Pernai gana kukliai debiutavusią Kauno literatūros savaitę šiais metais po savo sparnu priėmė projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė“.
Tad praėjusį savaitgalį įvairiose Kauno vietose vykęs literatūros festivalis šiemet galėjo džiaugtis padidėjusiu biudžetu ir didžiuotis solidesne programa.
Ieško išskirtinumo
„Mums rūpi pabrėžti kauniečius literatus, bet ne tik. Taip pat mums svarbūs jaunieji kūrėjai, bet ne tik“, – taip Kauno literatūros savaitės savitumą apibrėžė vienas jos rengėjų Laurynas Katkus. Festivalyje išties buvo tiek Kauno literatūros aktualijoms skirtų renginių, tiek jaunųjų kūrėjų itin energingų skaitymų.
Kita vertus, Kauno literatūros savaitė savo akivaizdaus išskirtinumo dar iki galo neatrado. Jeigu „Poezijos pavasaris“ susijęs su poetų kelionėmis po Lietuvos provinciją, „Vilniaus lapai“ – su mokamais skaitymais, „Poetinis Druskininkų ruduo“ – su literatų bendruomenės pasibuvimu, tai Kauno literatūros savaitei tai, kas pasisėtų kiekvieno literatūros pasaulio atstovo galvoje, dar teks atrasti ateityje.
Lankėsi tikros žvaigždės
Pagirtina, kad literatūros skaitymais, susitikimais su rašytojais pagyvinti Kauno kultūros barus siekiantis festivalis šiemet sugebėjo pakviesti du pasaulyje išties garsius rašytojus, kurie praturtintų net ir didžiausius Europos festivalius. Tai rašytojas iš Indonezijos Eka Kurniawanas ir prozininkas iš Serbijos Draganas Velikičius, kurių renginiai nestokojo kauniečių dėmesio.
E.Kurniawanui vizitas Kaune apskritai buvo pirmoji kelionė į užsienį po kelerių metų, kuriuos dėl koronaviruso pandemijos jis buvo priverstas leisti namuose Džakartoje, Indonezijos sostinėje.
Anksčiau daug keliavusiam rašytojui išvyka tapo ne tik tikra sielos atgaiva, bet ir galimybe pagaliau nusiimti veido kaukę – mat Indonezijoje iki šiol patartina ją dėvėti. „Be kaukės iš pradžių jaučiausi lyg nuogas, tačiau per kelias dienas šis jausmas išblėso“, – prisipažino rašytojas.
Kaune kūrėjas pristatė savo populiariausią romaną „Grožis lyg žaizda“, kurį dar 2018 metais lietuviškai išleido leidykla „Kitos knygos“. „Kadangi vaikystėje ir jaunystėje labai mėgau populiariąją pramoginę literatūrą, pats užsimaniau parašyti ką nors panašaus. „Grožis lyg žaizda“ turėjo būti siaubo romanas, bet visai netikėtai pasaulyje išpopuliarėjo kaip indoneziečių magiškojo realizmo pavyzdys“, – atskleidė E.Kurniawanas.
Tiesa, būtent iš Indonezijos rašytojo šių eilučių autorius sužinojo, koks lietuvių prozos meistras šiuo metu yra populiariausias pasaulyje. Kai E.Kurniawanas paprašė patarti, kokius į anglų kalbą išverstus lietuvių kūrinius jis galėtų perskaityti, prižadėjau jam elektroniniu paštu po kelių dienų nusiųsti sąrašą.
„O kaip vadinasi ta knyga, kurioje per karą vaikai išeina į mišką“ – visai netikėtai ištarė E.Kurniawanas. Jei jau Indoneziją pasiekė Alvydo Šlepiko romano apie vilko vaikus „Mano vardas – Marytė“ atgarsiai, tai galima spėti, kad būtent šis lietuvis ir yra šiuo metu populiariausias lietuvių rašytojas užsienyje.
Dirbo ir užkandinėje
Kitas Kauno literatūros savaitės svečias D.Velikičius ne tik pristatė savo garsiausius romanus, kurie kol kas nėra išversti į lietuvių kalbą, bet ir kalbėjo apie Serbijos praeitį ir ateitį, kritikavo dabartinės Serbijos požiūrį į karą Ukrainoje, negailėjo karčių žodžių dabartiniam šalies prezidentui Aleksandrui Vučičiui, kuris, pasak rašytojo, paskendęs korupcijoje ir naudingoje meilėje Vladimirui Putinui.
Kauno literatūros savaitėje viešėję prancūzų poetai Samantha Barendson ir Gregoire'as Damonas atskleidė, kaip Prancūzijoje gyvena poetai ir kokiais tiražais ten leidžiamos eilėraščių knygos. Pasak S.Barendson, vidutinis poezijos knygų tiražas Prancūzijoje – apie 400 egzempliorių. Panašiu tiražu eilėraščių knygos leidžiamos ir Lietuvoje.
G.Damonas tikino, kad ir Prancūzijoje poetui neįmanoma išgyventi vien iš kūrybos. „Kad galėčiau rašyti eilėraščius, turiu ne tik nuolatos ieškoti stipendijų, bet ir dirbti ne visada malonius darbus“, – sakė G.Damonas, ne vienerius metu darbavęsis greitojo maisto restorane. Šiuo metu jis dirba bibliotekoje.˙˙
