„Ne sava mirtimi“: ar buvo galima išgelbėti princesę Dianą?

„Mirusieji niekada nemeluoja ir neslepia tiesos. Mirusieji kalba per mane...“ – teigia dr. Richardas Shepherdas. Tai nėra tik skambūs žodžiai: vienas garsiausių Jungtinės Karalystės teismo medicinos patologų, narpliojantis neaiškių ar staigių mirčių užmintas mįsles, yra atlikęs per 23 tūkstančius skrodimų.

Princesė Diana. <br>AP/Giovanni Deffidenti nuotr.
Princesė Diana. <br>AP/Giovanni Deffidenti nuotr.
Dr. R.Shepherdas savo memuaruose „Ne sava mirtimi“ leidžia iš arti pažvelgti į išskirtinę ir paslaptingą medicinos patologo profesiją.<br>C.M.Shepherd nuotr.
Dr. R.Shepherdas savo memuaruose „Ne sava mirtimi“ leidžia iš arti pažvelgti į išskirtinę ir paslaptingą medicinos patologo profesiją.<br>C.M.Shepherd nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

BALTO leidybos namai

Apr 25, 2022, 3:24 PM, atnaujinta Apr 25, 2022, 3:40 PM

Savo memuaruose „Ne sava mirtimi“ jis leidžia iš arti pažvelgti į išskirtinę ir paslaptingą profesiją.

Bestseleriu ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose šalyse tapusią knygą lietuviškai išleido BALTO leidybos namai (vertė Vita Daugėlienė).

Teismo patologo profesija dr. R.Shepherdą sudomino dar mokykloje, kai ėmė vartyti klasės draugo į pamokas atsineštą profesoriaus Keitho Simpsono parašytą „Teismo mediciną“.

„Jos viduje buvo pilna negyvėlių nuotraukų, – knygoje „Ne sava mirtimi“ pasakoja autorius. – Daugiausia nužudytų. Nužudytų kaip tik nori: pasmaugtų, nutrenktų elektros, pakartų, papjautų, nušautų, pasmaugtų... Niekas nepraslydo pro profesoriaus Simpsono akis. Ko tik jis neprisižiūrėjo.

Knygoje buvo nuotrauka su paparčio lapo raštu ant odos, koks susidaro trenkus žaibui; iš vidaus nufotografuota berniuko kaukolė, kuriam per galvą trenkta plyta; dar buvo kvapą gniaužiančių nuotraukų su šautinėmis žaizdomis, pro kurias kulkos įlėkė ir išlėkė, bei prifotografuota įvairias irimo stadijas pasiekusių kūnų.

/.../ Knyga mane ne tik sudomino, bet tiesiog pakerėjo. Tai buvo daugiau nei paprasčiausias smalsumas, kur kas daugiau nei kitų berniukų noras pasižiūrėti baisių vaizdų.

Pasiskolinau iš draugo tą knygą ir valandų valandomis studijavau. Vėl ir vėl skaičiau tekstą, nagrinėjau nuotraukas. Jos buvo kraupios, juolab kad tais laikais niekam nerūpėjo mirusiųjų giminaičių jausmai, tad mirusiųjų veidai nebuvo retušuoti.

Veikiausiai norėjau tą baisenybę, tą blogiausią dalyką, kuris tik gali nutikti, vadinamą mirtimi, išvysti blaiviomis, šaltakraujiškomis ir aštriomis didžiojo Simpsono akimis. Turbūt Simpsonas ir padėjo man suvaldyti tai, kas nesuvaldoma; o gal paprasčiausiai mane sužavėjo medicininių žinių ir detektyvo darbo mišinys.

Pradėjau mąstyti apie medicinos studijas. Patologija buvo įdomu, tačiau teismo medicinos patologija buvo daugiau nei medicina. Supratau, kad teismo medicinos patologai, kitaip nei kiti patologai, turi pacientų. Tik, kitaip nei kitų gydytojų, jų pacientai negyvi. Ką ir lyginti su terapeuto gyvenimu, kurio kas rytą laukia eilė šniurkščiojančių ligonių.

/.../ Trokšdamas kuo daugiau sužinoti perskaičiau apie jį viską, ką tik galėjau gauti. Mane pakerėjo, kaip jis skubėdavo į nusikaltimo vietas (tais laikais dažniausiai garvežiais), o atvykęs savo medicininėmis žiniomis padėdavo detektyvams atkurti žmogžudystės aplinkybes, išspręsti neišsprendžiamus klausimus, išteisinti nekaltuosius, ginti tyrėjų poziciją teisme ir padėti nubausti kaltininką.

Taip ir supratau, ką noriu dirbti ateityje. Troškau tapti kitu profesoriumi Keithu Simpsonu.“

1977 m. R.Shepherdas baigė Šv.Jurgio universitetinės ligoninės medicinos mokyklą ir įgijo gydytojo kvalifikaciją, po dešimtmečio – teismo medicinos magistro laipsnį. Baigęs pradėjo dirbti tuomet elitiniu laikytame Gajaus ligoninės teismo medicinos skyriuje.

Dr. R.Shepherdui teko dirbti ir su serijinių žudikų, ir su masinių katastrofų aukomis, teko susidurti tiek su „tobulomis“ žmogžudystėmis, tiek su šiurpiomis nelaimėmis. Kiekvienas skrodimas tampa savotišku detektyvu.

Dėl kokios priežasties mirė žmogus? Jo mirtis buvo natūrali ar smurtinė? Nors patologas dalyvavo tiriant kai kurias garsiausias pastarojo meto bylas, neretai didžiausiais galvosūkiais tapdavo ir kur kas keistesni būdavo mažai kam žinomi atvejai.

Vieši ir nevieši R.Shepherdo liudijimai padėjo pasodinti už grotų žudikus, išteisinti nekaltuosius, išspręsti painias bylas ir paneigti, atrodo, neginčijamus įrodymus.

Vienas garsiausių Jungtinės Karalystės teismo medicinos patologų dalyvavo ir aiškinantis princesės Dianos mirties priežastis.

„Dianos trauma buvo tokia reta, kad man kitos tokios neteko matyti per visą savo karjerą. Pažaida buvo menkutė, bet labai nedėkingoje vietoje. Dianos mirtis yra klasikinis kone po kiekvienos mirties būnančių spėlionių „o jeigu“ pavyzdys“, – rašo R.Shepherdas.

Ištraukoje iš dr. R.Shepherdo knygos „Ne sava mirtimi“ – apie dalyvavimą princesės Dianos mirties tyrime.

32 skyrius

/.../

2004 m. buvau įtrauktas į vieną įdomiausių ir garsiausių to meto viešųjų teisminių nagrinėjimų. Jis buvo pradėtas dėl prieš septynerius metus už daugelio mylių įvykusių įvykių.

Tą savaitgalį, 1997 m. rugpjūčio 31 d., dėl Vidaus reikalų ministerijos iškvietimų budėjau ne aš: budėjo mano kolega patologas iš Tutingo šv.Jurgio universitetinės ligoninės Robas Chapmanas.

Tądien anksti ryte Paryžiaus tunelyje įvyko eismo įvykis, per kurį žuvo Velso princesė Diana ir Dodis al-Fayedas. Dodis žuvo vietoje, o princesė mirė ligoninėje po operacijos. Jų kūnai dar tą pačią dieną buvo nuskraidinti į Nortolto oro pajėgų bazę, o vakarinės Londono dalies koroneris Johnas Burtonas, kuris buvo dar ir Karališkųjų rūmų koroneris, juos prisiėmė savo atsakomybėn.

Tą vakarą, supamas aukšto rango policijos pareigūnų, įkalčių rinkėjų, už darbą nusikaltimo vietoje atsakingo asmens, koronerio, Londono metropoliteno policijos fotografų, lavoninės padėjėjų (tuo metu dar daugiau policijos pareigūnų lauke laikė besiveržiančius žmones), Fulame Robas atliko išsamų skrodimą. Abu žuvusieji mirė nuo sužalojimų, patirtų per automobilio avariją.

Vis dėlto klausimų dėl tų dviejų mirčių taip ir liko daugiau negu atsakymų. Norėdama išsklaidyti neišvengiamai kilusias sąmokslo teorijas, 2004 m. policija pradėjo tyrimą. Jam vadovavo seras Johnas Stevensas, tuomet dirbęs vyriausiuoju Londono metropoliteno policijos komisaru, o vėliau tapęs apeliacinio teismo teisėju lordu Stevensu.

Tyrimo tikslas buvo nustatyti, ar esama pagrindo tas mirtis laikyti ne eismo įvykiu, o kuo nors daugiau. Naujasis Karališkųjų rūmų koroneris Michaelas Burgessas mane pakvietė dalyvauti tame tyrime kaip teismo medicinos patologui. Aišku, abu kūnai jau buvo seniausiai palaidoti, tad man reikėjo peržiūrėti 1997 m. kolegų liudijimus.

Dėl tos avarijos priežasčių būta visokiausių spekuliacijų, bet, manau, niekas neabejojo faktu, kad Dodis su Diana išėjo pro viešbučio „Ritz“ vidinio kiemo duris ir sėdo į vairuotojo Henri Paulo vairuojamą viešbučio mersedesą; kad, persekiojami fotografų, dideliu greičiu skriejo per Paryžių ir didesniu kaip 96 km/val. greičiu rėžėsi į tryliktą betoninį „Pont de L’Alma“ tunelio stulpą.

Kai automobilis tokiu greičiu trenkiasi ir sustoja, jo keleivių kūnai, jeigu nebūna prisegti saugos diržais, sulig smūgiu nesustoja. Jie juda toliau, kol trenkiasi į priekinį automobilio stiklą, prietaisų skydą ar prieš juos sėdinčius žmones.

Galinėse sėdynėse sėdėję Diana su Dodžiu saugos diržais prisisegę nebuvo, kaip ir vairuotojas. Jis trenkėsi į vairą – tai atspindi ir jo sužalojimai, tačiau po sekundės dalies į jį iš nugaros trenkėsi ir Dodis. Šis buvo stambus vyras, o jo kūnas tebejudėjo 96 km/val. greičiu. Henri Paulas Dodžiui buvo tarsi oro pagalvė ir žuvo vietoje. Vietoje žuvo ir Dodis.

Dianai pasisekė kiek labiau, nes priešais ją vairuotojui iš dešinės sėdėjo Trevoras Reesas-Jonesas. Asmens sargybiniai paprastai saugos diržais nesisega, nes šie varžo judesius; tačiau Reesas-Jonesas paskutinę minutę prisisegė: gal sunerimo dėl Henri Paulo vairavimo, gal suvokė, kad jie gali į ką nors trenktis. Diržai sukurti taip, kad sulaikydami kūną kiek atsileistų.

Taigi, tuo metu, kai į jį trenkėsi už nugaros sėdinčios Dianos kūnas, smūgį sulaikė diržas ir iš dalies sušvelnino iššovusi saugos pagalvė. Princesė buvo daug lengvesnė už Dodį, o Reeso-Joneso diržas bus sugėręs dalį tos papildomos jėgos. Tai kiek sumažino jos smūgio jėgą, todėl už Dodį geriau apsaugotai Dianai telūžo keli šonkauliai ir buvo lengvai sužeista krūtinė.

Atvykus greitajai pagalbai buvo akivaizdu, kad Dodis al-Fayedas ir Henri Paulas yra negyvi, todėl gydytojai ėmėsi sužeistųjų. Dianos, kurią sakė kalbėjus, jie nepažino.

Dvigubą smūgį (pats savo svoriu bloškėsi į priekį, o iš nugaros jam trenkėsi Diana) gavęs Trevoras Reesas-Jonesas atrodė sužeistas daug rimčiau, todėl greitoji jo ėmėsi pirmojo. Be to, Diana buvo įstrigusi už priekinės sėdynės atlošo, tad Trevorą šiaip ar taip reikėjo patraukti.

Rimčiau sužeistą Reesą-Jonesą išvežė pirma greitoji. Tada iš automobilio buvo ištraukta Diana ir skubiai nuvežta į ligoninę.

Niekas nė neįtarė, kad viename jos plautyje trūko mažutė vena. Anatomiškai ta vieta slypi giliai krūtinės centre. Iš venų kraujas netrykšta taip, kaip iš arterijų, o teka daug lėčiau. Iš tikrųjų teka taip lėtai, kad pakankamai sunku net nustatyti problemą, o ją nustačius pašalinti būna dar sunkiau.

Greitosios pagalbos medikams Diana iš pradžių pasirodė sužeista, bet stabilios būklės, juolab kad dar ir kalbėjo. Vis dėlto, kol visi triūsė prie Reeso-Joneso, kraujas iš plaučio venos pamažu plūdo į krūtinę.

Greitosios pagalbos mašinoje Diana ėmė alpėti. Sustojus širdžiai, ją dar visokeriopai bandyta gaivinti, o ligoninėje princesei buvo atlikta operacija: per ją chirurgai nustatė bėdą ir bandė susiūti veną. Deja, jau buvo per vėlu.

Tai, kad Diana po avarijos iš pradžių buvo gyva ir sąmoninga, yra būdinga klinikos plyšus gyvybiškai svarbiai venai eiga. Dianos trauma buvo tokia reta, kad man kitos tokios neteko matyti per visą savo karjerą. Pažaida buvo menkutė, bet labai nedėkingoje vietoje.

Dianos mirtis yra klasikinis kone po kiekvienos mirties būnančių spėlionių „o jeigu“ pavyzdys. O jeigu ji būtų trenkusis į kėdę kiek kitu kampu? O jei būtų blokšta į priekį 16 km/val. lėčiau? O jeigu ją greitoji būtų išvežusi iš karto?

Vis dėlto Dianos atveju didžiausias „o jeigu“ buvo jos pačios rankose. O jeigu ji būtų prisisegusi saugos diržu? Tada veikiausiai jau po dviejų dienų būtų pasirodžiusi viešumoje pamušta akimi, gal kiek sunkiau kvėpuodama dėl lūžusių šonkaulių ir įtverta lūžusia ranka.

Dėl jos mirties patologijos, manyčiau, klausimų nekyla. Vis dėlto prie to mažučio plaučių venos įtrūkimo prisidėjo daugybė kitų faktų, iš dalies ir pakankamai neskaidrių. Dėl to ir radosi tokia daugybė visokiausių teorijų.

Sąmokslo teorijų šalininkai, ypač Dodžio tėvas Mohammedas al-Fayedas, buvo įsitikinę, kad ta avarija buvo ne atsitiktinė, o specialiai surengta. Plačiausiai paplito teiginys, esą pora buvo užmušta, kad Diana neužtrauktų gėdos britų karališkajai šeimai pranešdama esanti nėščia.

Kadangi jos pomirtinį skrodimą atlikau ne aš, negaliu kategoriškai teigti, kad taip nebuvo. Robas Chapmanas tuo klausimu buvo tampomas po siūlelį, tačiau visą laiką aiškino jokių nėštumo požymių neaptikęs: pastojus organizmo pokyčių aptinkama jau po dviejų savaičių (o po trijų tai tikrai) – dar prieš pačiai moteriai susivokiant, kad yra nėščia.

Kai kas manęs klausė, ar Robo kas nors negalėjo įkalbėti pameluoti. Atsakymas – tikrų tikriausiai ne. Jis niekada nenusižengtų savo gyvenimo principams ir nesutiktų falsifikuoti skrodimo rezultatų (kaip, beje, ir aš).

Vis dėlto sąmokslo teorijų radosi ne tik dėl tariamo Dianos nėštumo. Buvo iškelta daugybė prielaidų dėl tos nakties automobilio avarijos priežasčių, o tas teorijas pakurstė įvairiausios tą vakarą vykusios keistenybės.

Pirmiausia, būta ir dar vieno automobilio – balto „Fiat Uno“ – kuris, regis, trenkėsi į Ritzo mersedesą, prieš šiam rėžiantis į stulpą. Deja, niekas niekada taip ir nenustatė, kas ten nutiko: nors to „Fiat Uno“ ieškota po visą Prancūziją ir Europą, nei tas automobilis, nei jo vairuotojas taip ir nebuvo rasti.

Kita keistenybė susijusi su vairuotoju Henri Paulu. Jo kraujo mėginiai atskleidė, kad jis buvo išgėręs, tačiau jo šeima ir prieš avariją su juo buvę žmonės tai kategoriškai neigia.

Pasigirdo kaltinimų, kad Paulo kraujo mėginys buvo pakeistas į kažkieno kito, juolab kad jame dar aptikta ir vaistų, kuriais vaikai gydomi nuo kirmėlių, pėdsakų. Paulas neturėjo nei kirmėlių, nei vaikų. Tų vaistų dar dažnai maišoma ir į kokainą, nors Paulas jokio kokaino aiškiai nevartojo, bent jau tą vakarą ir dar kelias dienas prieš.

Be to, Paulo kraujyje aptikta labai didelė, nors ir ne mirtina, anglies monoksido koncentracija. To irgi niekas negalėjo dorai paaiškinti.

Dianos kūnas buvo kažkaip keistai balzamuotas: tam į ligoninę atvyko prancūzas balzamuotojas. Taip normaliai ir nepaaiškėjo, nei kas jį iškvietė, nei kodėl: tai tikrai padarė ne Paryžiaus ligoninės patologas.

Būtų galima paaiškinti tuo, kad karališkosios šeimos narių kūnai visada balzamuojami, tačiau kadangi tie kūnai buvo nedelsiant parskraidinti į JK, kur per 24 valandas nuo mirties Robas juos išskrodė, tai tikrai nereikėjo, kad prancūzai pripildytų Dianos lavoną konservavimo skysčio. Tai padarius visi toksikologiniai tyrimai nuėjo šuniui ant uodegos.

Kai kam tai pasirodė įtartina, tačiau kadangi nei Diana, nei Dodis nevairavo, labai sunku pasakyti, ką tie toksikologiniai tyrimai būtų pakeitę.

Po daugybės diplomatinių ginčų, apsiginklavęs ilgu klausimų sąrašu, su policininkų komanda išskridau į Paryžių. Prancūzų valdžios atstovai mūsų išskėstomis rankomis nelaukė ir padėti nepuolė, tačiau apžiūrėjome ir įvykio vietą, ir, galiausiai, patį automobilį.

Kiti specialistai turėjo išsiaiškinti, kodėl Paulo kraujyje aptikta tiek daug anglies monoksido, todėl kaipmat ėmėsi apžiūrinėti oro pagalvę, o aš su savo reikalais nuvykau į lavoninę.

Čia susitikau su žavia patologe profesore Dominique Lecomte, kuriai tą vakarą teko nelaimė budėti ir skrosti Henri Paulo lavoną. Ji gerai kalbėjo angliškai – iki tol, kol pradėjau klausinėti apie skrodimą ir ar gali būti, kad dėl kokių nors registravimo sistemos nesklandumų kraujo mėginiai galėtų būti ne Henri Paulo, o kieno nors kito.

Nuo tos akimirkos ji nutilo, pasakė kalbėsianti tik per vertėją ir ėmė dažnai konsultuotis su greta sėdėjusiu advokatu.

Tikiuosi, kad ji suprato, kaip gerai ją supratau ir užjaučiau. Eilinį šeštadienio vakarą į didmiesčio lavoninę paprastai atvežamos eismo įvykių, išgertuvių, nusikaltimų ir muštynių aukos. Paryžiaus patologai savaitgaliais jų paprastai neskrodžia, o imasi pirmadienį ryte.

Todėl profesorė Lecomte vidurnaktį sau ramiai miegojo namuose, tačiau ūmai ją įsuko situacija, per kurią dar patyrė ir didžiulį spaudimą.

Per automobilio avariją žuvo labiausiai fotografuojama pasaulio moteris, o į lavoninę dar buvo atvežti ir jos draugo bei vairuotojo lavonai. Profesorės išvadų nekantraudamos laukė vyriausybės, šeimos ir tarptautinės žiniasklaidos priemonės.

Žuvus tokioms įžymybėms pagrindinė taisyklė yra stabtelėti ir neskubėti, visas procedūras atlikti tinkamai ir griežtai iš eilės. Taip reikia ir daryti, nes įžymybės mirtis reiškia, kad kiekvienas tavo veiksmas dar ilgai ilgai bus narstomas po kaulelį tiek viešai, tiek privačiai.

Vis dėlto paties įvykio metu būni spaudžiamas viską daryti kuo greičiau – dvigubai greičiau, remiantis dvigubai mažesniu informacijos kiekiu; kuo skubiau atsakyti į sudėtingus medicininius klausimus.

Savo kailiu patyriau, kad tokiais atvejais tau niekas niekada nepadėkos. Girdi tik kritiką: kad arba nereikėjo daryti to, ką padarei, arba (dažniausiai dar ir retrospektyviai) kad nepadarei to, ką būtum galėjęs padaryti.

Nelaimei, į tokią situaciją patekę patologai neretai pasiduoda spaudimui „greičiau greičiau, čia negaišk, taigi ir taip aišku!“. Jie nesilaiko numatytos veiksmų sekos ir gali ką nors atlikti netinkamai, nors šiaip jau tai jiems visai nebūdinga.

Nesakau, kad profesorė Lecomte tą skrodimą taip ir atliko. Manau, kad ji viską padarė gerai. Nors vėliau ir aptikau šiokių tokių klaidelių, jai priekaištų neturiu. Labai gerai suprantu ir tai, kad atskridus britų patologui ir ėmus klausinėti, kiek tiksliai ji dirbdama laikėsi procedūrų tą itin sunkią naktį, kai prieš septynerius metus buvo išplėšta iš lovos, užėmė gynybinę poziciją.

Steveno tyrimas kainavo 4 mln. svarų sterlingų ir galiausiai baigėsi 2006 m. pabaigoje pateikta 900 psl. apimties ataskaita. Ataskaitoje rašoma: „Remdamiesi visais šiuo metu turimais įrodymais, priėjome prie išvados, kad jokio sąmokslo nužudyti nė vieno to automobilio keleivio nebuvo. Tai buvo tragiška nelaimė.“

Konspirologų ta ataskaita nesustabdė, nesulaikė ir Mohammedo al-Fayedo. 2007 m. dėl didžiulio spaudimo buvo pradėtas išsamus tyrimas. Mane pakvietė jame dalyvauti kaip liudytoją ekspertą.

Šįkart prancūzus pagaliau pavyko įkalbėti pateikti daugiau medžiagos. Henri Paulo skrodimo protokolą, aišku, jau buvau matęs. Tų metų rugsėjo pabaigoje, prieš pat naujojo tyrimo pradžią, prancūzų valdžia pagaliau pateikė Henri Paulo skrodimo nuotraukas.

1997 m. policijos fotografai naudojo juostinius fotoaparatus. Kitoje nuotraukos pusėje būdavo užrašomi negatyvų numeriai, pagal kuriuos buvo galima lengvai atsekti, kokia seka tos nuotraukos darytos lavoninėje.

Pirmoje aiškiai buvo matyti, kad apžiūros pradžioje Paulo lavonas guli ant pilvo. Patologai mokomi apžiūrėti visą mikroskopinį preparatą: visada yra tikimybė kokiame nors kamputyje aptikti vėžinių ląstelių.

Ta pati taisyklė galioja ir nuotraukoms: nežiūrėk į tai, kas ir taip akivaizdu. Pažvelk į foną! Paulo skrodimo nuotraukų fone greta kūno išvydau prie operacinės stalo esančią plautuvę. Ant jos eilute išrikiuoti stovėjo tušti stikliniai jo kraujo mėginiams skirti buteliukai.

Profesorės Lecomte protokole buvo aprašyta didžiulė kraujosruva ant Paulo sprando, tikriausiai atsiradusi nuo Dodžio kūno smūgio. Čia nieko neįprasto. Keista buvo kas kita: su kiekviena nuotrauka pilnų kraujo mėginių buteliukų vis daugėjo. Aiškiai pilnų buteliukų jau buvo matyti dar prieš apverčiant kūną ir prapjaunant krūtinę bei pilvą.

Didelės reikšmės tai neturėtų, jei savo protokole profesorė Lecomte nebūtų teigusi, kad jos pateikti kraujo mėginiai buvo imti iš širdies, o ne iš kaklo. Aišku, apsidrausdama galėjo pirmiausia paimti kraujo iš kaklo, o paskui, apvertusi kūną ir išvydusi, kad galės paimti kraujo iš širdies, anuos mėginius išpilti (iš širdies paimtas kraujas laikomas priimtinu, nors geriausia mėginius imti iš šlauninės venos).

Viskas būtų buvę gerai, jei tik ji būtų dokumentavusi savo veiksmus; nors galėjo ir iš kaklo paimtus kraujo mėginius pateikti kaip paimtus iš širdies. Ne taip svarbu, iš kur jie imti, svarbu tinkamai nurodyti, iš kur kraujas paimtas. Dėl to gali reikšmingai skirtis toksikologų vertinimas, o neteisingai nurodžius kraujo paėmimo vietą galimi dideli netikslumai.

Galima laikyti tai neapsižiūrėjimu ar aplaidaus dokumentavimo ženklu. Vis dėlto tokiose bylose, kuriose tampa svarbi kiekviena smulkmenėlė, vėliau gali kilti daugybė klausimų: iš kur buvo imtas kraujas, kas buvo užrašyta ant buteliukų, kaip patikimai jie buvo perduoti tyrėjams.

Aišku, kad tai paskatino ir kaltinimus, jog tai apskritai ne Paulo kraujo mėginiai. Buvo ištirti mėginių kraujo likučiai – kraujas tikrai buvo Henri Paulo. Bet diskusijų tai nenutildė, nes mėginių ir trūko, ir jie buvo išskaidyti dalimis, ir perduoti kitoms laboratorijoms. ... Tad abejojančiųjų klausimams erdvės nestigo.

Ar mano parodymai buvo reikšmingi, ar ne, teisme sprendė prisiekusieji. Tame teisminiame nagrinėjime dalyvavo gyva galybė teisininkų. Jį vedė apeliacinio teismo teisėjas Scottas Bakeris, kuris kaip koroneris pats ir tyrė tą bylą.

Jam atstovavo trys aukščiausios kategorijos advokatai, Mohammedui al-Fayedui – irgi trys, viešbučiui „Ritz“ – du, dar du buvo Henri Paulo šeimos.

Čia dar ne viskas: Londono metropoliteno policijai atstovavo trys advokatai ir žvalgybos tarnyba, Užsienio reikalų ministerijai – du; o kur dar ir kitų suinteresuotųjų šalių, tarp jų ir Dianos sūnų bei sesers, advokatai.

Nors tam tikrais momentais žiniasklaidos atstovai ir rodė didžiulį susidomėjimą, didžiąją laiko dalį advokatų salėje būdavo gerokai daugiau nei klausytojų ir spaudos atstovų drauge sudėjus.

Kaip paprastai per tyrimus, liudininkus pirmiausia imdavosi apklausti koronerio advokatas, tačiau neretai vienas ar keli kiti advokatai kaipmat surengdavo kryžminę apklausą.

Buvo po kaulelį išnarstyti visi tos nakties ir kelių ankstesnių mėnesių įvykiai. Maniškis įnašas į galutinį rezultatą buvo minimalus, bet, manau, svarbus. Manęs paklausė, koks mano bendras įspūdis apie visus tuo įvykius.

Mano išvada? Paprasčiausia dėl alkoholio vartojimo ir didelio greičio įvykusi automobilio avarija.

Prisiekusiųjų verdiktas nieko nenustebino ir daug ką patenkino:

„Mirtinai pasibaigęs labai neatsargus mersedeso ir jį sekusių automobilių vairavimas. Avariją sukėlė ar prie jos prisidėjo mersedeso važiavimo greitis ir vairavimo stilius, jį sekusių automobilių važiavimo greitis ir vairavimo stilius bei netinkamas alkoholio paveikto mersedeso vairuotojo situacijos vertinimas.“

Verčiau jau tada profesorė Lecomte būtų pasidavusi puolėjo Shepherdo žavesiui ir pasakiusi daugiau. Patologiniu požiūriu jos tylėjimas nereiškė ją darius kažką neaiškaus, tačiau taip profesorė davė peno sąmokslo teorijoms.

Nemanau, kad tai, kas tą beprotišką naktį vyko lavoninėje, buvo kažkokio stambesnio plano dalis: kad būtų ketinta taip nevykusiai nužudyti moterį, o tada suslėpti visus įkalčius.

Tiesiog spaudžiama profesorė Lecomte pridarė klaidelių, kurios būtų buvusios visiškai nereikšmingos, jei tokia daugybė žmonių vėliau nebūtų grindę jomis savo teorijų. Visiškai sutinku su prisiekusiųjų sprendimu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.