikrins ir paskirstys į klases. Tikrieji mokslai prasidės pirmadienį, tačiau ji prisiminė savo dienas mokykloje ir džiaugėsi dėl sūnų.

Jiems patiks, – tarė sau. – Jie juk berniukai. Jiems čia patiks, o aš išmoksiu.

Jie prie daug ko prisitaikė, tiesa? Po to, kai visiems trims teko nevalgiusiems nakvoti lauke prie Reichstago, ji dviem naktims surado prieglobstį pabėgėlių prieglaudoje, o galų gale Sovietų okupacinė valdžia juos traukiniu išgabeno į Gutengermendorfą.

Stotyje juos pasitiko pagyvenęs vyriškis Pėteris Šmitas ir ne itin patenkintas parsivežė į savo ūkį už pusantro kilometro nuo kaimo. Jo žmona Greta irgi neapsidžiaugė, kad, be namie įsikūrusių rusų kareivių, jai dar užkrovė trijų asmenų šeimą, tačiau Adeliną su berniukais apgyvendino atskirame kambaryje ūkiniame pastate, kur buvo švaru, sausa ir saugu.

Šeimininkai Adeliną įdarbino kaip lauko darbininkę. Per kelias savaites ji įrodė savo vertę, o šeimininkų pora tapo draugiškesnė, ypač kai išsiaiškino, kad virtuvėje ji geba suktis ne prasčiau, nei ravėti, pjauti ar kulti laukuose.

– Jie greitai auga, – tarė ponia Šmit. Ji priėjo Adelinai iš už nugaros, prisidėjusi ranką prie kaktos ir stebėdama, kaip berniukai išeina iš saulėgrąžų lauko ir traukia kaimo ribą žyminčios guobų ir kaštonų eilės link.

– Per greitai, ponia Šmit, – pasakė Adelina. – Kaip norėčiau, kad mano vyras čia būtų ir pats viską matytų.

Pagyvenusi moteris uždėjo ranką Adelinai ant peties.

– Šiame Hitlerio kare beveik visi prarado po mylimą žmogų.

Adelina liūdnai nusišypsojo ir linktelėjo, nes žinojo, kad Šmitų sūnus praėjusią žiemą žuvo Vakarų fronte, kovodamas vermachto pusėje prieš besiveržiančius sąjungininkus.

– Bet galbūt tavo Emilis bus vienas iš tų laimė kūdikių, – pasakė ponia Šmit. – Gal kada nors pamatysi jį einantį per kaimą. Tačiau nereikėtų pernelyg puoselėti svajonės. Adelina, tokia svajonė gali sudaužyti širdį.

Adelina pagalvojo apie savo motiną.

– Žinau, kad gali. Tai šiandien saulėgrąžos?

– Taip. Reikia nukirsti visas iki sutemų. Pėteris sako, kad šiąnakt bus lietaus – pirmasis tikras atvėsimas šį sezoną. – Ponia Šmit trumpam nutilo. – Vadinasi, norėtum, kad rytoj vakare prižiūrėtume berniukus?

– Labai prašyčiau, – tarė Adelina. – Nemoku nė apsakyti, kaip palengvėtų.

– Džiaugiuosi, kad galiu pagelbėti, – tarė moteris. – Kai kareiviai prisiliuobia, visai sulaukėja.

Adelina su dviem kitomis lauko darbininkėmis nusileido į banguojančią saulėgrąžų jūrą ir ištisą dieną kapojo augalų stiebus, krovė juos į ryšulius, o tada tempė kalva aukštyn į daržinę. Ten saulėgrąžas sukabindavo aukštyn kotais, kad išdžiūtų ir būtų galima surinkti sėklas.

Darbas jai patiko, nes buvo pažįstamas, o tai suteikė paguodos ir ramybės ilgomis triūso valandomis.

Ji ištisas valandas dainavo ir niūniavo senas dainas, kol prisiminė, kaip Emilis berniukams prieš miegą dainuodavo lopšines. Tai buvo vienintelis kartas per visą dieną, kai ji liovėsi dainavusi ir apsiverkė.

Į pavakarę berniukai grįžo iš mokyklos; jiedu tekini skuodė iš kaimo, Adelinai kertant paskutiniąsias saulėgrąžas. Pamatę motiną, vaikai pasileido prie jos, apkabino ir puolė pasakoti apie mokyklą, mokytojus ir naujus draugus, pas kuriuos abu rytoj labai norintys nueiti į kaimą pažaisti. Juk vis tiek šeštadienis, iki pirmadienio pamokų nebus, o naujasis Vilio draugas turįs tikrą odinį futbolo kamuolį.

Jiedu taip džiaugėsi ir nesiliovė dalijęsi naujojo gyvenimo įspūdžiais, kad net ji persiėmė ta nuotaika: nesiliovė juoktis ploti katučių ir vis klausinėjo apie kiekvieną dienos akimirką nuo tada, kai sūnūs išėjo.

Toji nuotaika neapleido Adelinos per vakarienę ir net tada, kai ji su berniukais mėnesienoje patraukė iš trobos atgal į ūkinį pastatą, kuriame miegodavo. Džiaugėsi prabėgusia diena ir bemaž jautėsi patenkinta savo dalia. Ji uoliai padirbėjo, darbas patiko, kaip ir žmonės, dėl kurių stengėsi. Mainais jie sočiai pavalgydino jos šeimą, o dabar Adelina drauge su mokyklinukais sūnumis traukia miegoti ten, kur jauku ir yra stogas virš galvos.

– Mamyt, ar tai mūsų žaliasis slėnis? – prieš žengdamas vidun paklausė Vilis.

– Čia gražu, – žiovaudama pratarė Adelina.

– Nei kalnų, nei tekančios upės, – tyliai paprieštaravo Valdas.

– Ar tai jis, mama? – neatlyžo Vilis. – Man čia patinka.

Ji nusišypsojo sūnui.

– Pameni, ką tau atsakiau, kai to paties paklausei pernai Rumunijoje?

– Ne.

– Aš atsimenu, – tarė Valdas. – Pasakei, jog tai žaliasis slėnis, kuriame kol kas apsistosime, tad tiesiog pasidžiaukim.

– Teisingai, – tarė ji ir pakštelėjo jam į viršugalvį, džiaugdamasi, kad jos vyresnėlis, regis, vadavosi iš kiauto, į kurį užsisklendė, kai kelis sykius pakliuvo į tankų ir kulkosvaidžių susišaudymus.

Naktį Adelina miegojo neramiai, tačiau atsikėlė dar prieš aušrą, kaip ir beveik kas rytą nuo tada, kai atvyko į ūkį. Stengdamasi nepažadinti vaikų, tyliai apsirengė ir išėjo į gaivų orą. Uosdama rudens kvapą, žvelgė į rytus laukdama pirmųjų saulės spindulių. Ji įprato įsivaizduoti, kad tuos spindulius siunčia jos ieškantis Emilis.

Tą šeštadienį ji padėjo grėbti šieną iki trečios valandos popiet, kai Vilis su Valdu į valias prisižaidę grįžo iš kaimo. Nusipraususi po dušu Adelina su sūnumis patraukė į trobą, kur ponia Šmit jau buvo paruošusi pavakarius: plonų kiaulienos muštinių, pakepintų su svogūnais, šviežiai grūstais juodaisiais pipirais, moliūgais iš daržo ir patiektų su tyre obuolių, nuskintų nuo obelų, augančių už namo. Patiekalas buvo toks neįtikėtinai skanus, kad Adelina paprašė recepto, o tai tik dar labiau nudžiugino pagyvenusią moteriškę.

Gerumas ir geri žmonės niekur nedingo, – pagalvojo Adelina, stebėdama ūkininkų porą besišnekučiuojančią su berniukais apie naujuosius draugus mokykloje. Dar sykį sūnų ir šios poros draugijoje ji pasijuto patenkinta, lyg namuose, o tai sukėlė šiokį tokį kaltės ir nerimo antplūdį.

Nei šis ūkis, nei šis kaimas nėra taip toli į vakarus, kur būtų norėjusi nusigauti, tad ji nesitikėjo čia rasti laisvę, kurios taip troško Emilis. Kad ir koks jaukus šiuo metu atrodytų jos gyvenimas, sovietai Rytų Vokietiją kontroliavo tik mažiau nei penkis mėnesius.

Tereikia truputį daugiau laiko, – pamanė Adelina, – ir jie nustekens šitą kraštą, pražudys šių gerų žmonių širdis, atims jų žemes, išvarys, pasės neapykantą ir nuteiks vieną prieš kitą. Nė neabejoju. Nes Stalinas šitaip elgiasi. Tironai šitaip elgiasi. Todėl nenoriu būti čia, kad pamatyčiau, kaip tai vyksta. Nenoriu, kad gyvenimas berniukus taip sužalotų ir jie...

– Adele, – kreipėsi ponia Šmit. – Ar girdėjai, ką sakiau? Jau mažne penkta valanda. Šeštadienio vakaras.

Adelina metė žvilgsnį į laikrodį.

– Dovanokit. Kažkaip užsigalvojau, – tarė ji ir pakilusi nuo stalo nuskubėjo prie plautuvės plauti indų.

Kai baigė, o berniukai šluostė ir dėliojo indus, ji sūnus apkabino ir pabučiavo kiekvienam į skruostą.

– Grįšiu ryt ryte, ir sugalvosim ką nors smagaus kartu nuveikti.

– O ką? – pasiteiravo Vilis.

– Nuskinti likusius obuolius, – pasakė ponia Šmit. – Nuo visų obelų. Galėsit laipioti aukščiausiomis kopėčiomis ir valgyti labiausiai prinokusius obuolius.

Abu berniukai išsišiepė iki ausų, dar kartą apkabino motiną ir vėl grįžo šluostyti ir dėlioti indų. Ponia Šmit nusekė Adelinai iš paskos pro trobos duris į kuklią verandą.

– Ačiū, – dar kartą padėkojo Adelina.

Moteriškė suėmė jai už rankų ir pasakė:

– Jūs užtektinai prisikentėjot. Kam dar labiau aitrinti žaizdą, tiesa?

– Tiesa, – linktelėjo Adelina ir spustelėjo šeimininkės rankas. – Susitiksim anksti ryte. Pasirūpinkit, kad berniukai užsirakintų duris.

– Viskas gerai. Pasistengsiu, kad jie kaip reikiant išsimiegotų.

Adelina grįžo į savo kambarį ir į didžiulį drobinį maišą susidėjo apklotą, pagalvę, butelį vandens ir nedidelę ponios Šmit padovanotą liuteronų Bibliją. Persimetusi maišą per petį, išėjo iš ūkinio pastato, o paskui – iš ūkio kiemo ir, nusileidusi nuo kalvos, patraukė link nukirstų saulėgrąžų lauko ir gyvenvietės. Priėjusi ražienas, išbaidė tris stirnas, ėdančias renkant derlių nukritusias sėklas.

Tuomet kairėje išgirdo besijuokiančius ir dainuojančius vyrus.

Ji žvilgtelėjo per šiaurines šienaujamas pievas į žvyrkelį, vedantį iš kaimo į ūkį, ir pamatė tris sovietų kareivius, kurie taip pat gyveno su Šmitais. Vyrai buvo per toli, kad ji aiškiai matytų, tačiau ir taip žinojo, kad kiekvienas nešėsi po Raudonosios armijos jiems išduotą butelį degtinės. Tai buvo šeštadienio vakaras, degtinės vakaras, atlygis už tai, kad kitas šešias savaitės dienas bemaž visiškai negerdavo.

Tai buvo ir išprievartavimų vakaras, kai sovietų kareiviai, remdamiesi nerašytu įstatymu, galėdavo kaip karo grobiu laisvai pasinaudoti bet kuria vyresne nei šešiolikos ir jaunesne nei penkiasdešimties metų moterimi net be jos sutikimo.

Adelina nesiruošė tapti karo grobiu. Ji nusigręžė nuo rusų kareivių ir nuskubėjo per iškirstą lauką ir pietinę šienaujamą pievą link rudens spalvomis besidabinančios lapuočių virtinės. Oras ėmė vėsti.

Vakaro saulės spinduliai skleidė švelniai auksinę šviesą. Ganyklose žvingavo arkliai, kažkur tolumoje plyšavo gaidžiai. Toli už nugaros ji girdėjo besijuokiančius sūnus, žaidžiančius lauke, kol sutems. Priėjusi medžius, Adelina stabtelėjo šešėlyje po sena guoba. Užsimerkusi klausėsi ir giliai kvėpavo, traukdama lapų ir šieno kvapą. Ji vis dar jautė obuolių tyrės skonį ir akimirką mažne patikėjo, kad pasaulis be negandų ir nesantaikos – įmanomas.

Tuomet ji išgirdo tolumoje triukšmingai plyšaujančius apgirtusius kareivius, kurie netrukus bus pavalgydinti ir dar labiau nusigers, o tada ims ieškoti moters. Adelina liko medžių paunksmėje ir patraukė palei jų ruožą greta namų, jai primindavusių dailesnius būstus Birzuloje, ypač vienas visada sukeldavo prisiminimus apie ponios Kantor namą.

Ji nesustojo pasigrožėti statiniu, nuskubėjo link tankesnės lapijos, kol atsidūrė priešais galinę senos liuteronų bažnyčios dalį ir tapo nepastebima nuo pagrindinio, per kaimą vedančio kelio.

Adelina praėjo pro bažnyčią gerus dvidešimt penkis metrus, apsidairė ir, įsitikinusi, kad ji viena, pritūpė nusišlapinti, o tada vėl grįžo prie bažnyčios. Mažos galinės durelės buvo šiek tiek praviros. Stabtelėjusi įsiklausė ir įsistebeilijo į matomas siauras pagrindinio kaimo kelio atkarpas. Jokio judesio. Jokių balsų.

Tada metėsi tekina per veją paskutiniuosius keturiasdešimt metrų, skiriančių ją nuo durų, jas pasiekusi atidarė, šmurkštelėjo vidun ir vėl beveik uždarė. Giliai ir lėtai kvėpuodama, pasisuko ir luktelėjo, kol akys pripras prie blankiai apšviestos erdvės. Tada išvydo dvi į penktą dešimtį įkopusias moteris, jau įsikūrusias klauptuose priekyje kairėje, ir gerokai jaunesnę moterį – ties pagrindinio praėjimo viduriu dešinėje.

Jei ir neprisiminė vardų, Adelina jas pažinojo iš matymo. Visų namuose buvo įkeldintų sovietų kareivių. Netrukus viena po kitos pro galines duris į bažnyčią įžengė dar daugiau moterų ir ėmė taisytis vietą nakvynei.

Adelina pasirinko klauptą iš galo, dešinėje. Dauguma moterų, ieškojusių prieglobsčio bažnyčioje, buvo vietinės gyventojos – iš kaimo arba iš apylinkių. Jos žinojo, kas tokia Adelina, kur gyvena ir kokia jos padėtis. Su ja elgėsi mandagiai, tačiau be ypatingos šilumos ar draugiškumo.

Adeliną toks požiūris visiškai tenkino. Ji čia ateidavo dėl vienos priežasties: kad saugiai išsimiegotų, atsikėlusi anksti ryte sugrįžtų namo pas Vilį ir Valdą, kol rusai miega, kamuojasi pagiriomis ir stebisi, kur šeštadienio vakarą iškeliavo visos kaimo moterys. Ir tegul. Rytoj ji ketino skinti obuolius ir mėgautis puikiomis derliaus dovanomis, kol jų dar yra ir sniegas nenuklojo žemės.

Senojoje bažnyčioje jau glaudėsi šešiolika moterų, kai vienas iš dviejų jauniausių merginų tėvų palinkėjo visoms labos nakties, o tada abu patraukė išėjimo link. Jiems žengus pro duris, pagyvenusi moteris iškart užšovė skląstį. Adelina girdėjo, kaip vyriškiai užsklendė duris iš kitos pusės ir užrakino jas trimis skirtingomis spynomis.

Adelina atsisėdo ant apkloto ir žvelgė į priekį pro krūvelėmis susimetusias ir tarpusavy besišnabždančias moteris. Keletą minučių ji žvelgė į blėstančią šviesą prie altoriaus ir už jo aukštai ant sienos kabančio kryžiaus metamą šešėlį.

Kai kryžiaus šešėlio nebeįstengė įžvelgti, atsigėrė šiek tiek vandens ir tarė sau, kad diena buvusi gera. Geresnė, nei tikėjosi. Bet tuomet pagalvojo apie Emilį ir pajuto veriamą skausmą širdyje. Kai dirbdavo laukuose, būdavo su ponia Šmit arba su sūnumis savo kambaryje, pajėgdavo apie jį negalvoti. Tačiau čia, tirštėjančioje senos bažnyčios tamsoje, niekas neblaškė dėmesio, tad Adelinos vienatvė tapo bemaž nepakeliama.

Kaip ilgai ji ištvers, gyvendama viltimi ir priesaika? Ji nuolat sau kartodavo, kad nebus panaši į motiną, nesilaikys įsitvėrusi vilties vien todėl, kad po kiekvieno mylimo žmogaus sugrįžimą žadančio beldimo į duris jas atidariusi vėl nepatirtų širdies skausmo.

Sutemus ji išgirdo, kaip kitos kaimo moterys taisosi miegoti, tad irgi atsigulė. Tada prisiminė nė neatsivertusi Biblijos, kol dar buvo pakankamai šviesu skaityti. Tačiau užsitraukusi apklotą ir išpurenusi pagalvę, pagalvojo nematanti prasmės melstis, nes niekas į jos maldas nebeatsako.

Šešių dienų darbo nualinta Adelina greitai užmigo ir pateko į gilesnę, besapnę ir išganingą tamsą.

Ji nubudo po aštuonių valandų, pasigirdus spynose sukamų raktų ir pakeliamo durų skląsčio garsams. Galinės durys atsidarė ir liko šiek tiek praviros. Ji nedelsdama susirinko daiktus ir išėjo laukan, kad išvystų aušrą ir iš rytų artėjančius pirmuosius šviesos spindulius.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.