„Kopenhagos trilogija“: didžiulės aistros, skausmo ir vilties paženklintas gyvenimas

Savo vietos pasaulyje ieškanti moteris, svajinga darbininkų klasės nepritapėlė, emocinių išgyvenimų kamuojama žmona ir motina, besąlygiškai atsidavusi menininkė – daugybė tapatybių, kurias viena ryškiausių danų rašytojų Tove Ditlevsen (1917–1976) atskleidžia skaudžiai atviruose autofikciniuose romanuose „Vaikystė“, „Jaunystė“ ir „Priklausomybė“. Lietuviškai šie romanai išleisti vienoje knygoje „Kopenhagos trilogija“, kurią į lietuvių kalbą vertė Aurelija Bivainytė.

Vienos ryškiausių danų rašytojų T.Ditlevsen“Kopenhagos trilogija“ – įtraukianti kelionė per meilę, draugystę, ambicijas ir priklausomybę.<br>G.Kavaliauskaitės nuotr.
Vienos ryškiausių danų rašytojų T.Ditlevsen“Kopenhagos trilogija“ – įtraukianti kelionė per meilę, draugystę, ambicijas ir priklausomybę.<br>G.Kavaliauskaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Sep 23, 2022, 2:31 PM

„Kopenhagos trilogija“ – įtraukianti kelionė per meilę, draugystę, ambicijas ir priklausomybę. Pirmą kartą pasirodžiusi daugiau nei prieš penkis dešimtmečius ši trilogija didelio dėmesio nesulaukė, literatūrinių madų nesivaikiusi autorė nevertinta, o štai praėjusiais metais „Kopenhagos trilogija“ atgimė su dideliu skaitytojų susidomėjimu ir gerais įvertinimais skirtingose šalyse.

Tad kas įvyko, kad „Kopenhagos trilogija“ tapo tokia svarbi šiandien? Kur slypi jos fenomenas?

Didžiulė aistra ir skausmas

„Kopenhagos trilogijoje“ T.Ditlevsen labai atvirai, tiksliai ir aštriai atskleidžia, kaip jaučiasi pasaulyje, kuris toli gražu nėra draugiškiausias laisvai ir kūrybinių sumanymų turinčiai moteriai.

Rašytoja nebando savęs pateikti geresnės, nesibodi pasakoti apie savo gobšumą, išsilavinimo stoką ir begėdišką savanaudiškumą. Maža to, ji nebijo parodyti savo egoizmo, kad net sudėtingiausių įvykių fone, karo akivaizdoje pirmiausia galvoja apie save.

Tikriausiai tas atviras pripažinimas ir drąsus kalbėjimas ne apie pačias gražiausias žmogaus puses ir prieštaras traukia ir šiandienos skaitytojus. Neretai patys pagauname save taip jaučiantis, tik bijome pripažinti.

Žinoma, svarbu, kaip T.Ditlevsen tai pasakoja. Rašytoja nesirenka jokio pasakotojo filtro. Nesvarbu, aprašo aistringą meilės romaną, narkotikus ar slapčia atliekamus abortus, ji viską pasakoja pirmu asmeniu, aštriai, atvirai ir literatūriškai. Ir, žinoma, su puikiu danišku humoru ar net sarkazmu.

„Kopenhagos trilogiją“ autorė rašė su didžiule aistra ir skausmu, tad gal dėl to šiandien daug skaitytojų pasakoja, kad perskaitę trilogiją pasijunta sutrikę ir ima galvoti apie savo poelgius bei vietą pasaulyje.

Vaikystė

Pirma „Kopenhagos trilogijos“ dalis prasideda, kai autorei penkeri. Gimusi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, T.Ditlevsen pasakoja apie tai, kas ją lydės visą gyvenimą. Apie anksti atėjusį jausmą, kad yra nepritapėlė, savy jaučianti kai ką nepaprasta ir dar nepažinta – pašaukimą rašyti.

T.Ditlevsen jautriai atskleidžia, kaip vaikystės įsitikinimas, kad ji bus moteris poetė, sunkiai derėjo su tuo metu vyraujančiomis normomis. Būsima rašytoja augo su romantiku tėvu, kurio svajonė tapti rašytoju neišsipildė dėl kilmės – kilęs iš vargingos šeimos jis taip ir negalėjo įgyti norimo išsilavinimo ir nuo ankstyvų dienų turėjo dirbti, kad išlaikytų šeimą.

O štai mergaitės mama – griežta ir nuolat dėl gyvenimo neišsipildymų kaltinanti tėvą moteris. Ji nepalaikė dukros kūrybinių sumanymų ir nuolat kartodavo, kad tik santuoka gali išgelbėti nuo skurdo ir gėdos prieš visuomenę.

Nepaisydama visuomenės ir šeimos nusistatymų T.Ditlevsen įgyvendino norą tapti rašytoja, tačiau neigiamas aplinkinių požiūris giliai įsirėžė į sielą.

Rašytoja pripažino, kad tai, ką patyrė vaikystėje, ją lydėjo visą gyvenimą: „Pasauliui aš visiškai nereikalinga ir kaskart, kai tik bandau kabintis į nors vieną jo kampelį, jis kaipmat išslysta iš rankų.“ 

Moters jauseną gerai atspindi scena, kurioje ji vaizdingai aprašo šunis ir su jais susitapatina – beglobiais, pakrikusiai lakstančiais ir savo laisve turbūt nesidžiaugiančiais gyvūnais. Kita vertus, tuo pat metu rašytoja pavydi šunims, kurie turi šeimininkus, kantriai laukiančius, kol vedžiojamas šuo apuosto neaiškų radinį.

Jaunystė

Tikriausiai begalinis proto aštrumas ir emocinis jautrumas nulėmė, kad T.Ditlevsen nuo pat vaikystės labai sunkiai susitaikė su visuomenės nuostatomis ir neteisybėmis.

Rašytojos jaunystė pažymėta ir sudėtingų santykių su vyrais. Vieno jų namai tampa įkvėpimo vieta, tačiau tuo metu išorinis pasaulis toli gražu nenusiteikęs kūrybai – Vokietijoje į valdžią ateina Hitleris ir kai kurie danai savo šalyje nori matyti panašią fašizmo formą, prasideda Antrasis pasaulinis karas.

T.Ditlevsen suvokia šių įvykių svarbą, tačiau ją kamuoja nerimas dėl kūrybos ir dėl to, ar šie neramūs laikai nesutrukdys jai skelbti savo kūrinius. Standartus griaunanti rašytoja pripažįsta tai, dėl ko ne toks drąsus autorius niekada neprisipažintų – neapsakomą savanaudiškumą.

Meistriškai manipuliuodama tekstu, autorė priverčia skaitytoją susimąstyti apie savo paties egoizmą. Kai kitą žmogų ištinka didžiulė nelaimė, kiek iš mūsų pirmiausia pagalvoja apie save?

Taigi dalis „Jaunystės“ žavesio slypi pasakojimo stiliuje, kuriame telpa grubi kalba, autorės pasyvumas ir valia.

Priklausomybė

Emociškai stipriausios trečios „Kopenhagos trilogijos“ dalies lietuviškas pavadinimas „Priklausomybė“ itin taiklus: gyvenimas nelėtindamas tempo lekia į prarają, o T.Ditlevsen, nepaisydama visko, sugeba tai meistriškai aprašyti. Rašytoja priklausoma ne tik nuo petidino, bet ir nuo klausimo, ką reiškia būti žmona, meilės stokojančia dukra ir menininke viename žmoguje?

Kitaip nei, tarkim, švedų autorius Karlas Ove Knausgardas ir daugelis kitų memuarus rašančių rašytojų, T.Ditlevsen nepateikia ilgos filosofijos apie skausmą ar mirtį. Ją domina faktai ir tai, kaip jie susipina su svajonėmis.

Skaitant trečią „Kopenhagos trilogijos“ dalį stebina T.Ditlevsen valdingumas ir gūžčiojimas pečiais. Autorės požiūris „juk tai tik gyvenimas“ priverčia susimąstyti apie užkrečiamą  emocinę būseną, kuri pasireiškia abejingumu viskam aplink.

T.Ditlevsen plyta po plytos stato katastrofos literatūrą, į ją sudėdama visus žmones, kurie negalėjo jos mylėti, ir tuos, kurių negalėjo pamilti ji.

Kita vertus, danų rašytoja primena fotografę Dianą Arbus, kuri sugebėdavo įžvelgti grožį visame kame, net ten, nuo ko kiti žmonės nusuktų akis. Akivaizdu, kad T.Ditlevsen gyvenimas buvo priklausomas tiek nuo skausmo, tiek nuo vilties.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.