Jotvingių premija apdovanotas Gintaras Grajauskas: „Esminę įtaką padaro bendra agresijos temperatūra“

„Esminę įtaką padaro vis dėlto ne literatūra, o kiti žmonės, tarp kurių  gyveni – visų pirma tėvai, vėliau tiesiog bendra visuomenės atmosfera.  Bendra agresijos temperatūra“, – kalbėjo poetas Gintaras Grajauskas.

G.Grajauskas. <br>D.Rimeikos nuotr.
G.Grajauskas. <br>D.Rimeikos nuotr.
Knygos viršelis. 
Knygos viršelis. 
G.Grajauskas. <br>D.Rimeikos nuotr.
G.Grajauskas. <br>D.Rimeikos nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Oct 1, 2022, 11:24 AM, atnaujinta Oct 1, 2022, 3:27 PM

56 metų rašytojui G.Grajauskui šį savaitgalį vykstančiame festivalyje  Poetinis Druskininkų ruduo (PDR) skiriama Jotvingių premija atiteko „už netikėtus minties viražus ir juntamą metaforos poveikį megastruktūroms“ poezijos knygoje „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“  (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021). Jaunojo jotvingio premija įvertintas poetas Ramūnas Liutkevičius „už atvirumo blyksnius ir poetinį  salto mortale“ knygoje „Šokis įsuka šviesą“ („Bazilisko ambasada“, 2021).   

Jotvingių premiją 1985-aisiais įsteigė šviesaus atminimo Sigitas Geda. Tais metais premija paskirta poetui Kornelijui Plateliui už eilėraštį „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“. Prasidėjus Poetiniams Druskininkų rudenims 1990 metais, S.Geda sutiko savo premiją susieti su festivaliu. Šiemet įteikiama 38-oji Jotvingių ir 25-oji Jaunojo jotvingio premija. 

– Vienas garbingo amžiaus kūrėjas, pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno  premiją, su švelniu kartėliu atsiduso: „Ech, kad taip jaunystėje, kai tų  apdovanojimų šitaip norėjosi ir jie šitaip džiugino“. Jotvingių premija  jus, matyt, džiugina, bet kitaip nei jaunystėje. Kaip? – paklausiau G.Grajausko.

– Džiugina, bet kiek nuosaikiau.

Nemažai žmonių, sveikindami su premija, stebėjosi: „Buvau šventai  įsitikinęs, kad jau esi ją pelnęs“. Kažkaip panašiai ir aš jaučiuosi –  lyg būčiau ją seniai gavęs, bet kažkodėl tik dabar atsiėmiau.

– Jau kelis dešimtmečius esi vienas aktyvesnių PDR dalyvių. Koks jūsų santykis su šiuo festivaliu? Ir dar: ar PDR labiau prie nykstamai menkų dydžių ar prie megastruktūrų?     

– Tiesą sakant, jau seniai nebesu. Dalyvavau anksčiau, nuo pat pirmojo. Kurį laiką – kasmet. Paskui apskritai nebevažiuodavau – noras dalyvauti natūraliai nunyko. Nes teko važinėti po daugybę visokių renginių, festivalių ir knygų mugių. 

Prieš dvidešimt metų už honorarą ir dienpinigius, gautus iš kurio nors Europos festivalio, galima buvo Lietuvoje kukliai pragyventi trejetą mėnesių. Bet visąlaik jaučiau diskomfortą – iš tiesų esu vienišius, labiau linkęs ne bendrauti, o stebėti. 

PDR – nykstamai menkų dydžių sambūris. Nieko įžeidaus tuo nenoriu pasakyti: tiesiog kiekvienas gyvenantis žmogus yra nykstamai menkas dydis.

– Jūsų naujausia knyga, jei ją skaitai nuosekliai ir iki pabaigos,  primena ir tam tikrą poetinį romaną apie poeto būseną pasaulyje,  visuomenėje, gyvenime. Jei tai arti tiesos, ar tokį tikslą turėjote iš  anksto, ar vis dėlto rašėte atskirus eilėraščius, kurie intuityviai  dėliojosi į pakankamai siužetinį pasakojimą?   

– Rašiau atskirus tekstus, pamažu pradėjo matytis, apie ką bus ta knyga. Ėmė ryškėti struktūra, dramaturgija. Visos mano eilėraščių knygos turi tokį punktyrinį, numanomą siužetą. Visada siekiau, kad knyga būtų ne šiaip eilėraščių rinkinys, o vientisas pasakojimas. 

Būnant jau kažkur netoli pabaigos, atsirado ir pavadinimas – toks nepoetiškas, toks erzinantis ir toks tikslus, kad jau nebekilo abejonių, kaip vadinsis knyga.

– Knygoje galima aptikti ir tam tikros neįkyrios socialinės kritikos, peraugančios į būtiškąją kančią. Pavyzdžiui: „garsiausiai skamba puodai, pilni tuštybės“, „idiotą edukuoja idiotas“. Tokios adatėlės man priminė Peterio Bruegelio bene įtaigiausiai perteiktą biblinę parabolę apie akląjį, vedantį kitus aklus žmones į pražūtį. Nedaug kas pasikeitė, gal tik kūrybinio rašymo asų ir kitų „durnių, kurie nekalti, kad jie durniai“,  priviso daugiau nei anuomet buvo netikrų pranašų, ar ne?   

– Gal daugiau nepriviso, tiesiog dabar jie turi daugiau galimybių pasireikšti, būti išgirsti. Tai labai žmogiška – kiekvienas nori būti išgirstas ir mėgautis saldžia iliuzija, kad jį suprato. 

Socialiniai tinklai – tokia šiuolaikinė agora, kurioje pasisakyti gali bet kas, ir tokioje milžiniškoje minioje tikrai susiras savo gerbėjų ir bendraminčių. 

Blogai tik, kad dingsta atsakomybė už savo žodžius – galima plepėti bet ką, ir taip pamažu sau bei savo burbulo lankytojams susikurti paralelinę tikrovę. Ir ja įtikėti. Puiki galimybė manipuliatoriams ir indoktrinatoriams. O indoktrinuotas žmogus – kaip P.Bruegelio aklasis, jis nieko daugiau nebemato, doktrina jam uždeda akidangčius.

– Dažnai išties atrodo, kad gyvename, kaip jūs rašote, „melagingos teisybės apie tikrovės neatitinkančią tikrovę“ laikais. Bene aštriausia to forma – Rusijos invazija į Ukrainą ir šį karą supanti beprotybė, propagandiniai dūmai. Dabar populiaru samprotauti apie rašytojo vaidmenį karo akivaizdoje. Koks, jūsų manymu, jis, tas vaidmuo? Ir, kalbant ne vien apie karą, ar yra vilties kada nors išsivaduoti iš tos tikrovės neatitinkančios tikrovės?

– Nemaža dalis rusų propagandos kūrėjų prisistatinėja rašytojais, filosofais. Jų vaidmuo karo akivaizdoje labai aiškus – jie yra šitų masinių žudynių, vykstančių XXI a., autoriai ir strategai. Ir jų  evoliucija akivaizdi – nuo romantinių padūsavimų apie buvusią imperijos galią iki atvirų kvietimų žudyti ukrainiečius.

Šiaip akivaizdu, kad grynoji, tikroji literatūra pasaulyje gali ne tiek jau daug. Prieš ginklus ji atrodo bejėgiškai, o jos didaktinė, žmogaus keitimo į geresniąją pusę dalis yra labai sąlygiška. 

Gali kiek nori vaikams skaityti „Brisiaus galą“ – vieniems skaudės širdį dėl to Brisiaus, o kitiems ne. Treti gal apskritai šaipysis, bandydami nuslėpti, kad jiems žiauriai skauda. Ir visiškai neaišku, kas iš jų visų išaugs – tiek iš tų, kuriems skauda, tiek ir iš tų nejautriųjų. Begyvendami žmonės keičiasi. 

Esminę įtaką padaro vis dėlto ne literatūra, o kiti žmonės, tarp kurių gyveni – visų pirma tėvai, vėliau tiesiog bendra visuomenės atmosfera. Bendra agresijos temperatūra. Supratimas, kad jei nori pagarbos iš kitų, tai turi ir pats elgtis su jais pagarbiai.

– Skaitydamas jūsų eilėraštį „Intoksikacija“ ne vienas atsimins Thomaso  Vinterbergo filmą „Dar po vieną“. Jie ir panašūs, ir skirtingi. Smalsu, kuris atsirado anksčiau? Kita vertus, kažin ar tai svarbu, nes gyvenimo svaiginantis filosofija siekia mažiausiai Charles’į Baudelaire’ą? Tad paklausiu kitaip: ar kinas svarbus jūsų gyvenime? Ar jis kaip nors veikia poetines nuojautas?

– Filmą mačiau, tikrai geras. Bet nesuvedžiau paralelių tarp jo ir eilėraščio. Jų tikrai yra, bet eilėraštis man labiau siejasi su vienišo alkoholiko fenomenu. Yra tokių žmonių – protingų, hiperjautrių, turinčių kažkokio įgimto nenugalimo drovumo, – kurie bendrauti sugeba tik išgėrę. 

Teko bent keletą tokių pažinoti – nuolat besinešiojančių portfelyje mažą plokščią buteliuką. Jiems svarbu ne bohemiškai svaigintis, alkoholis jiems – kaip koks mobilusis telefonas, tai vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu.

Kiną mėgstu, tik man paveikių filmų mažoka. Net tarp visokių labai premijuotų. Man tiko ir patiko „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Itin meistriškai susuktas filmas.

Kinas man svarbus – bet lygiai taip pat svarbi ir fotografija, ir teatras, ir daugybė kitų dalykų.

– Jūs ne tik rašote eilėraščius, bet ir darbuojatės teatre, muzikuojate. Poezija, teatras ir muzika jūsų gyvenime – atskiros domesio sritys ar susisiekiantys indai, veikiantys vienas kitą? Nes tiek bliuzo, tiek tam tikro teatrališkumo jūsų poezijoje galima aptikti.

– Be abejo, tai susisiekiantys indai. Muzika mane išmokė intuityviai pajusti formą: štai čia, būtent šią sekundę, turi įstoti naujas instrumentas, ne anksčiau ir ne vėliau.

Teatras – o tiksliau, dramaturgiškumas, tiek atskiruose eilėraščiuose, tiek ir knygose, man visada buvo labai įdomu ir svarbu. Bet tai atsirado gerokai anksčiau, dar prieš pradedant dirbti teatre. Viskas, kuo begyvendamas užsiimi, kam skiri savo dėmesį ir laiką, pamažu susilieja į vieną srautą. 

– Pabaigai pakalbėkime apie gražius dalykus. Pacituosiu vieną jūsų eilėraštį: „Dabar jau žinau, kas man iš tikrųjų patinka/ man patinka gražūs dalykai, kurie nieko nereiškia/ man patinka gražūs dalykai, kurie nieko neslepia/ man patinka gražūs dalykai, kurie nieko nesiūlo/ gražūs dalykai/ tiesiog būna sau/ liūdi ir liudija“. Paklausiu kaip koks griežtas  dėstytojas: „Konkrečiau, prašyčiau“.

– Konkrečiau neišeina – per ilgai reikėtų vardinti tuos gražius dalykus, popieriaus neužteks.

Tiesiog įsivaizduokite senstantį žmogų, kuris eina, žiūri, pastebi. Turbūt stabteli ir įsižiūri. Galvoja – ogi gražu, gražiai čia viskas sutverta. Tie geltoni lapai, matai? Jų tuoj neliks, nukris ir supus. Jau pamažu krenta. Bet kol dar nenukrito – gražu, pašėlusiai gražu.

* * *

Ir rašo, ir groja bosine gitara

G.Grajauskas (g. 1966 m. vasario 19 d. Kapsuke) – poetas, dramaturgas,  eseistas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas.

Nuo vaikystės gyvena ir dirba Klaipėdoje. Baigė S.Šimkaus aukštesniąją  muzikos mokyklą, Lietuvos Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų  Džiazo katedrą. 1990–1994 dirbo radijuje, televizijoje, nuo 1994-ųjų  dienraščio „Klaipėda“ literatūrinio leidinio „Gintaro lašai“ sudarytojas.  Nuo 2008-ųjų – Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas.  Nuo 2018-ųjų – Klaipėdos dramos teatro meno vadovas. 

Nuo 2000-ųjų organizavo kasmetinį Lietuvos poetų sambūrį „Placdarmas“.  Grojo bosine gitara ir dainavo bliuzroko grupėje „Kontrabanda“, džiazroko  grupėje „Rokfeleriai“. Su jomis išleidęs šešis albumus. Pastaraisiais  metais vis labiau sieja savo gyvenimą su teatru. Vienas iš kasmetinio  tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“, vykstančio nuo 2017 m.  Klaipėdoje, rengėjų.

Išleido devynias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei du pjesių  rinkinius. Eilėraščių knygos išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje,  Italijoje, Islandijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje. Pjesė  „Rezervatas“ atskira knyga išleista Prancūzijoje. Eilėraščiai išversti į  anglų, vokiečių, švedų, olandų, korėjiečių, suomių, lenkų, latvių, estų,  rusų ir kt. kalbas, publikuoti tų šalių periodikoje bei antologijose.

Z.Gėlės (1994), I.Simonaitytės (2000), „Poezijos pavasario“ (2000),  Lietuvos kultūros ministerijos (2003), Vyriausybės kultūros ir meno  (2013) premijų laureatas. Klaipėdos miesto Kultūros Magistras (2004).  Apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ (2008) už geriausią Nacionalinės  dramaturgijos kūrinį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, Gailių klano  premija (2020), Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo  šviesą ir tikėk“ (2020). 

* * *

G.Grajausko „Devintoji giesmė“

Rašė tai nu žiauriai gerai, taip savotiškai.

Ir dar ranka rašė, tikru rašalu ant popieriaus,

Įsivaizduoji. Buvo laikomas geriausiu

savo kartos poetu. Ir staiga viską metė.

 

Sako, galutinai išėjo iš proto. Gyveno

kažkokiam vienkiemy. Paskui numirė, per

karantiną. Pameni karantiną? Bet ne nuo to,

kažkaip kitaip numirė, lyg ir nuo skrandžio.

 

Ieškojom paskui rankraščių, būtumėm

išleidę, jau ir paramą buvom gavę, bet

taip ir neradom nieko, gal prieš mirtį

viską sudegino.

 

Radom tik kažkokį atseit mokslinį

darbą, bet jau aiškiai bepročio rašyta,

vien kažkokios niekam nesuprantamos

formulės. Ir pavadinimas keistas:

 

„Nykstamai menkų dydžių

poveikis megastruktūroms.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: VRK komentarai po antrojo prezidento rinkimų turo