Toks nerimas!.. Beldžiuos pas kaimyną:
– Ar jūsų irgi laukia skalbykloj?
Ne, jis nieko nežinąs...
Tai kodėl būtent aš? Kaip elgtis?
Tarkim, nueinu ton skalbyklon. Aišku, įgrūs į skylę ir lieps ten suktis, kol baigsis programa... O kokia jų programa? Kodėl turiu dalyvaut toj programoj?
Ar tai aš sukėliau sumaištį Europoj? Ar aš teršiu gamtą? Šiukšlių, tiesa, nerūšiuoju. Bet jei dėl tokio menkniekio...
Ūmai topteli mintis... Ogi persiųsiu žinutę pūtinui!
Šiek tiek prikuriu: „Laukiame jūsų skalbykloje su duona ir druska.“
Išbraukiu druską, pridedu sūrį, sviestą, Kuršių neriją... Na, ir užuominą: „Griuvėsių Lietuvoj mažai...“
Oi, susijaudins!
Dabar žinutę aliaksandrui: tegu neša muilą.
Dar – žmonijos lyderiams: lai tariasi, kaip suktis...
Lig Velykų kažin ar susitars. Carius greičiau atrėplios. Ką daryti?
Siunčiu anam vėl žinutę: „Ateik į skalbyklą vienas pats. Spoksant pieskopams Lietuvos neparduosiu.“
Prieš vieną užteks ir vienos šalies galių.
Dabar jau galiu ir išgert!
2.
– Tūūū!.. – girdėt lyg reaktyvinio naikintuvo garsas.
Tai mano žmona puola mano vertybes.
Aš mėgstu pagulėt, televizorių pažiūrėt... Aš už tai, kad sienos nebūtų keičiamos. O žmona liepia jas perdažyt!
Ar galiu savo namuose elgtis, kaip noriu? Ar kiekvienas čia gali įvedinėt savo tvarką?
– Tūūū!... – persekioja žmogaus teisių puolėja. – Kokį pavyzdį vaikams rodai?
– O kokį vaikai man rodo? – ginuos. – Kuom aš galiu pavirst į juos žiūrėdamas? Ar norėtum, kad kiaurą parą telefonu žaisčiau? O gal privalau kasdien po šimtą žinučių išsiųsti? Net nežinočiau kam.
Numoju šaukštu.
– Vaikai seniai į mus nebežiūri. Kompas jiems – tėvas, naršyklė – motina.
Kieme, žiū, kaimynai pergrupuoja pajėgas. Kol moterys susivienys, vyrai bus pasipildę atsargas ir užėmę strategiškai svarbias pozicijas Kazio ruože.
Namuose žmona jau okupavus virtuvę. Ir į miegamąjį man užkirstas kelias... Po teisybei, ana seniai laiko tris namų kertes, o mane laiko ketvirtoj.
Bet aš laikau rankoj butelį.
Jei pralaimėsiu aš – pralaimės ir visi kaimo vyrai.
3.
Iš vienos pusės – srutų griovys. Iš kitos – Kazio ganyklos, aptvertos spygliuota viela. Mes galim ir elektrinį piemenį paleist.
Žmonoms netrūksta motyvacijos. Jos kaunasi už savo šeimą, namų židinį...
Bet mums netrūksta amunicijos.
Žmonos nusitaikė į infrastruktūrą ir jau sunaikino du svarbius taškus, kur naktį galėjom pasipildyt degalų.
Mes taikomės į gyvąją jėgą. Antai Kazys iš savo tvarto pavogė vištą ir dabar ją čirškinam lauko sąlygom.
– Ar derybos įmanomos? – klausia jaunasis pensininkas Mykolas.
– Tik tuomet, kai moterys atsitrauks į pradines dutūkstantųjų pozicijas, – atsako veteranas Mikaila.
Nuodėguliu nubrėžia danguje raudonas linijas.
– Tuomet nebuvo smurto artimoj aplinkoj, nes pačios artimos aplinkos nebuvo. Kaip šiandien prisimenu... Gyvenau nė jokioj aplinkoj, o paprastoj troboj su savo boba ir dviem pienburniais. O kad viskas mainosi, tai skėsčioju rankom – gal ir kliūva kam...
Mikaila pagrūmoja nuodėguliu.
Vaikai buvo tik vaikai. Jie negalėjo įsakinėti nei tėvams, nei mokytojams. Dabar, žiū, jau pirmaklasis turi visokiausias teises. O aš dešimt klasių atpyliau, kol bent šiokias tokias traktoristo teises gavau.
Senis padega pernykštę žolę ir ilgai stebi, kaip tvenkiasi niaurūs debesys.
– Penkerių metų Joniukas jau piemuo. Prisimenat? Žąsis gano... Žinojo savo vietą.
– Po darbo ne kompą birbina, o valkataujančius katinus šaudo, – priduria Mykolas.
– Joniuko tėvas net Brisių nupyškino, – prisimena Kazys.
– Buvo laikai, – mini Mikaila. – Pabandytų jie šiandien prieš katiną ranką pakelt...
– Taigi, – linksi Mykolas. – Pasakyk šiandien ponaičiui: „Eik tu žąsų ganyt!..
– O pasakyk poniai: „Einam į daržinę...“
– O pliaukštelt per sub... šik... – mikčioja Mykolas.
– Sėdmenis... – atsidūsta Mikaila.
Nuliūdę žvelgiam į rūškaną dangų. Paskui Mykolas droviai klausia:
– A kas yr tie sėdmenys?
– Kūno dalis, esanti užpakalinėje dubens dalyje, – paaiškina Mikaila.
– O pats užpakalis... Ar šiandien dar egzistuoja?
– Nebent kur tamsioj vietoj.
Pateka Aušrinė...
4.
Mikaila prisimena:
– Mano senelis, aušrininkas, pasakojo: kitados buvo net pasturgalis, dūlė, skersoji... Šiandien visi jie žodynų prieglaudose.
– O man patiktų, jei viskas vadintųsi po senovei, – pasvajoja Mykolas.
– Tuomet tu būtum durnius. O dabar – turintis specialiųjų poreikių.
– Tu – ne senjoras, o tiesiog senbizda.
– O mane žmona asilu vadina, – pasigiria Kazys.
– Taviškė – už tradicines šeimos vertybes, – pripažįsta Mikaila.
– Ar kalbėdami žodžius iš žodyno imam? – smalsauja Mykolas.
– Aš tai iš burnos, – giriasi Kazys.
– Tu burnoji, – paaiškina Mikaila. – O kalbama kitaip: „Tebūnie šviesa!“ Ir šviesa pasirodė.
„Tepagimdo žemė visokių rūšių gyvulius, roplius, žioplius...“ Ir tie pasirodė.
– O rusai? – krūpteli Kazys. – Kas galėjo leptelt: „Tebūnie rusai!“
Įtariai nužvelgiam kits kitą.
Vienas Mikaila žvelgia į tolumas.
– Jei visut visi žodžiai būtų užrakinti žodynuose... Prireikia žodžio – pateiki prašymą. Jei reikalas rimtas – gauni žodį. Sunkiai gavęs, brangintum, augintum... Toks žodis labai sustiprėtų. Įsivaizduojat! Kazys taria...
– Bletj! – taria Kazys.
Mikaila kreivai nužvelgia tą stuobrį.
– Kazys taria: „Tebūnie taika!“, ir taika pasirodo. Kazys mato, kad taika yra gerai, todėl atskiria taiką nuo karo, rasyją nuo žmonijos...
– Kodėl aš? – muistosi Kazys.
Vėl ginčai, vėl tušti žodžiai!
Eisiu verčiau pažiūrėti, kaip ten, skalbykloj...
5.
... Gaudžia, sukasi ratai, teliūškuoja, putoja vandens, putose pūtinas pliku pasturgaliu plūdur plūduriuoja.
Pabeldžiu į būgną.
– Ar viskas gerai?
Pūtinas prisiploja delniukais prie stiklo, pražioja rausvą burnytę. Balso negirdėt, bet iš žiaunų spėju rėkiant: „Ura!“
Tada apsiverčia aukštyn kojom it kosminėj stoty...
Paskui vėl aukštyn galvike – vėl karuoklis. Žemyn – pakaruoklis.
– Suk, suk rateeelį... – girdėt skalbėjų daina.
Procesą prižiūri JT stebėtojai ir gyvūnų teisių gynėjai. Bet nesikiša, nes čia pat riogso dar kelios skalbyklės pravertom durelėm.
– Kai ims gręžti, greitis padidės, – sako mašinistas. – Bus dar smagiau.
– Skalaukit šaltam vandeny, – patariu. – O džiovinti išvis nereik. Telieka šlapia vieta.
– Minkštiklio šliūkštelėjau net pusę kubilo, – giriasi mašinistas.
– Gera programa, – linkteliu.
To kietaskūrio seniai niekas niekur nebepriima. O va pašvarintas, paminkštintas galės keliaut į labai rimtas vietas.
Gal net į trybunolą.
