Į amžinybę iškeliavęs sapnų pardavėjas buvo ir žydų kapinių Lietuvoje sargas Šviesaus atminimo G. Kanovičiaus mintys žaižaruoja išmintimi

Penktadienio vakarą eidamas 94-uosius metus mirė rašytojas Grigorijus Kanovičius.  

G.Kanovičius su žmona ir sūnumi.<br>D.Fligelio ir asmeninio albumo nuotr.
G.Kanovičius su žmona ir sūnumi.<br>D.Fligelio ir asmeninio albumo nuotr.
G.Kanovičius su sūnumi Dmitrijumi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
G.Kanovičius su sūnumi Dmitrijumi.<br>Asmeninio albumo nuotr.
G.Kanovičius. <br>V.Kapočiaus nuotr.
G.Kanovičius. <br>V.Kapočiaus nuotr.
G.Kanovičius. <br>R.Jurgaičio nuotr.
G.Kanovičius. <br>R.Jurgaičio nuotr.
G.Kanovičius. <br>R.Jurgaičio nuotr.
G.Kanovičius. <br>R.Jurgaičio nuotr.
G.Kanovičius. <br>R.Jurgaičio nuotr.
G.Kanovičius. <br>R.Jurgaičio nuotr.
G.Kanovičius. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius su žmona Olga. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius su žmona Olga. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius su žmona Olga. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius su žmona Olga. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius su žmona Olga. <br>D.Fligelio nuotr.
G.Kanovičius su žmona Olga. <br>D.Fligelio nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

2023-01-21 13:18, atnaujinta 2023-01-21 18:07

2000-aisiais pasirodė G.Kanovičiaus knyga „Nukirstų medžių šlamėjimas“. Joje yra apsakymas „Sapnų pardavėjas“, kuriame rašytojas pasakoja apie savo kelionę į Paryžių, kuriame jį draugas „įdarbino“ sapnų pardavėju. Visa šios „profesijos“ esmė – pritarti emigravusių litvakų, kuriems realybė tampa absoliučiai neįdomi, kurie ilgisi tėvynės ir nori tik gražių vaikystės vaizdų, prisiminimams. Žodžiu, užsiiminėti „išganingu melu su tiesos išrūgomis“. 

Dabar, po G.Kanovičiaus mirties, galima nedrąsiai teigti, kad panaši buvo ir G.Kanovičiaus profesijos esmė. Rašytojas tarsi savo apsakymo personažas skaitytojams dalijo gražius ir šiltus prisiminimų sapnus apie tėvą, tėvynę ir Vilnių – Lietuvos Jeruzalę, juos guodė, duodavo jiems ir tai, ko jie nori ir tikisi.

G.Kanovičius gimė 1929 m. Kaune. Karo metus būsimasis rašytojas praleido Rusijoje. Vilniaus universitete jis baigė rusų kalbą ir literatūrą, dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje. 1993 m. išvyko į Izraelį.

Pirmąjį eilėraščių rinkinį G.Kanovičius išleido 1955 m. Vėliau jis daugiausia kūrė kino ir teatro dramaturgiją ir stambiąją prozą. Taip pat rašė scenarijus Lietuvos, Rygos, Talino kino studijoms.

Didžiausią pripažinimą rašytojui pelnė romanai, kuriuos parašė rusų kalba. Tai – trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Kituose romanuose („Kvailių ašaros ir maldos“, „Nenusigręžk nuo mirties“, „Ožiukas už porą skatikų“, „Žydų parkas“) piešiamas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos žydų gyvenimas.

Didelio dėmesio ne tik Lietuvoje sulaukė ir G.Kanovičiaus paskutinysis romanas „Miestelio romansas“, po kurio jis liovėsi rašyti.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ per keletą pastarųjų dešimtmečių yra parengęs ne vieną interviu su šiuo iškiliu rašytoju. Siūlome jums perbėgti akimis per juos, tuos interviu, kuriuose atgyja nors ir punktyriškas, bet pakankamai įtikinamas rašytojo gyvenimas – tiek vidinis, tiek išorinis. 

* * * 

Atkaklumas ir ilgesys iki šiol valdo rašytojo plunksną

Valdas Bartasevičius

2000 10 31

Lietuvoje gimęs ir ilgai gyvenęs prozininkas bei dramaturgas Grigorijus Kanovičius iš Izraelio vėl buvo atvykęs į savo gimtinę.

Lietuvoje yra išleista dešimt G.Kanovičiaus romanų. Šiais metais išėjo naujausia jo knyga „Nukirstų medžių šlamėjimas“.

Į hebrajų kalbą išversti ir Izraelyje išleisti G.Kanovičiaus romanai „Ožiukas už porą skatikų“, „Žvakės vėjyje“, „Ir nėra vergams rojaus“. Dabar leidžiamas romanas „Kvailių ašaros ir maldos“.

Vienas naujausių G.Kanovičiaus romanų „Žydų parkas“ išleistas JAV rusų kalba.

G.Kanovičius ketverius metus buvo didžiausio Rusijos emigrantų laikraščio „Novoje ruskoje slovo“, leidžiamo Niujorke, apžvalgininkas Izraelyje. 

Taip pat rašė straipsnius Izraelyje rusų kalba leidžiamiems laikraščiams.

Pernai G.Kanovičius buvo pristatytas kaip kandidatas rusiškai rašantiems rašytojams skiriamai Bookerio premijai gauti. 

Šįkart „Lietuvos rytas“ su garsiu rašytoju kalbėjosi apie specifinį Lietuvos žydų pasaulį, sudėtingus lietuvių ir žydų santykius, dėl kurių nepaliauja virti aistros.

– Praeitis kaip dvasinis išgyvenimas – pastarųjų dešimtmečių jūsų kūrybos pagrindas. Kokios naujos knygos gimsta ant jūsų rašomojo stalo arba dar tik mintyse?

– Jau sulaukiau tokio amžiaus, kai ateities lieka vis mažiau, bet auga praeities našta. Mano amžiaus rašytojai dažnai jaučia trauką rašyti tik apie tai, kas buvo praeityje.

Iš tiesų laikausi nuostatos, kad praeitis – turbūt vienintelis dalykas, kuris tau priklauso absoliučiai. Juk dabartis – ne tavo. Greičiau tu jai priklausai. Jau ateidama ji ištirpsta ir tampa praeitimi. Tuomet iš tavęs jos bemaž neįmanoma pasiglemžti.

Ateitis iš viso efemeriškas dalykas, o kai sulauki septyniasdešimties metų – jau net nėra prasmės apie ją kalbėti.

Žinoma, aš norėčiau rašyti tol, kol gyvenu, nes rašymas – mano gyvenimas. Tęsčiau savo pasakojimą apie žydų tautos praeitį Lietuvoje, jos likimą Rytų Europoje. Jau parašiau apie tai dešimt romanų, bet savo knygomis niekada neišsemsiu šios neišsemiamos literatūrinės versmės.

Rašiau neveikiamas jokios ideologijos ar konjunktūrinių sumetimų. Iš esmės visos dešimt knygų – viena knyga, kuri nebaigta ir negalės būti baigta, bet norėčiau ją dar tęsti.

Mano naujausio romano „Žydų parkas“ puslapiais vaikštantys žmonės – ankstesnėse knygose gyvavusių žmonių palikuonys. Tai – realiai gyvenę žmonės. Mano tėvas. Mano tėvo tėvas. Gali keistis jų vardai, bet šaknys – tos pačios. Tai – Lietuvos žydai, jau daugiausia mirę, bet sugrįžę iš mano praeities į knygas.

Vienas literatūros kritikas iš Lenkijos pavadino mane žydų kapinių Lietuvoje sargu. Mano romanuose jis įžvelgė pastangas atkurti žydų miestelį, kurio jau nebėra.

Žinoma, rašytojas niekada tiksliai nekopijuoja gyvenimo. Poetas Algimantas Baltakis yra pasakęs, kad jis atsimenąs net tai, ko nebuvo. Mano knygose taip pat greta realiai gyvenusių žmonių atspindžių klajoja ir mano vizijos. Vaizduotė susipina su autentika. Tai, ko nebuvo, bet galėjo būti, virsta tikrove.

– Jūsų vaizduotė ir atmintis jus vis grąžina į Lietuvą, nors jau septynerius metus gyvenate Izraelyje.

– Kai Izraelyje manęs klausia, ar nerašau ko nors apie dabartinį žydų gyvenimą jau šioje šalyje, atsakau, kad iš Lietuvos išsivežiau didžiulį vežimą temų ir man jų pakaks visiems likusiems metams.

Tiesa, kartais parašau kokį nors straipsnį Izraelio spaudai dabarties politinėmis ar socialinėmis temomis. Bet tai – publicistika. Literatūrine kūryba aš visą laiką sugrįžtu į Lietuvą.

Esu grynas Lietuvos žydas, o jie – labai užsispyrę, atkakliai savo tikslo siekiantys žmonės.

Atkaklumas ir ilgesys – jausmai, kurie vedžioja mano plunksną. 

Gyvenu ilgesy. Tai man – saldžiausias jausmas, ir atkakliai mėginu jį įkalinti savo knygose.

Nemanau, kad jos yra kupinos skausmo, nors kai kurie skaitytojai taip sako. Tai tik ilgesys to, ko jau nesugrąžinsi. Man labai liūdna be šio pražuvusio pasaulio, todėl mėginu jį grąžinti sau ir tiems, kurie mane skaito.

– Jūs – liūdesio žmogus?

– Taip išėjo, kad aš daugiau nusidaviau į savo tėvą. Jis buvo Jonavos siuvėjas liūdnomis akimis. Motina, priešingai, buvusi labai vitališka: šokėja, dainininkė, pasakotoja.

Tėvas mėgdavo tylėti ir jei pusvalandį išlikdavo tylus, tai nutildavo taip giliai, kad būdavo sunku jį iškrapštyti iš tos tylos. 

Tas tylėjimas būdavo ilgesingas. Jam lyg ir neblogai sekėsi. Jis buvo labai geras siuvėjas, tik tarsi kažko visą laiką ilgėjosi.

Kartą tėvas man yra sakęs: „Tu didžiuojiesi, kad buvai Anglijoje, Prancūzijoje, bet žinok – aš aplankiau daugiau šalių“. Aš nustebau: „Kaip tai galėjo būti? Juk tu net iš namų beveik neišeini“.

„Net neįsivaizduoji, kaip daug gali keliauti, kai sėdi namuose prie lango ir vis mini mini siuvimo mašinos pedalą“, – atsakė tėvas.

– Ar šis tylėjimas nereiškė ir tam tikro žydams būdingo atsitvėrimo nuo Lietuvos gyvenimo?

– Lietuvos žydai iš tiesų buvo valstybė valstybėje, savotiška atskira sala. Žinoma, jų negalima laikyti svetimaisiais jiems svetimoje valstybėje. Bet žydai buvo sukūrę ir savo uždarą pasaulį. Ten išsilaikė savita pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, ten buvo kalbama žydiškai. Šalia gyveno lietuviai. Iki Antrojo pasaulinio karo šie du pasauliai sugyveno taikiai.

– Jūs savo knygose daugiausia atvertėte Lietuvos žydų gyvenimo tarpukariu, taip pat XIX a. pabaigoje klodus. Ar neketinate imtis ir pačios skaudžiausios – žydų holokausto Antrojo pasaulinio karo metais – temos?

– Viliuosi, kad mano knygos pasakoja ne vien apie žydus. Mane pirmiausia domina bendražmogiškos problemos, o Lietuvos žydų pasaulis – tai ir tragiška žmogaus būtis. Aktualija svarbi publicistikai. Romanas dėl to netampa nei geresnis, nei prastesnis. Neretai aktualija net pražudo literatūros kūrinį.

Žurnalas „Metai“ ketina spausdinti du mano apsakymus. Juose aš pamėginau žvilgtelėti į tą laikotarpį, apie kurį iš esmės nesu rašęs – Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikus. Tie pasakojimai remiasi realių žmonių, mano giminės atstovų, gyvenimu.

Mano dėdė, Antano Smetonos laikais sėdėjęs kalėjime, 1940 metais nuėjo dirbti į NKVD. Tačiau buvo giminaičių, kurie bodėjosi sovietų valdžia ir nukentėjo nuo jos represinių struktūrų.

Iki šiol nesiėmiau šios temos, nes maniau, kad dar neatėjo laikas apie tai rašyti. Man atrodo, kad nei lietuviai, nei žydai nėra pasirengę įsigilinti ir suprasti tai, ką norėčiau papasakoti.

Buvau sumanęs rašyti romaną „Šėtono apžavai“, kurio idėja: šėtonas tau moka grynaisiais, o Dievui turi pats mokėti. Norėjau suvokti, kaip po daugelio taikaus lietuvių ir žydų sugyvenimo metų staiga galėjo nutikti tokie baisūs dalykai. Kodėl Kainas pakėlė ranką prieš savo brolį Abelį? Kaip žmoguje atsiranda agresija, kurios apakintas jis žudo kitą žmogų?

Norėjau ir pats sau atsakyti į šiuos klausimus, nes augau namuose, kur, vežimui pervažiavus katę, mano senelė apsipildavo ašaromis. Tegul holokaustą tyrinėja istorikai. Neketinau ieškoti kažkokios istorinės tiesos, remdamasis jų knygomis. Tik norėjau papasakoti, ką žinau, ką girdėjau iš tėvų, giminaičių, iš holokaustą išgyvenusių žydų. Tai nebūtų joks istorinių sąskaitų suvedinėjimas, o vien tyki rauda.

Nesu drąsuolis, nesu ir bailys. Bet ėmiau galvoti, kad dar ne laikas rašyti tą romaną. Žinoma, galėjau parašyti ir padėti į stalčių.

Tačiau po man atliktos širdies operacijos suvokiau, kad svarbiausia – išlaikyti nuoširdžius santykius su man mielais žmonėmis. Romano rašymą užmečiau. Gal dabar mano rašomi apsakymai padės man vėl prie jo grįžti.

– Kodėl manote, kad dar per anksti rašyti romaną, pagrįstą konkrečiomis holokausto realijomis? Kodėl reikia išskirtinės drąsos, imantis šios temos?

– Tikra literatūra negali būti tik vienokių ar kitokių tezių iliustracija. Bijojau, kad rašydamas apie holokaustą būsiu suprastas labai siaurai, kaltinamas atstovavimu kažkokiam vienam požiūriui.

Neturiu galvoje, kad taip mane suprastų tik lietuviai. Žydams taip pat gali būti svetimas mano požiūris į holokaustą. Man regis, kad ir lietuviai, ir žydai dar nėra pasirengę skaityti nešališką knygą apie tai, kas vyko 1940-aisiais, per karą, pokario metais.

Žinoma, sakydamas „lietuviai, žydai“, labai apibendrinu ir schematizuoju. Turbūt visada reikia patikslinti: „kai kurie lietuviai“, „kai kurie žydai“.

Tikiu, kad žmonės gali susikalbėti, atvirai pažvelgti vieni kitiems į akis, nekaltindami vieni kitų būtomis ir nebūtomis skriaudomis. 

Bet reikia liautis girdėti vien save, kai bendraujama tik priekaištaujant. Tomo Venclovos straipsniai apie lietuvių ir žydų santykius sukelia labai nevienareikšmiškus atgarsius vien todėl, kad tai buvo naujas Lietuvai požiūris, išsakytas niekam nepataikaujančia forma. Manau, kad Tomas Venclova teisus ir neteisūs jo kritikai.

Atgaila turi subręsti kiekvieno žmogaus sieloje, ir jis turi jai ryžtis pats, niekieno neraginamas.

Šimtų tūkstančių lietuvių išvežimas į Sibirą – baisi tragedija, kuri turi šiurpinti ne tik lietuvius, bet ir visą pasaulį, taip pat ir žydus. Tačiau nevalia ir sakyti, kad vos ne patys žydai kalti dėl to, kas jiems nutiko Lietuvoje. Man visiškai nepriimtina, kai publicistas, remdamasis kažkokios moterėlės pasakojimu, ima aiškinti, neva Kauno „Lietūkio“ garaže buvo nužudyti saugumiečiai, taip tarsi pateisindamas nekaltų žmonių žudynes.

Per Seimo rinkimų kampaniją girdėjau vienos partijos veikėjo kalbą, kurios pasiklausęs gali pamanyti, kad jei Lietuvoje ir vyko žydų genocidas, tai lietuviai čia iš viso nieko dėti, ir tik nedori žydai kažko prie jų kimba. Toks požiūris – tai kelias į aklavietę.

Man buvo lengva rašyti apie dėdę, tarnavusį NKVD ir trėmusį į Sibirą tiek lietuvius, tiek žydus. Tai – teisybė, ir turbūt niekas neįtars, kad mėginu apšmeižti žydų tautą. Žinoma, yra vienas kitas ir Izraelyje gyvenantis žydas, kuris iki šiol tiki, kad jis tik dalyvavęs kuriant teisingiausią socialinę sistemą – socializmą. Tai buvo šėtono apžavai, bet žmogus tarsi mėgina kažkaip pateisinti visą savo gyvenimą.

Daug sunkiau rašyti apie holokaustą. Bijojau, kad mane kažkas gali kaustyti, ir aš nejausčiau vidinės rašymo laisvės.

– Jūsų žodžiai, sakyčiau, greičiau įtikina, kaip svarbu imtis šios slogios temos.

– Netvirtinu, kad nepamėginsiu parašyti šio dar neparašyto romano.

– Kaip vertinate Aleksandro Lileikio teismo istoriją?

– Teisti, kaip ir mylėti, reikia laiku. Manau, reikalaujant teisti Aleksandrą Lileikį, nebuvo siekiama susidoroti su šiuo senu, paliegusiu žmogumi. 

Čia buvo svarbu moralinis teismas – nuteisti ne nusenusį žmogų kalėti, bet per jo teismą galėjo nuskambėti simbolinis nuosprendis tiems, kurie pakėlė ranką prieš kitus žmones. Aleksandras Lileikis galėjo mirti savo patale, bet reikėjo viešai pasakyti: „Kaltas“ – žinoma, jei jis iš tiesų kaltas.

Tačiau teismo procesas, atrodo, buvo vis vilkinamas, kol galiausiai virto farsu. Tai parodė, kad Lietuva dar nesubrendo tikrai atgailai.

Dažnai sakoma: liudytojų nėra. Jų nėra. Kaip jų gali būti, jeigu juos suguldė miškų ir pamiškių duobėse, Paneriuose. Miršta paskutiniai, išsigelbėję per stebuklą.

– Vadinasi, Lietuva jums – žydų kapinės, ir jūs, šių kapinių sargas, vis atvykstate jų aplankyti?

– Atvykstu susitikti su pačia Lietuva. Tai – mano gimtinė. Žmogus gali turėti tik vieną gimtinę. Kuo ilgiau gyveni, tuo gilesnes prasmes atveria šis žodis. Esu vadinamasis litvakas, Lietuvos žydas. Vienas Lietuvos vaikų. Keliauju į gimtinę apimtas laukimo nuotaikos ir vilties. Labai noriu sulaukti laikų, kai Lietuvoje jau bus geresnis, lengvesnis gyvenimas.

Nesu tradicine prasme tikintis žmogus, bet manau, kad svarbiausia eiti ne į Europos Sąjungą. Pirmiausia reikia rinktis kelią į Dievą – pats žmogus turi pasikeisti, tapti geresnis, dvasingesnis.

Tai geriau supratau po man likimo skirto išbandymo – rizikingos širdies operacijos. Prieš tai manęs paprašė pasirašyti, kad sutinku būti operuojamas ir neturiu pretenzijų gydytojams galimos nesėkmės atveju.

Operacijai mane rengęs gydytojas, žinojęs, kad esu rašytojas, paprašė autografo. Pasirašydamas sakau jam: „Daktare, vis dėlto tikiuosi, kad tai – ne paskutinis mano autografas“. Jis šyptelėjo ir atsakė: „Tikėkimės, tikėkimės...“.

Vėliau, atsigavęs po narkozės, kažkaip naujai suvokiau, kad žmogus negali gyventi be tikėjimo.

Metai bėga. Tikėjimo, atrodo, lieka vis mažiau ir mažiau. Vis dėlto nepasiduokime nevilčiai. Tikėkime.   

* * * 

Žydų viltis – reanimacijos palatoje

G.Kanovičius baigė romanų epopėją apie savo tautos gyvenimą Lietuvoje

Ramūnas Gerbutavičius 

2008 10 04

„Kapinės – gęstančio ir išnykstančio žydų būties ir buities židinio simbolis“, – ištarė rašytojas Grigorijus Kanovičius.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė naujausias G.Kanovičiaus romanas „Šėtono apžavai“ (LRS leidykla, vertė A.Paulauskienė), kuriame irgi figūruoja kapinės. 

G.Kanovičius sakė, kad jos – sąmoninga metafora, atspindinti žydų tautos likimą.

– Prasitarėte, kad „Šėtono apžavai“ užbaigia kelis dešimtmečius trukusią jūsų romanų epopėją, skirtą žydų gyvenimui Lietuvoje. Ar iš tiesų tai paskutinis romanas šia tema?

– Taip. „Šėtono apžavai“ užbaigia didelį mano anksčiau parašytų romanų ciklą, kuris mėgina pažvelgti į pusantro šimto metų Lietuvos žydų istoriją. Šį ciklą pradėjau trilogija „Žvakės vėjyje“ ir romanu „Kvailių ašaros ir maldos“.

Visų mano romanų veiksmas vienokiu ar kitokiu mastu dažnąsyk vyksta žydų kapinėse. 

Tai sąmoninga, skvarbi metafora. Tai gęstančio ir išnykstančio žydų būties ir buities židinio simbolis.

Būtis, kuri buvo šimtmečius puoselėjama ir matoma ne tik Lietuvoje, bet ir visose Rytų Europos šalyse. Tol, kol jos nenušlavė Antrasis pasaulinis karas, kurį ne tik mes, žydai, bet ir kitos tautos dažnai pelnytai vadina katastrofa.

– Kaip pats skaitytojams pristatytumėte „Šėtono apžavus“? Romano veiksmas vyksta pirmosiomis 1941 metų savaitėmis, kurios buvo bene sudėtingiausios tiek žydams, tiek lietuviams.

– „Šėtono apžavai“ nepretenduoja tapti viską apimančiu to neišblukusio iš atminties laikotarpio paveikslu. Veikiau tai kamerinis kūrinys – čia nėra nė vieno vokiečio, nėra nei šūvių, nei pamiškės duobių, prarijusių tūkstančius nekaltų žmonių.

Man atrodo, kad kūrinio kameriškumas nė trupučio nesumenkina jo problematikos.

Tiek, kiek man užteko rašytojo talento ir gebėjimų, mėginau suvokti, kodėl toks patrauklus pergalingasis blogis, kokių stebuklingų apžavų turi šėtonas, kuris patraukia daugiau šalininkų ir sekėjų negu Viešpats Dievas?

Buvau kamuojamas klausimo, nejau dėl to, kad Šėtonas jo ištikimiems tarnams moka grynaisiais, o Viešpats Dievas „atsiskaito“ tik dešimtimi įsakymų?

Mano paskutins romanas bando prisikasti iki tragedijos priežasčių. 

Tragedijos, nusinešusios tiek aukų ir tapusios žiauria priešprieša tautų, kurios taikiai gyveno kone šešis šimtus metų. 

Mėginau kuo objektyviau suvokti, kas atsitiko tais lemtingais metais.

– Ką kelis dešimtmečius rašydamas šią epopėją išsiaiškinote apie lietuvių ir žydų santykius?

– Visuose savo romanuose ieškojau bičiuliško, jokia nehumaniška ideologija neužkrėsto mūsų dviejų tautų sambūvio.

Aprašydamas tuos įvykius, mėginau vengti kraštutinumų ir žeminančių stereotipų, visada labiau vertinau ne abstraktų, sunkiai apčiuopiamą „mes“, o aiškų ir nedviprasmišką požiūrį į žmogų – „aš“.

Laikiausi nuostatos, kad negalima dėl kažkokios „aukščiausios tautinės idėjos“ be jokio pagrindo ir visus be išimties kaltinti arba visus, atleiskite man, urmu teisinti.

Ką jau kalbėti, kad yra nusikalstama be jokio teismo ir be jokio gailesčio persekioti ir žudyti.

– Ką vadinate šėtono apžavais – žmogaus ar istorijos pagundas?

– Istorija – patrauklių pagundų „tiekėja“, tų pagundų, kurios žaloja asmenybę ir veda žmogų iš doros kelio. O jis, žmogus, tų patrauklių pagundų „vartotojas“, yra aklas arba neišrankus.

Tik nuo jo ir daugiau nuo nieko kito priklauso jo asmeninis, vadinasi, ir istorinis pasirinkimas. Dažną sykį tas pasirinkimas yra itin sunkus ir net pavojingas gyvybei. 

Bet dilema ganėtinai paprasta – pasiduoti vilionėms ar priešintis joms, nepaisant jokių aplinkybių.

– Esate prisipažinęs, kad jūsų plunksną vedžioja atkaklumas ir ilgesys. Ko iš šių dviejų dalykų daugėja bėgant metams?

– Be jokios abejonės, užsiverčiau ant pečių sunkiai pakeliamą naštą. Dešimt romanų su tais pačiais herojais, keliaujančiais iš vienos knygos į kitą, – tai ne druskos žiupsnelis.

Mano plunksna greičiausiai iš tiesų buvo vedama tam tikro atkaklumo. 

Juk esu Lietuvos žydas iš prigimties. Litvakas, kaip dabar populiaru sakyti. O litvakai, nepaisant jų visų privalumų ir trūkumų, – ypatinga tauta: atkakli ir darbšti.

Tačiau bėgant metams auga ne džiaugsmas, o – kaip dilgėlės ir usnys – liūdesys. Nieko nepadarysi. Liūdesys yra neatskiriama kiekvienos gyvos mąstančios būtybės „valgiaraščio“ dalis, juo labiau priėjus aštuoniasdešimtmečio ribą.

– Neseniai ištarėte labai pesimistiškus žodžius: „Aš neturiu vilties, kad žydų gyvenimas Rytų Europoje bus pratęstas kaip kelias“. Kodėl jumyse sumažėjo vilties?

– Nemeluosiu – niekuomet nebuvau optimistas. Mano amžinatilsį mama sakydavo, kad žydiška viltis visuomet guli reanimacijoje. Tiesa, su tam tikromis būsenos pagerėjimo galimybėmis. 

Aš tų galimybių neskubėčiau pervertinti.

Kai mano kraštiečio Pinchaso paklausdavo, kas bus, jis tyliai ir aiškiai atsakydavo: „Bus geriau, bet gerai nebus“. Aš linkęs jam pritarti.

Kodėl nebus gerai? Turbūt dėl to, kad mes, žmonės, nesugebame vienas su kitu susišnekėti. Mūsų stichija – amžini barniai ir konfliktai.

– Visada jūsų norėjau paklausti, kodėl žydų tautai šiame pasaulyje šitaip nesiseka?

– Aš nepasakyčiau, kad mano tautai nesiseka. Pasaulyje yra mažai tokių tautų kaip mano, su kuriomis norėtų susidoroti tiek daug medžiotojų.

Bet ji, ačiū Dievui, gyva ir gyvuos amžinai, nepaisant visų istorijos tragiškų posūkių, nebegrąžinamų aukų, melagingų bei piktų apkalbų ir kaltinimų, gatvės eitynių.

Žmonijai, kaip motinai, brangus kiekvienas kūdikis. Mes visi – jos kūdikiai. Tas, kuris tai pamiršta, turbūt nėra vertas vadintis žmogumi.

– Ar tikite pomirtiniu gyvenimu?

– Kol aš tikiu už lango tekančiu gyvenimu, nesiskubinu keisti šio tikėjimo kitu. 

* * *

Kūrėjas mažina apsisukimus

G.Kanovičius rašo rečiau, atsargiau ir lėčiau

Ramūnas Gerbutavičius

2009 09 07

„Proza – lyg katorga. Net stipriausieji amžinai kasti aukso negali“, – ištarė Grigorijus Kanovičius.

Vilniaus mažajame teatre buvo ne tik pristatyta nauja G.Kanovičiaus knyga „Debesis, vardu Lietuva“ (LRS leidykla), bet ir parodyti Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“, sukurto pagal šio rašytojo prozą, fragmentai.

– Kaip jūs vertinate R.Tumino spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“? – paklausiau G.Kanovičiaus.

– Net nekalbant apie išties puikias menines savybes, tai buvo labai naudingas spektaklis, kuriame įtaigiais vaizdais atgijo ta Lietuvos dalis, kurios jau tarsi ir nebeliko.

Tačiau yra žaizdų, kurios negyja šimtmečiais, nepaisant žmonių pastangų. Yra skausmas, kuris nėra sveriamas kilogramais.

Šis spektaklis buvo gydomasis. Jame buvo parodyti tokie žmonės, kokie jie buvo iš tikrųjų. Tai daug geriau nei paskaita apie žydų ir lietuvių santykius. Gaila, kad šiuo metu šio spektaklio jau nebėra repertuare.

– Ar sulaukus garbingo amžiaus keičiasi požiūris į kūrybą?

– Labai keičiasi. Kai buvau jaunesnis, laikraštyje perskaičiau, kad susirgo Gabrielis Garcia Marquezas.

Pasveikęs jis pareiškė, kad daugiau neberašys. Šiaip ar taip, vėliau jis parašė romaną. Tada vėl ištarė „stop“.

Man atrodo, kad yra riba, kai vaizduotės upelyje atsiranda vis daugiau seklumų, kai ji liaujasi besąlygiškai tarnauti. Tada pats laikas pasakyti, kad jau gana, arba bent sumažinti apsisukimus.

Ta riba kai kuriais atžvilgiais panaši į jauno rašytojo patekėjimą literatūros padangėje.

Tik tiek, jog jaunystėje esi kupinas pasitikėjimo ir visiems gali aiškinti, kad dabar aš nuversiu kalnus, kad man joks kitas kūrėjas neprilygsta.

Kartą mano tėvas, kuris jau sunkiai galėjo įverti siūlą į adatą, ištarė, kad net pats greičiausias traukinys anksčiau ar vėliau sustoja.

– Bet jūsų vaizduotės traukinys dar nesustojo. Štai tik ką išleidote naują apsakymų knygą.

– Ši knyga, kurioje sudėta 16 apsakymų, – minėtas apsisukimų sumažinimas.

Maratonui nebeturiu jėgų. Paskutinis mano bandymas įsilieti į maratono bėgikų koloną buvo romanas „Šėtono apžavai“, kuris tarsi užbaigė 40 metų rašytą stambiosios prozos ciklą.

Šiaip ar taip, apsakymų rinkinys „Debesis, vardu Lietuva“ yra tos pačios upės intakas. Jame narplioju panašias temas kaip ir romanuose.

Pastaruoju metu rašau rečiau, atsargiau ir daug lėčiau. Labiausiai bijau pasikartojimų, nors jų išvengti neįmanoma.

Pasidariau labiau skaitytojas nei rašytojas. Neseniai perskaičiau Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Jis mane tiesiog sužavėjo. 

Norėčiau, kad šis kūrinys būtų išverstas ir į kitas kalbas.

– Jei į savo kūrybą pažvelgtumėte tarsi iš šalies, kokias temas išskirtumėte kaip pačias svarbiausias?

– Galbūt tai nuskambės banaliai, bet man buvo įdomiausios tokios temos kaip meilė ir neapykanta, gyvenimas ir mirtis, jaunystė ir senatvė.

Dar man labai rūpėjo žmogaus siela. Aš iki šiol esu tvirtai įsitikinęs, kad siela svarbiau nei kišenė.

Kadangi nuo pat jaunystės gyvenimas mane suveda su tokiais žmonėmis, kurie stengiasi gyventi pagal sielos šauksmą, savo knygose ir bandžiau atkurti būtent jų gyvenimą.

Tiesa, savo, kaip rašytojo, kelią atradau ne iš karto. Man labai padėjo šviesaus atminimo rašytoja Aldona Liobytė, kuri man palinkėjo „žiūrėti į savo žvaigždes“. Būtent taip – „Aš žiūriu į žvaigždes“ – vadinosi viena pirmųjų mano apysakų.

– Girdėjau, kad neseniai parašėte atsiminimus apie Vytautą Kubilių. Koks šio literatūrologo paveikslas išliko jūsų atmintyje?

– V.Kubilius visą gyvenimą buvo tylus maištininkas, kuris tarsi nepastebimai maištavo visur ir visada.

Nepaisant palyginti gero gyvenimo, jis taip pat buvo kenčiantis žmogus, nors savo kančios stengėsi nerodyti. 

* * *

Kūrėjas stengiasi neįminti į Izraelio tikrovę

„Lietuvos rytas“, lankydamasis G.Kanovičiaus namuose, domėjosi, kodėl rašytojas nutarė neberašyti

Rūta Oginskaitė

2016 03 29

„Miestelio romansą“ Grigorijus Kanovičius parašė būdamas 82 metų. „Paklausiau savęs: ar dar sugebėsiu parašyti geresnį romaną? Atsakymas buvo neigiamas. Ir aš lioviausi rašyti“, – sakė rašytojas G.Kanovičius.

Prieš savaitę pasibaigusioje Leipcigo knygų mugėje daug dėmesio sulaukė rašytojo G.Kanovičiaus autobiografinis romanas „Miestelio romansas“. Vokiškai jis vadinasi „Kaddisch fur mein Schtetl“.

Tai penktasis Lietuvoje gimusio, rusiškai apie žydų gyvenimą Lietuvos miesteliuose rašiusio, Izraelyje gyvenančio autoriaus romanas, išverstas į vokiečių kalbą.

„Jei kas nors 1941 metais kelyje iš Jonavos į Kazachstano stepę man būtų pasakęs, kad mano žodžiai po daugelio metų nuskambės vokiškai, aš tokį pranašą būčiau pavadinęs mažų mažiausiai bepročiu.

Bet puiku, kai beprotybė tampa tikrove. Kūryba ir yra ta gelbėjanti beprotybė, sutaikanti netgi priešus“ – tokią dedikaciją G.Kanovičius įrašė romano „Kvailių ašaros ir maldos“ vokiškojo vertimo priešlapyje, kai 1993 metų gegužę didelę dalį savo knygų padovanojo Vilniaus Gaono žydų muziejui.

Tai buvo Kanovičių šeimos išvykimo į Izraelį išvakarės. Jau dvidešimt treji metai rašytojas gyvena toje šalyje, iš jų 16 – Janušo Korčako gatvėje Bat Jamo mieste.

Net palmės pašiurpusios

Gatvė – iš trumpųjų ir tyliųjų, gal keturių namų ilgio. Namai, kaip ir dauguma Izraelio pastatų, vienodi, blokiniai, gali supainioti miestą su miestu, jei jis ne senovinis, kelis tūkstantmečius skaičiuojantis.

Bat Jamas – vienas iš kelių miestų, aplipusių Tel Avivą. Jei lygintume, tarkime, su Vilniumi, Jafa būtų senamiestis, Tel Avivas – naujamiestis, kiti – įvairūs miegamieji, o Bat Jamas – gal vilnietiška „Krasnucha“, kaip iki šiol pavadinamas Savanorių prospekto rajonas, anksčiau turėjęs Raudonosios Armijos vardą.

Bat Jame gali pasijusti kaip Rusijos gūdumoje, nes rusų kalba ten įprasta. Viename pusrūsyje net veikia Antrojo pasaulinio karo invalidų ir Izraelio karių muziejus, kuriame kartą per savaitę žvalios tetulės renkasi repetuoti sovietinių pokario dainų. Bat Jame net palmės nušiurusios.

Triukšmas, šiukšlės, šunų ekskrementai – visur. 

Kai Kanovičiai išeina pasivaikščioti, Grigorijus perspėja savo bendraamžę žmoną Olgą: „Neįlipk į Izraelio tikrovę.“

Kartu su žydais į Izraelį iš Sovietų Sąjungos emigravo ir nemažai rusų, kurie nė nesiteikia išmokti hebrajų kalbos. Bat Jame jų apstu. Olga užsiminė – kai Grigorijus pamato artėjant riestanosį plačiais skruostais, šnabžda jai ironiškai: „Žiūrėk, koks biblinis veidas.“

Rusakalbių abejingumą Izraelyje G.Kanovičius yra aptaręs su savo bičiuliu ir kaimynu, kuriam jau daugiau kaip 90 metų. Šis sakęs: „Izraeliui svarbūs ne jie, o jų anūkai, kurie, norėdami likti ir įsitvirtinti čia, tikrai mokės hebrajiškai ir netinginiaus.“

Tačiau pagal Bat Jamą negalima spręsti apie visą Izraelį, kaip ir apie Vilnių – tik pagal „Krasnuchą“.

Knygų likimai Izraelyje

Izraelio rusiškosios ir hebrajiškosios leidyklos yra išleidusios keletą G.Kanovičiaus knygų. Rašytojas pasakojo: „Į Izraelį važiavau tikėdamas, kad čia yra mano skaitytojas. Taip, buvo. Sėdėjo ant suolelio ir skaitė rusiškai. Nesakysiu, kad visi skaitė Kanovičių. Dabar niekas nebeskaito rusiškai. Ištuštėjo tie suoliukai. Jaunoji karta, jeigu ji nusprendė čia likti, mokosi hebrajų kalbos ir skaito kitokias knygas.

Lietuvoje mano knygos būdavo išperkamos ir perskaitomos, kažkokia mano gija Lietuvoje liks. Čia nieko neliks. Ir aš labai dėkingas Lietuvai, kad išvertė mano kūrinius, išplatino, apdovanojo garbinga Nacionaline kultūros ir meno premija. Aš nesitikėjau.

Nacionalinė premija Icchokui Merui – suprantu. Jis rašė lietuviškai, labai gražiai kalbėjo. Ir Izraelis dar 1972 m. pripažino, kad atvažiavo didelis rašytojas, vertė jo knygas. Be to, I.Meras visą laiką turėjo ryšį su Lietuva, buvo jos, galima sakyti, ambasadorius. Jis labai nusipelnė Lietuvai.

O aš nė svajoti nesvajojau apie Nacionalinę premiją, nemaniau, kad duos dar vienam nelietuviui. Vadinasi, mano žodis kažkam Lietuvoje reikalingas. Vis dar gaunu skaitytojų laiškų iš Lietuvos.

Vieną kitą romaną neseniai įteikiau Izraelio leidykloms, gavau aukštą įvertinimą ir prierašą: „Jūsų romanai labai geri, bet mes nesame įsitikinę, kad jie bus pelningi. Neatsipirks.“ Tai kaip nuosprendis. Gali išleisti už savo pinigus. Arba rašyk detektyvus.

Jūs matėte Izraelio knygynus? Ten dabar pardavinėjami samovarai, keptuvės ir kažkur užkištos knygos. Jei nori nusipirkti knygą, tau pataria – užsisakyk, atsiųsime, nes neapsimoka jų laikyti.“

Visa kūryba – apie miestelį

Lietuvoje sukauptą biblioteką Kanovičiai atsivežė į Izraelį. Knygos – kabinete, sandėliuke, svetainėje. Lentyną svetainėje rašytojo sūnus Dmitrijus Kanovičius užsakė specialiai tėvo kūrybai: visiems jo knygų leidimams, jų vertimams į keliolika kalbų, paties G.Kanovičiaus išverstai lietuvių literatūrai, iš kurios jį ypač žavėjo Balio Sruogos „Dievų miškas“, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“.

Toje svetainėje kalbėjomės kasdien visą mėnesį. Bandžiau sužinoti, kas rašytojo gyvenime vyko po to, kai baigėsi „Miestelio romanso“ („Tyto alba“, 2013 m.) siužetas, skirtas tėvų meilės istorijai.

Knygos finale tų įsimylėjusių Chenkos ir Šleimkės sūnus Hiršas Jankelis po karo, po vargano pabėgėlių gyvenimo Kazachstano stepėje ir Urale pusdieniui grįžta apsidairyti į savo vaikystės Jonavą ir neranda nieko atpažįstama.

Jis ir pats neatpažįstamas, Rusijoje pervadintas Grigorijumi Jakovlevičiumi, nes evakuacijos punktų darbuotojai nepripažino žydiškų – jiems neištariamų, dėl to įtartinų – vardų.

Kone visa G.Kanovičiaus kūryba – apie Lietuvos miestelį ir jo žydų gyvenimą. Ir prisiminimuose – rami, taiki Jonava: „Niekas negalėjo numanyti, kad ateis 1941 metai ir viskas lėks velniop. Kartais apsižodžiuodavo. Bet noro išvaryti ar užmušti – nieko panašaus nebuvo. Taip, yra lietuvių folkloro su nemaloniais žydams apibūdinimais, bet folklore nebuvo raginimo žudyti.

Labai daug ką aprašiau romanuose, tik „Šėtono apžavuose“ yra pora personažų su ginklais, kurie išvaro žydus iš jų namų ir veda žudyti – Juozas Tomkus ir Tadas Taraila, kurių savo miestelyje nesutikau ir negalėjau sutikti, nes tokių iki karo nebuvo. Žydai negalėjo numanyti, kad tokių yra.

Žydai nebijojo lietuvių, jie bijojo vokiečių, ir toji baimė didėjo. Miestelyje daugėjo pabėgėlių žydų iš Lenkijos, jie pasakojo, kaip vokiečiai elgiasi su žydais. Ir todėl, kai Lietuvos Vyriausybė leido atvaryti į bazes rusų kariuomenę ir rusų tankus, visi lengviau atsikvėpė, tikėdami, kad šita kariuomenė apgins ir Lietuvą, ir žydus.

Ta simpatija buvo ne sovietams, o jėgai, kuri gali išgelbėti nuo didesnės bėdos. Ir Jonavos miestelis nebuvo jokia išimtis. Žydai apsiriko dvigubai.

Pasaulis turi gyventi pagal Dešimt Dievo įsakymų, o ne pagal kažkieno ideologinį paketą: rytoj Krymą paimsim, poryt Donbasą, po to kažkurią tautą išnaikinsim... Šimtai pavyzdžių.

O gyvenimo ideologija – tie Dešimt Dievo įsakymų. Pasaulis atmetė beveik visus: nesakyk netiesos, nevok, mylėk savo artimą kaip pats save, gerbk tėvą ir motiną... Gerbk tėvą, kuris tave žmogumi padarė, o ne laukiniu žvėrimi.

Kokia neteisybė manyti, kad iki karo visi žydai buvo prieš Lietuvą ir lietuvius. Negali būti didesnės kvailystės. 

Žydai gyveno Lietuvoje septynis šimtus metų ir gal dar tiek gyventų. Tie, kurie nužudyti. 

Galbūt vieni jų būtų garbėtroškos, kiti apsukrūs, bet jie susigyveno su Lietuva kaip su žmona ir nenorėjo skirtis. 

Ar kas nors tai supranta?

200 tūkst. Lietuvoje nužudytų žydų. Ir nė vieno nulio nenubrauksi. Praeitis – vienintelis laikas, kurio nebegali ištaisyti. Dabartį gali. Ateitį gali. O praeities – ne. Gali tik pripažinti ją.“

Dvi meistriškos vertėjos

Vokietija seniai domisi G.Kanovičiaus kūryba. Rašytojas pagarbiai mini nuolatinę savo vertimų redaktorę Marlies Juhnke ir nepamiršta pirmosios savo romanų į vokiečių kalbą vertėjos Waltraud Ahrndt (1933–1999).

Dar „anos“ Vokietijos leidyklų užsakymu ji išvertė trilogiją „Žvakės vėjyje“ (1984 m.), romanus „Kvailių ašaros ir maldos“ (1985 m.), „Ir nėra vergams rojaus“ (1987 m.), dilogiją „Ožiukas už porą skatikų“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1993 m.).

„Mes su ja daug bendravome, ji buvo didelė mano kūrybos entuziastė, net ragino rašyti, kad suspėtų kuo daugiau mano knygų išversti. Waltraud – originali, nevokiško būdo ir panaši į savo automobilį „Trabant“. Tai buvo mažiausias automobilis Vokietijoje. Waltraud buvo tokia kukli, greita ir šilta, kaip ta mašinėlė. Ir puiki meistrė.

Jau kita vertėja Ganna Maria Braungardt išvertė „Miestelio romansą“. Mes pažįstami tik per internetą. Nepaprastai stropi ir siekianti tikslumo.“

„Miestelio romansą“ G.Kanovičius parašė būdamas 82 metų. „Paklausiau savęs: ar sugebėsiu parašyti geresnį romaną? Atsakymas buvo neigiamas. Bet dar blogiau ir kartotis. Tai kam man to reikia? Ir aš nustojau rašyti. Manau, sprendimas teisingas.“

* * *

Atsisveikinantis su ilgamete profesija G. Kanovičius: „Tiesa ir meilė gydo“

2020 02 11

Sergejus Kanovičius

Į kygynus sugrįžo kultinis Grigorijaus Kanovičiaus prisiminimų romanas „Miestelio romansas“. Ta proga rašytoją pakalbino jo sūnus Sergejus.

„Tyto alba“ perleistame G.Kanovičiaus romane atskleidžiama, kaip 1920–1941 m. istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų, rusų – likimus.

– Ką Tavo kūrybos kontekste Tau reiškia „Miestelio romansas“? Kiek tau svarbu, kad pasirodė antrasis leidimas lietuviškai? – tėvo paklausė sūnus.

– „Miestelio romansas“ – mano asmeniškiausia knyga. Ji labiausiai biografinė. Nepasakyčiau, kad esu išlepintas pakartotinių leidimų.

Be abejo, jų būta. Bet svarbiausiu laikyčiau dar sykį leidžiamą „Miestelio romansą“. Ši naujiena mane nepaprastai pradžiugino.

– Ką jauti, kai nustojęs rašyti pamatai, kad tavo kūryba išleidžiama darsyk?

– Po to, kai padėjau tašką, nustojau rašęs, pakartotinį „Miestelio romanso“ leidimą laikyčiau atsisveikinimu su savo ilgamete profesija.

– Ar nesigaili po „Miestelio romanso“ padėjęs tašką?

– Ne, nesigailiu. Nenoriu kartotis. Ir blogiau rašyti irgi nenoriu.

– Kas galėtų pakeisti tavo apsisprendimą neberašyti?

– Jaunystė.

– Apie ką rašytum vėl?

– Apie tą patį.

– Kuo paaiškintum „Miestelio romanso“ populiarumą Lietuvoje?

– Mes visi turime ištakas. Mes neatsiradome iš niekur – vienkiemiai, bažnytkaimiai, miesteliai buvo mūsų ištakos ir nepaprastai gabių, neįprastai įdomių žmonių, asmenybių atsiradimo lopšys bei šaltinis.

– Lietuva mini Gaono metines. Ką reikėtų papasakoti žmonėms, kurie nepažįsta Gaono ir jo mokymo?

– Man regis, kad reikėtų prisiminti ne tik Gaoną. Reikėtų prisiminti ir maldininkus. Jų nebėra. Likimas nulėmė, kad aš tapau pirmu pokarinės Lietuvos žydų bendruomenės pirmininku. Bendruomenės, kuri seko ir senka. Šiandien man, buvusiam šios bendruomenės pirmininkui, atrodo, kad tolimos ateities ji, kad ir kaip man būtų skaudu, deja, neturi.

– Koks intelektualų vaidmuo diskusijose apie istorinį teisingumą?

– Inteligentais save laikančiųjų vaidmuo diskusijose apie nelabai mielą istorinę tiesą yra didžiulis – negarbinga tokių diskusijų vengti. Tiesa gydo.

– Kai po išmirštančio etnoso nelieka nieko materialaus, kas lieka?

– Lieka atmintis. Turi likti.

– Ar gali meilė išgydyti neapykantą artimajam?

– Taip. Neapykantą galima nugalėti tik meile ir tiesa.

– Vienas Tavo romanų personažų – rabinas Uri sako, kad „mūsų visų Tėvynė yra atmintis. Štai joje visi mes ir gyvename“. Kaip sugyventi mums paliktoje sukruvintoje atmintyje – šiandien nebėra tų, kurie tą kraują praliejo, kaip mylėti vienam kitą šitame kruviname šešėlyje?

– Nepaisant jokių aplinkybių, žmogus turi mylėti kitą žmogų. Galbūt tuomet žmogus ir išliks žmogumi. Kito vaisto nėra. Tarp neapykantos ir meilės visada reikia rinktis pastarąją.

– Kas yra litvakas?

– Tai pirmiausia žmogus, kuris yra patriotas, mylintis Lietuvos žemę ir dangų.

– Ar tu norėtum sugrįžti į tą ikikarinę Jonavą?

– Taip, aš norėčiau grįžti į prieškarinę Jonavą – ten, kur buvau laimingas.

– Parink mūsų pokalbio pavadinimą.

– Tiesa gydo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.