Karas ir taika
Žemė – žmonių planeta. Žmonės – patrankų mėsa. Vaikai – delikatesas.
Tai išgirdę pareiškėm didelį susirūpinimą: Jurgis mirkčiojo, Antanas žiovavo, o Aloyzas ir Martynas sutartinai ausimis karpė.
Daktaras tęsė:
– Šiandien didžiausias patrankų mėsos eksportuotojas – Rusija. Ši tiekia itin daug, bet prastos kokybės kalmukienos ir baškirienos, mat šie dvikojai anksti atskiriami nuo motinų, laikomi narvuose ir auginami tik frontui. O va brangesnės, riebesnės maskvienos lengvai negausi. Kur ten!..
Maskvėnai laikomi ant pinigų kraiko, o kai kurie net laisvai laksto po pasaulį ir deda aukso kiaušinius gražiausiose Europos vietose.
Pareiškėm dar didesnį susirūpinimą: Jurgis užsimerkė, o Antanas visai išsižiojo.
– Žmonija nori kariaut, kaip žmogus nori valgyt, – aiškino daktaras. – Rimtai valgom triskart per dieną, o rimtai kariaujam triskart per šimtmetį. Bet tarpuos dar būna smulkūs užkariai, kai patiekiami nedideli kiekiai žmogienos...
– Ar žmonija negali dietos laikytis? – smalsavom.
– Žmonija tik prisirijus patrankų mėsos aprimsta. Tuomet kelis dešimtmečius nė girdėt nenori apie karą. Bet ilgainiui visuomenės ima pūt... pūt...
Dabar pareiškėm itin didelį susirūpinimą, o Martynas net skardžiai driokstelėjo.
– Šiandien jau žinom, kaip atsiranda pūtininės ląstelės, – ramino daktaras. – Net sukurtos priemonės, galinčios jas sunaikint.
– Bet nieko nedaroma!
– Eksperimentai su žmonėmis seniai vyksta...
– Ką sako gyvūnų teisių gynėjai?
– Taiką pasieksim, jei pirmiau taikysimės, o tik paskui šausim.
– O higienos ir veterinarijos specialistai?
– Prieš mūšį bombas būtina nuplauti karštu vandeniu ir muilu. Ant galvų galim mėtyti tik švarias bombas.
– Tokios procedūros atims begales laiko! – raukėmės. – Kada gi viskas baigsis?
– Tik tada, kai pasikeis Niutono fizikos dėsniai.
– Kas tai pakeis... – vaipėmės.
– O kas tas Niutonas? – pyktelėjo daktaras. – Ką jis išmanė apie šiuolaikinį pasaulį?.. Kai kas jau pasikeitė.
Seniau priešybės – tarkim, rusai ir vokiečiai – traukė kits kitą, o šiandien visi trokšta rusus išstumt iš Europos. Seniau buvo priešybių vienybės dėsnis, o nūnai net prancūzui aišku: vienytis su priešu nevalia.
– Pasikeitus Niutono dėsniams gal ir bombos ant galvų nebekris?
Saulemonas laimindamas ištiesė rankas.
– Vasaros vakarais galėsit ramiai sėdėt po bombonešio sparnais, skaityti knygas apie karą ir viskuom, o viskuom džiaugtis.
Šviesa ir tamsa
– Galvoju, kodėl saulė šildo vasaros metu, kai ir taip karšta? O va žiemą...
– Kodėl tu vis galvoji?.. – dūsauja žmona.
– Priežastys, manding, senovėj... – tęsiu mintį. – Buvo anuomet toks Saulės mūšis, mat žmonės jau tąsyk bandė pavergti saulę, priversti ją gaminti elektrą. Saulė atsilaikė ir net kelis šimtmečius liko nepriklausoma.
– O dabar žmonės vėl ėmė saulę puldinėt! – krūpteli maniškė.
– Prie Šiaulių jau statomas poligonas, – linkteliu. – Bus dar vienas Saulės mūšis.
– Lietuviai gal saulę palaikys?
– Tai būtų morali politika... Deja, daugel kas mano, kad saulė turi tarnauti žmonėms. Skleidžiamos kalbos: su saule negyvensi...
– Ar saulė tokia nesugyvenama?
– Propaganda. Bet kai kas tuo tiki...
– Saulė nepasiduos!
– Visaip gali būti. Jei pavyks saulę pridengti dūmais ir kitom išmatom...
– Tai nusikaltimai Saulės sistemai!
– Žmonės žiaurūs. Bet ir saulė neteisi. Vieniems daugiau šviečia, kitiems mažiau.
– Gal iš aukščiau aiškiau matyti, kurie geresni. Ji žiūri iš aukšto, ir aš traukiuos į šešėlį...
Tėvai ir vaikai
Kitą kartą Paryžiuj gyveno žmogelis, vardu Emanuelis. Kaimynai jį laikė dideliu išminčium, mat jis turėjo žiedą su užrašu „Viskas praeina“. Kad ir kas užeitų, pasižiūri į žiedą ir murkso kaip kelmas.
Tai ir valkiojosi ten visi, kas netingėjo, – džiaugsmas ir liūdesys, spindesys ir skurdas... Bet visi ir praeidavo.
O sykį užėjo rusai. Emanuelis senu papratimu dėbtelėjo į žiedą ir vėl užsimerkė.
Praėjo metai. Emanueliui gimė sūnus Bonapartas ir praeidamas vis užsiropšdavo tėvui ant sprando. Emanuelis jau norėjo išmesti neklaužadą į Seną, bet pažvelgė į žiedą...
O sūnus tuomet spėjo paklaust:
– Tėveli! Kodėl pas mus tiek daug rusų?
– Ką čia prasimanai, vaike! – subarė tėvas.
– Tu pažiūrėk...
Emanuelis pramerkė akis... Bulonės miškelis iškirstas. Eliziejaus Laukai prišikti. Kur pažvelgsi – raudona nuo rusų, o kai kurie net ant Eifelio bokšto žemyn galvom kybo.
„Tikrai daug! – pamąstė Emanuelis. – Kažin kodėl? Gal nežino, ką jiems daryt?“
– Ei, rusai! – suriko. – Praeikit!
Rusai kvatoja ir kakoja prancūzams ant galvų.
Emanuelis visaip suko žiedą, vos piršto nenusilaužė. O rusai vis tiek nepraeina.
Tada jis tyčiom pats praėjo, už sienos net kojom patrepsėjo... Rusai – nė krust.
Grįžęs prie sienos ilgai beldėsi, kol rusai atgal įsileido...
Praėjo dar keturiasdešimt metų. Sykį sūnus Bonapartas lentas rusų šikinykams drožė, o Emanuelis tąsyk ant lentos atsigulė. Bet išleidęs paskutinį kvapą dar spėjo pareikšt paskutinę valią:
– Mirdamas, sūnau, palieku tau savo didžiausią brangenybę. Kas beužeitų, pasuk žiedą, pasižiūrėk į užrašą...
Bonapartas pasižiūrėjo, atsivėdėjo ir sviedė žiedą į jūrą.
Tada pasikvietė būrį bičiulių: kryžiuočius iš Germanijos, vikingus iš Skandinavijos, šaulius iš Latvijos, šauklius iš Lietuvos...
Visi puolė ir išvijo rusus iš Francijos.
Baimės ir laimės
Kodėl išėjau iš verslo?
Nepatiko pinigus daryti. Kasdien! Kaip prie konvejerio...
Nepatiko bendrauti su pavaldiniais. Nuolat reikėjo tyčiotis, smurtauti... O darbo vietas jiems kurti... Patys susikurkit!
Dar labiau nepatiko bendrauti su verslo partneriais. Kai kuriuos teko net nušaut. Tai koks čia bendravimas?
O verslą plėtot... Turėjau vidutinio didumo prostitucijos įmonę ir man atrodė: gana. Betgi ne! Reikėjo plėstis į rytus, į vakarus... Antraip kiti greit būtų mane užkėtę, pats būčiau turėjęs kolegas aptarnaut.
O nuolat šnekėt apie verslo reikalus...
– Eur... eur... – urzgiau. – Bė vė pėėė... – blioviau.
O dar pė vė ėm!.. Ką su tuom daryt?
Grobt taškas ėltė?
Vienur sugrobdavai – prairdavo kitur... Nuolat reikėjo suktis iš padėties. Paprasti žmonės, regintys vien verslo centrų spindesį, nė nenutuokia, kaip ten, viduj, trošku.
Todėl išgirdęs paraginimus eit į verslą tik apsiverčiu ant kito šono ir toliau snaudžiu.
Tik va per daug išlepau – išvis lioviaus vaikščiot, ėmiau po savim daryt...
– Kultūros reikia turėt, – sykį tarė žmona.
– Ne, ne! – sušukau. – Aš ne toks!
Buvau tvirtai apsisprendęs nieko nebeturėti.
Bet žmona minėjo keistus dalykus: mesti iššūkį... įveikti save... Ausį glostė niekad negirdėti žodžiai: kadrilis... ramtadrylio...
– Kas man tokių prašmatnybių duos... – mojau ranka.
– O tu nueik į kultūrą – pasidarysi pats.
...Šiandien vadovauju kaimo kapelijai ir jaučiuosi puikiai. Vakarais vis padarom tos kultūros, bet kiek padarom, tiek pat ir išgaruoja. Tad nereikia man nei kultūros lobių saugot, nei kapelijų tinklo Baltijos šalyse plėtot... O vietoj seifo raktų pramokau smuiko raktą susukt.
Susipažinau su įdomiais žmonėmis. Jie kitaip kalba, kitaip elgiasi...
Vietoj grėsmingų riksmų: „Reikia daryti!“ girdėti švelnūs atodūsiai: „Ką čia bepadarysi...“ Vietoj „bėvėpė“ – „mifasol“. O „suktis iš padėties“ reiškia įtūpstą, du žingsnelius į priekį ir posūkį už parankės su jaunąja pensininke Leukadija.
– Duokim garo! – rikteliu.
Senjoras Antanas timpteli dumples, knygnešys Martynas būpteli būgnu, Leukadija kilsteli tautinį sijoną...
Pūkšteli garas, ir gyvenimas eina pirmyn.
