Amžinai modernus europietiškiausias japonų klasikas – Ryunosuke Akutagava

Ką tik išleistoje knygoje „Miražas“ – penkiolika japonų literatūros klasiko Ryunosuke  Akutagavos apsakymų, ligi šiol neskelbtų lietuvių kalba. Rinktinę sudarė ir iš japonų kalbos vertė Rima Torres, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Knygoje „Miražas“ – penkiolika japonų literatūros klasiko R.Akutagavos apsakymų.
Knygoje „Miražas“ – penkiolika japonų literatūros klasiko R.Akutagavos apsakymų.
Knygoje „Miražas“ – penkiolika japonų literatūros klasiko R.Akutagavos apsakymų.
Knygoje „Miražas“ – penkiolika japonų literatūros klasiko R.Akutagavos apsakymų.
Daugiau nuotraukų (2)

Viltė Juodeikaitė

Apr 16, 2022, 12:39 PM

Lietuvos skaitytojams R.Akutagavos kūryba pažįstama daugiau nei pusę amžiaus. Pirmąkart jo trumpoji proza pasirodė 1965 m. („Rašiomono vartai“).

Šiuolaikinėje Japonijoje R.Akutagavos tekstai – chrestomatiniai, jis pripažintas literatūros klasikas ir tėvynėje, ir pasauliniu mastu. Rašytojo literatūrinis palikimas – daugiau nei 350 kūrinių, daugiausia trumposios prozos.

R.Akutagava laikomas pirmuoju japonu, gyvai ir subtiliai jautusiu Europos meną, suvokusiu jo galią ir grožį.

R.Akutagava gimė 1892 metų kovo 1 d. (šiemet sukako 130 metų nuo jo gimimo) Tokijaus kvartale, kur dažniausiai apsigyvendavo atvykę europiečiai. Jis gimė Drakono valandą ir dieną Drakono metais, o tai japonui labai svarbu.

Drakonas – mitinis personažas, didingas, bet trumpaamžis. R.Akutagava, paradoksų kūrėjas ir pašaipūnas vėliau juokais girdavosi savo gimimo diena.

Šeimoje jis buvo vėlyvas vaikas – tėvas buvo 42-ejų, mama – 33-ejų, kai gimė Ryunosuke. Tėvas buvo pienininkas, mama buvo sunkus ligonis, sirgo šizofrenija.

Beprotės savižudės mamos šmėkla tvyros visuose Ryunosuke kūriniuose, kuriuose jis demaskuos pats save. Tai buvo jam sunkiausia gyvenimo našta, nelengvas išbandymas.

Šis išbandymas būtų sunki našta net japonui, gyvenančiam kario gyvenimą pagal samurajaus kodeksą, o Ryunosuke nebuvo samurajus ir niekada nesistengė tokiu dėtis. Jis buvo menininkas.

Po mamos Fuku savižudybės beprotnamyje jo tėvas Tosidzo Niihara sutiko dešimties mėnesių mažylį atsiduoti auginti giminaičiams iš žmonos pusės. Bevalis Tosidzo neprisiėmė atsakomybės užauginti sūnų.

Įsivaikusi šeima nebuvo blogiausia. Jie turėjo užtektinai pinigų. Mamos brolis Mitiakis Akutagava, apsišvietęs sostinės gyventojas, buvo namų tironas. Vėliau Ryunosuke prisipažino savotiškai mylėjęs jį užauginusią šeimą, jautęs dėkingumą ir pagarbą, bet ne švelnius „sūnaus“ jausmus.

R.Akutagava gavo gerą naminį išsilavinimą. Kartu su Akutagavos pavarde jis į gyvenimo kelionę įsidėjo garbingos giminės, kurios protėviai garsėjo Japonijoje kaip rašytojai, kaligrafai ir mokslininkai, taisyklių ir tradicijų rinkinį.

Berniuko gyvenimas su pagyvenusiais žmonėmis slėgė, bet stiprino jo dvasią. Kol kas jam viskas sekėsi – 1912-asiais jis baigė koledžą.

Įstojęs į Tokijo imperatoriškojo universiteto Filologijos fakultetą, kartu su tokiais pat namie išlavintais garbėtroškomis novatoriais, savo ištikimais bendramoksliais jis tuoj pradėjo leisti literatūrinį žurnalą „Sinsitio“ – „Nauja srovė“.

Kukuči Kanas, Kumė Masao, vėliau išgarsėję literatai, buvo Ryunosuke tada dar linksmos literatūrinės jaunystės draugai.

Studijuodamas anglų literatūrą R.Akutagava lengvai, kone spontaniškai išmoko „rudaplaukių“, tai yra europiečių, kalbų, o svarbiausia – iki užsimiršimo skaitydavo angliškai senųjų ir naujųjų pasaulinės literatūros meistrų vertimus.

Jis žavėjosi Gustave'u Flaubert‘u ir Victoru Hugo, Guy de Мaupassant‘u ir Prosperu Merimé. Nagrinėjo Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Nikolajų Gogolį. Meilė pastarajam jį atvedė prie apsakymų „Nosis“, „Batatų košė“, apsakymas „Sodas“ – tai Antono Čechovo „Vyšnių sodo“ parafrazė, o „Slankoje“ pagrindiniais herojais tapo L.Tolstojus ir Ivanas Turgenevas.

Pagrindinis R.Akutagavos kūrybos tikslas – istorinis, grynai japoniškas dramatiškas apsakymas.

Pirmoji publikacija jo žurnale – apsakymas „Senis“ (1915 m.) sukėlė visuotinį susidomėjimą, o „Rašiomono vartai“ – išgarsino.

Budistų vienuolio, kuris stengiasi išgyventi XII a. vienuolyno griuvėsiuose, istorija vėliau ne tik buvo daugybę kartų ekranizuota, bet ir tapo apokaliptinių aplinkybių modeliu ir pagrindu daugeliui XX a. literatūros, teatro, kino antiutopijų.

Studentas R.Akutagava nustojo lankyti paskaitas universitete ne iš pasipūtimo ar snobizmo, o todėl, kad jam pasidarė neįdomu. Ne veltui jo viso gyvenimo dievaičiais buvo Anatolis France‘as ir Augustas Strindbergas. Subtilus psichologizmas, begalinis nervingumas, pasmerktumas amžinoms pastangoms įveikti būties tragizmą – vedė jį į literatūrą ir luošino „asmeninį“ gyvenimą.

Jis pradėjo rašyti apsakymus istorine tema. Jis nepavertė mirties kulto gyvenimo prasme kaip jo nepranokstamas amžininkas Yukio Mishima, nekultivavo automatinio darbo kaip egzistencijos skydo, kaip vėliau tai pavyko Kobo Abei. R.Akutagava save siejo su istoriniu detektyvu. Tuo jis artimas F.Dostojevskiui.

Jo metodą logiškai vainikavo apsakymas „Tankmėje“, kuriame sukaupti apsakymų apie nusikaltimus siužetai, nepanašūs vienas į kitą, bet paliekantys beviltiško žmogaus egzistencijos absurdiškumo lauką. Apsakymo siužetas tapo itin populiarus, dažnai naudojamas kine.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Japonijoje įsigalėjo imperializmas ir nacionalizmas, iki tol nežinomas „uždarai salai“. Vyko religinių, socialinių, kultūrinių tradicijų permalimas ir tvyrojo karo, galimos katastrofos nuojauta.

Apimtas grėsmingos nežinios, jaunasis R.Akutagava 1916 metais būsimojo karo mičmanams laivų mechanikų mokykloje dėstė anglų kalbą. Universitetas liko praeityje.

Jauno literato užsidegimas blėso kartu su paskutinėmis iliuzijomis. Reikėjo aiškumo ir nuolankumo, juk reikėjo išgyventi, o iš literatūros daug neužsidirbsi.

R.Akutagava neilgai išvėrė sukarintoje mokslo įstaigoje. Iškalbingi to meto apsakymai apie paiką mokytoją Jasukitį, šaunų ir pasmerktą nevykėlį. Apsakymų fone – išsigimėliški realūs viršininkai, moksleiviai ir pats mokymo procesas.

Ryunosuke literatūrinis dievukas ir globėjas Nacume Soseki susižavėjo sarkastiškais, groteskiškais jo literatūriniais bandymais. Bet pats autorius vėliau juos laikė neišbaigtais ir lengvabūdiškais.

Šiuo tikro rašytojo formavimosi laiku keitėsi jo rašymo maniera – R.Akutagava vietoj „irealių pramanų“ pasirinko išpažintinę, realistinę prozą. Taip radosi šedevras „Tankmėje“, „Krumpliaračiai“ – apie savos beprotybės išgyvenimus.

1919 m. R.Akutagava buvo pakviestas dirbti laikraštyje „Osaka Mainiči Šimbun“ ir tais pačiais metais vedė gražuolę Fumi Cukamoto. Šeima sulaukė trijų sūnų. Jaunylis žuvo kare Mianmare 1945 metais. Vyresnėliai tapo dailininku ir literatu – tėvo šlovės tęsėjais.

Beje, pats R.Akutagava puikiai piešė. Jo miniatiūros, kaip ir eilės, grakščios ir kupinos pragaištingų fantazijų.

Šeimos gyvenimas klostėsi nelengvai. Ko daugiau tikėtis iš mizantropo? „Pigmėjo žodžiuose“ (1927 m.) rašytojas kalbėjo apie tokius klasikinius protagonistus kaip Makbetas, Hamletas, Raskolnikovas...

R.Akutagava pateisino jų literatūrinę egzistenciją kaip meistras ir kaip skaitytojas, bet nepajėgė suvaldyti savųjų demonų. Taip radosi antroji slogių išpažinčių, filosofinių ir literatūrinių apmąstymų knyga „Idioto gyvenimas“.

Kai kurie literatūros tyrinėtojai abu išpažintinės prozos kūrinius laiko rašytojo meistrystės viršūne. Kiti išskiria ankstyvuosius kūrinius. Bet aišku viena, panašiai kaip Friedricho Nietzche, A.Strindbergo ir F.Dostojevskio atveju: menininkas gali ir privalo savo sielos ligos priepuolius sulydyti į literatūros šedevrus. Visa tai aprašyta apsakyme „Pragaro kančios“ (1927 m.).

Likimas R.Akutagavą griebė už gerklės 1927 m. liepos 24 d. Jis nebegalėjo pakelti persekiojančios depresijos, haliucinacijų, nuolatinės baimės, kad jo beprotybė įgaus dar keistesnes ir labiau žeminančias formas. Jį gąsdino tragiškas jo stabų – G.de Maupassant‘o, Edgaro Poe, A.Strindbergo finalas.

Ir galiausiai R.Akutagava išgėrė mirtiną veronalio, migdomojo vaisto, dozę.

150 apsakymų, nesuskaičiuotas skaičius eilėraščių, parašytų japonų tradicinėmis formomis – tankų ir hokų, eseistika, žurnalistika – nepaprastai daug jo 35 metus trukusiam gyvenimui, kupinam protesto, sielvarto ir aistros.

„Mačiau, mylėjau ir suvokiau daugiau nei kiti“, – rašė jis priešmirtiniame „Laiške senam bičiuliui“.

Ironiški R.Akutagavos žodžiai apie „unikalų likimą“ vargu ar palengvino jam gyvenimą, padėjo pakelti didžiulį talentą ir didžiules kančias.

„Mano pasaulis – tai ligotų nervų pasaulis, skaidrus kaip ledas. Savanoriška mirtis turėtų suteikti ramybės, galbūt laimę...“

R.Akutagava, neeilinis žodžio meistras, širdingas ir didelis poetas palaidotas gimtojo Tokijo kapinėse.

1935-aisiais įsteigta R.Akutagavos premija – solidžiausias literatūrinis apdovanojimas Japonijoje.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: smarkus gaisras Kauno fabrike; B. Džonsonas traukiasi iš posto