Šį smagų įvykį atsiminiau pastaruoju metu girdėdamas vieną dažniausiai kartojamų žodžių „propaganda“. Kaip jį apibūdinčiau, jei netikėtai užmirščiau? Tai, kas susiję su pusiau tiesa ar melu?
Kadangi toks apibūdinimas manęs netenkino, teko kreiptis pagalbos ir internete išklausyti žurnalisto ir leidėjo V.Jakovlevo paskaitą, kurią čia pabandysiu trumpai perpasakoti.
Anot jo, egzistuoja trys propagandos rūšys: baltoji, pilkoji ir juodoji. Pirmoji nesiekia iškraipyti faktų dėl politinių tikslų, antroji faktus iškraipo nežymiai, o trečioji leidžia sau prabangą visiškai nepaisyti tikrovės, kad pasiektų savo uždavinius. Šioji yra pati galingiausia, nes kuo begėdiškesnė propaganda, tuo stipresnis jos poveikis.
Įdomu tai, kad ilgą laiką juodoji propaganda buvo skirta sumaiščiai priešo smegenyse sėti, o pastaruoju metu atsigręžė ir į taikią visuomenę, kuri, skirtingai nei priešo kariuomenė, negali nuo jos apsiginti.
Nors juodoji propaganda turi dešimtis efektyvių poveikio būdų, plačiausiai paplitę keturi, kurių išmanymas gali padėti jai priešintis.
Pirmasis metodas – „pašvinkusios silkės“. Jo esmė – ką nors melagingai apkaltinti. Svarbu, kad tas kaltinimas būtų maksimaliai purvinas ir skandalingas, tarkim, smulki vagystė, vaiko tvirkinimas, žmogžudystė iš gobšumo.
Kas tuomet atsitinka? Kyla nesibaigiančios diskusijos, atsiranda būriai kaltintojų ir gynėjų, ekspertų ir žinovų, kuriems labiau nei tiesa rūpi reikšti nuomonę, o jų įvairovė, metaforiškai kalbant, kaltinamojo drabužius taip įtrina pašvinkusia silke, kad tas kvapas jį amžinai persekioja.
Beje, klasikinis šio metodo pavyzdys – ukrainiečių kaltinimas nacizmo ir fašizmo ideologijos išpažinimu.
„Didžiojo melo“ metodas panašus į ankstesnį, bet veikia kitaip. Jo esmė – maksimaliai užtikrintai auditorijai pasiūlyti tokį globalų ir begėdišką melą, kad sunku būtų patikėti, jog tai gali būti melas. Šoko efektas tuomet visuomenėje sukelia didžiulę baimę, o ji blokuoja bet kokį sveiką protą ir logiką. Rusijos kaltinimas, kad JAV finansuoja biologinių ginklų kūrimo Ukrainoje tyrimus, – vienas šio metodo pavyzdžių.
Trečiasis „absoliutaus akivaizdumo“ metodas efektyvesnis už „didžiojo melo“ metodą, nes šis ilgalaikėje perspektyvoje, kai ima aiškėti tiesa, įgauna atvirkščią efektą.
Kokia „absoliutaus akivaizdumo“ metodo esmė? Užuot ką nors įrodinėjus, paprastai ir sistemingai pateikiama tai, kuo siekiama įtikinti auditoriją kaip savaime suprantamu, akivaizdžiu dalyku, ir todėl sulaukti besąlygiško daugumos palaikymo.
Klasikinis šio metodo taikymo pavyzdys – įvairių sociologinių apklausų vienu ar kitu klausimu, kurios, kaip ir įprasta juodajai propagandai, gali būti visiškai nesusijusios su tikrove, skelbimas.
Ketvirtasis „nežinomo herojaus“ metodas toks dažnas, kad dauguma jo faktiškai jau ir nebepastebi. Tai vienas seniausių ir efektyviausių propagandos metodų, kurio poveikis šiandien yra lygiai toks pat stiprus kaip ir prieš šimtmečius. Jo esmė – melagingas savos kariuomenės ir jos veiksmų heroizavimas, vadinant ją, tą kariuomenę, išlaisvintojais, gelbėtojais, bet šiukštu ne užpuolikais, okupantais.
Reikalas tas, jog bet koks karas yra toks žiaurus, baisus, nežmogiškas ir beprasmis, kad žmogaus psichikoje visada sukelia didžiulį pasipriešinimą, kurį sustiprina baimė dėl savęs ir artimųjų. Šiuo atveju paveikti įmanoma tik vieną – emocionaliąją – psichikos dalį. Dėl to ir kuriama iliuzija, kad kariaujama dėl aukštų moralinių vertybių, kurios pateisina įvykių žiaurumą ir nežmoniškumą.
Dabar, kai nebebijau pamiršti žodžio „propaganda“, atsiminiau, kad bičiuliui po jo apibūdinimo tardamas žodį „inkilas“ susimąsčiau, o kuo čia dėti pionieriai? Juk anais sovietiniais laikais būdami pionieriais nei aš, nei jis nesukalėme ir neiškėlėme nė vieno inkilo.
Greičiausiai tai sovietinės propagandos likučiai, bet ne juodosios, o pilkosios, nes sunku būtų paneigti, kad vienas kitas pionierius yra sukalęs ir inkilą.
