Po Rusijos karinės invazijos į Ukrainą ne visi tikėjosi, kad ukrainiečiams pavyks atsilaikyti šitaip ilgai. Tačiau daugiau nei mėnesį trunkantis karas užčiaupė tuos, kurie tyliai ar garsiai pranašavo greitą Rusijos pergalę. Negana to, pasirodė, kad ukrainiečių ir rusų karių kovinė dvasia skiriasi kaip diena ir naktis.
Kokios šių skirtumų priežastys? Jų, aišku, galybė, tačiau JAV Džordžijos valstijos universiteto profesorės S.Moskalenko ir M.Bloom iškėlė idėją, kad tų priežasčių derėtų paieškoti ir folklore – pasakose, kurių ukrainiečių ir rusų vaikai klausosi prieš miegą. Mat nėra abejonių, kad vaikystės pasakų siužetai prisideda prie vėlesnių sprendimų, ypač per krizes.
Tradicinėse ukrainiečių pasakose, tokiose kaip „Kotigoroška“, „Kirilas Odminys“ ar „Ivasikas Telesikas“, vaizduojami kuklūs personažai, savotiški autsaideriai, kurie savo valia, protu ir jėgomis įveikia sunkumus ir tampa didvyriais. Ar ne šių pasakų atspindį pastaruoju metu regime ne tik ukrainiečių karių kovinėje dvasioje, bet ir tiek dalies ukrainiečių, tiek pasaulio požiūrio į Ukrainos prezidentą V.Zelenskį pasikeitime?
Rusų pasakose, tokiose kaip „Lydekai paliepus, man panorėjus“, „Varlė karalienė“ ar „Sivka Burka“, pagrindinis personažas, labai dažnai Ivanuška Duračiokas, taip pat nugali, tačiau ne dėl asmeninių privalumų, o dėl to, kad įsikiša magija – stebuklinga žuvis, varlė ar žirgas, kurie už herojų nuveikia sunkiausius darbus. Šios pasakos tarsi liudija, kad sėkmės receptas – ne protas ar pastangos, o viltis, kad viskuo pasirūpins magija.
Galiu klysti, bet bent kol kas panašu, kad V.Putinas į Ukrainą pasiuntė Ivanušką Duračioką ant krosnies. Ir jei ne ugnimi iš dangaus spjaudantis Slibinas Goryničius, ta krosnis jau antrąją karo dieną būtų apsigręžusi.
To, kaip ir visos Rusijos, protu nesuvoksi, o jei nepadeda logika, galbūt išties dažniau reikėtų kreiptis į dalykus, sukurtus įkvėpimo, nuojautos, pasąmonės. Tai ne tik folkloras, bet ir apskritai literatūra. Aišku, kad šiais žiauriais laikais norisi iš savęs išplėšti viską, kas knygų pavidalu į mus įsiveržė iš Rusijos, tačiau gal tose rusų literatūros pajėgose glūdi vienas kitas atsakymas, galintis padėti įsigilinti į Rusijos iracionalumą?
Kai svarstau, kokie rusų literatūros kūriniai dabar mums galėtų būti aktualiausi, į galvą ateina trys romanai, susiję su Rusijos praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
Dar 1986 metais rusų satyrikas V.Voinovičius parašė distopiją „Maskva 2042“, kurioje pabandė įsivaizduoti savo tėvynės ateitį. Šis satyrinis romanas įdomiausias tuo, kad jame ganėtinai tiksliai aprašytas būsimas V.Putino iškilimas ir tam tikri jo valdymo principai. Knyga šiek tiek naudinga ir pažintiniu atžvilgiu, tačiau labiausiai žavi tokiomis detalėmis, kaip šmaikšti nuostaba, kad jaunystės kultą propaguojančią šalį valdo tokie sukriošę seniai kaip dabartiniai V.Putinas su S.Lavrovu.
2006 metais pasirodžiusi M.Jurjevo „Trečioji imperija. Rusija, kuri privalo būti“ – šiuo metu labiausiai aptarinėjamas romanas. Tai enciklopediniu stiliumi parašyta utopija apie didžiųjų ir įtakingųjų valstybių pasidalintą pasaulį, kuriame Rusijai priklauso beveik visa Eurazija nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Tiek smulkmeniškas valdymo struktūros aprašymas, tiek ganėtinai tiksli invazijos į Ukrainą pranašystė kai kuriuos apžvalgininkus net paskatino spėlioti, ar tik V.Putinas ne iš šios knygos semiasi įkvėpimo savo grobuoniškoms svajoms?
V.Sorokino antiutopija „Opričniko diena“, pasirodžiusi 2006 metais, gali patenkinti tuos smalsius skaitytojus, kuriems rūpi, kas laukia Rusijos, jei ji laikysis dabartinės politinės krypties. O laukia sugrįžimas į viduramžius: Didžioji rusų siena, Kinijai paklūstantis valdovas, kiniškų prekių tranzitas ir dujų vamzdis į Vakarus, deficitas, cenzūra ir represijos, įgyvendinamos atgimusių XVI amžiaus saugumiečių – opričnikų.
Romane yra scena, kurioje septyni opričnikai, susileidę nelegalių kiniškų medžiagų, narkotinėje vizijoje virsta septyngalviu slibinu Goryničiumi, kuris kerta Didžiąją rusų sieną ir ugnimi terorizuoja Vakarus. Šis epizodas – ne tik užuomina apie atominę grėsmę, bet ir perspėjimas, kad net visiškas izoliavimas iš Rusijos pasąmonės neišstums grėsmingų imperinių ambicijų. Tad kam tokia Rusija, kuri lydekai paliepus, Ivanuškai Duračiokui panorėjus bet kada gali virsti Slibinu Goryničiumi?
