Rūšiuoju šiukšles – ko gero, bergždžias reikalas, bet man patinka, jaučiuosi šiek tiek prisidedąs prie tvarkos ir prie visuotinio gėrio. Matau, jaunas bliunkis grūda visus plastikus į maisto atliekų konteinerį. Sakau, reikėtų vis dėlto rūšiuoti šiukšles. Man nereikia, atšauna jaunas žmogus.
Jeigu būčiau Putinas, Lukašenka arba Kim Jong-unas, duočiau jam į snukį ir patį sugrūsčiau į šiukšlių duobę. Bet aš gyvenu demokratinėje visuomenėje, todėl tikiuosi, kad kada nors mums pavyks susitarti. Arba atkeršysiu jaunam žmogui, kai jis mane kvies į gėjų eitynes arba rėks, kad „black lives matter“, tada aš jam atšausiu – o man to nereikia.
Man iš tiesų to nereikia, aš tik toleruoju. Šiukšlių rūšiavimas taip pat nėra mano aistra, darau tai dėl bendro susitarimo. Mes taip susitariam, kuriam taisykles, kad būtų lengviau gyventi. Kad pakęstume vieni kitus.
Tiesiog esame priversti pakęsti, kitaip būtų pilietinis karas kiekviename žingsnyje, kiekvienoje laiptinėje, kiekvienoje sankryžoje. Vadinamoji meilė artimam, visi šie apsikabinimai, širdutės ir panašiai – tai tik pakantumo ženklai. Meilė iš reikalo.
Aš jau nežinau, kas šiame pasaulyje iš tiesų labai svarbu. Ko gero, dabar svarbiausia įkelti vaizdo įrašą, kokie mes visuomeniški. Pasidalyti savo nepakeliamu skausmu dėl kenčiančių žmonių Ukrainoje.
O štai šiukšlių rūšiuoti nebereikia, nes toks įrašas nuobodybė. Nesukrečia. Stebina ir kelia juoką žmonių naivumas ir entuziastingai kvailas tikėjimas, kad jeigu pasidalysi kokiu nors „jautriu“ įrašu apie kokią nors sumautai visuomenišką savo veiklą – pasaulis pasidarys geresnis, pasaulis pasikeis. Nepasikeis. Gal pasikeis, bet tik dėl to, kad jame bus dar daugiau informacinio triukšmo.
Bet nepagerės nė per utėlės pirstelėjimą. Tokių sumautų įrašų šimtai milijonų, todėl jie nieko nebereiškia, jie – tik baltasis triukšmas.
Telefonas spragteli – laiškas iš Austrijos, sena pažįstama, ilgai dirbusi kultūros srityje, dabar jau pensininkė, bet nesėdi rankų sudėjusi, dirba su imigrantų vaikais.
Man gėda. Parūšiavau šiukšles ir jaučiuosi be galo doras ir taurus, beveik nusipelnęs ordino. Juk galėčiau eiti dirbti su imigrantų vaikais, o aš netgi pasyviai (nes neprotestuoju) pritariu tiems, kurie jų neleidžia pro tvorą.
Laimei, gyvenu demokratijoje, galiu laisvai rinktis – eiti padėti vaikams ir seneliams arba nusigerti, kad numalšinčiau gėdos jausmą, nes neturiu jokių papildomų jėgų nei lėšų padėti kitiems.
O nusigėręs jausiu gėdą, kad galėjau tuos keliolika eurų pervesti kariaujantiems didvyriams, jie nusipirktų kojinių ar nušautų kokį papildomą rusą.
Tiesa, turiu dar vieną pasirinkimą (šiaip ar taip rašytojas) – galiu parašyti ką nors kandaus apie politikus, kurie, naudodamiesi demokratijos trūkumais, visiškai neatstovauja savo rinkėjams, keičia pažiūras, partijas, kailį, pasiduoda korupcijos pagundoms, naudoja valdžią asmeniniams interesams, keičia įstatymus, kurie apsaugo juos nuo rinkėjų rūstybės, ir t.t., ir pan.
Kitaip tariant, renku politiką, kad jis Seime atstovautų mano pažiūroms ir svajonėms, o jis nusispjauna į tai ir po rinkimų nutaria, kad niekam neprivalo atstovauti, kad pats yra vertybė.
Politikai yra dviejų rūšių: tie, kurie iš tiesų nori kažką pakeisti, todėl ieško paramos (elektorato) savo norams įgyvendinti, ir tie, kuriems valdžia – pragyvenimo šaltinis, jie ieško paramos savo asmeniniams tikslams.
Įtariu, tokių dauguma. Dėl to pagrindiniai demokratijos principai – laisvė ir lygybė – dažnai atrodo komiški arba karikatūriški.
Blaise’as Pascalis, XVII amžiaus žmogus, gerai pasakė apie pramogą: „Žmonės, negalėdami išgydyti mirties, skurdo, tamsumo, nusprendė apie tai negalvoti, idant būtų laimingi.“ Taip ir gyvename – tik ar laimingi?
