Šeštadienio vakarą važiuojame atokiu keliuku, staiga vaikinai sako: sustok. Matau, ūkininkai, vyras ir dvi moterys, pašiūrėje melžia karves. Prieiname arčiau, pamatau, ką reiškia humanistinė fotografija, – pirmiausia tai ryšio užmezgimas. Vaikinai užkalbina žmones, pagiria karves, jos iš tiesų gražios vakaro šviesoje. Laukiu, kada mus pasiųs kuo toliau, bet ne. Regis, žmones įtikina fotografų žodžiai, jie tarsi pajunta, kad šie vaikinai su aparatais ne blogųjų, o gerųjų jėgų rankose.
Žiūriu į visa tai kiek iš šalies, šiedu vaikinai man primena misionierius, skleidžiančius kažkokią dar ne visai aiškią naujieną. Kad bendravimas vis dar vertybė, kad pažinti nepažįstamąjį – jaudinanti akimirka? Žiūriu pro fotoaparato ieškiklį ir matau archetipinius vaizdinius – ąžuolas ir karvės po juo, šviesa ir šešėliai, mėšlas ir pienas – tarsi iš pasaulinės tapybos, o žmonės tarsi pamažu išnyra iš nebūties, įgauna kūną, atgauna savo būtį, jie gyvi ir įdomūs, jie savo pasaulyje, apie kurį iki šiol nežinojau, – viskas virsta ypatinga, nepakartojama, šiurkščia, tikra žmogaus gyvenimo medžiaga. Kitoks, nekasdieniškas, žvilgsnis tarsi kiek atsitraukus vaizdui suteikia daugiasluoksniškumo ir pro tuos sluoksnius prasismelkia Renesanso valstiečiai iš P.Bruegelio paveikslų, Bizantijos piemenys, Sokrato laikų graikai žemdirbiai, garbinantys Dionisą (mūsų užkalbinti ūkininkai kažką gurkšnoja), visa tai galiu atpažinti mūsų ūkininkuose, nes jie – tokios pat svarbios, tokios pat nereikšmingos visatos akimirkos kaip visa kita.
Vėliau važiuojame pro vandens telkinį, ten matyti grupelė žmonių pavėsinėje, garsiai groja muzika. Nueiname prie vandens, pavėsinėje keturi pusnuogiai vaikinai. Iš esmės situacija tokia: trys patinai braunasi į keturių patinų teritoriją. Dar kartą įsitikinu, kad toks fotografo ėjimas į žmones griauna išankstinę nuomonę, kuri pats nuodingiausias dalykas pasaulyje. Grupelė vaikinų nuošalioje vietoje visuomet kelia grėsmės, agresijos asociacijas. Sužinoję, kad Tadas ir Artūras užsiima antropologija, fiksuoja, kaip atrodo žmogus čia, mūsų gyvenamu laiku, ir kad jie, jauni provincijos augintiniai, yra tokie pat įdomūs ir vertingi kaip ir visi kiti pasaulyje gyvenantys žmonės, vaikinai pasirodo esantys draugiški ir mieli. Ir kai jie stovi visi keturi vandenyje apsikabinę per pečius, spėju, kad ne tik fotografams, bet ir tiems vaikinams tai svarbi draugystės ir artumo akimirka.
Sekmadienio rytą po mišių iš bažnyčios išeinančius žmones Tadas kviečia nemokamai nusifotografuoti čia pat, šventoriuje.
Žmonės šiek tiek kitaip elgiasi prieš didelio formato kamerą, stovinčią ant trikojo, nei, tarkime, fotografuojami telefonu. Fotografas užsidengęs juodu audeklu tarsi prieš šimtą metų, procesas primena apeigas, iš šalies atrodo, tarsi laikas įgautų kūną, laikas jau ne skaičiukai mūsų elektroniniuose įrenginiuose, laikas yra žmonės, jų raukšlės, jų šypsenos, gestai, laikysena, tai, kas kasdieniška ir ko niekada nebebus, ir dėl to tai vertinga, ir atrodo, kad žmonės prieš kamerą stovi taip, tarsi stovėtų viso savo gyvenimo, buvusio ir būsimo, akivaizdoje, tarsi stovėtų ne prieš kamerą, o prieš amžinybę.
Neįmanoma pažinti, suprasti žmonių per tokį trumpą laiką, bet pabūti su jais, pajusti akimirkos bendrumą per nuotrauką – tai jaudina.
Perfrazuojant Z.Brzezinskį (jis kalba apie išsivysčiusių ir atsilikusių šalių skirtumus, aš turiu galvoje Lietuvą), centras vis labiau turtėja ir nyra į individualizmą ir hedonizmą, o periferija vis labiau priversta kovoti dėl išlikimo, vis daugiau nusivylimo, nes skirtumas tarp centro ir periferijos, kaip ir tarp turtingųjų ir vargšų, vis labiau auga.
Nemanau, kad jaunų fotografų entuziazmas ar jų projektas „Sekma diena“ išspręs politines, socialines problemas, bet kartais užtenka akimirkos, kuri mums padeda pajusti bendrumo jausmą, išmintį, atjautą, atsakomybę ir begalybę.
Tokių akimirkų puoselėjimas ir auginimas kaip tik ir yra kultūra.