Taip praėjusį mėnesį ir atsitiko. Matyt, lenkų istorikas Kamilas Janickis buvo teisus, kai nusistebėjo, kad, išskyrus lietuvius, Europoje reta tokių skaitytojų, kurie šitaip domėtųsi praeitimi.
Meilė ir karas
I.Skujaitė – žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė, tačiau „Karo nuotaka“ – stiliaus atžvilgiu kokybiškai sukonstruota literatūra, atitinkanti daugelį neprasto istorinio romano kanonų.
Jame išmoningai pinama vaizduotė ir istoriniai faktai. Intriga rezgama gudriai, bet dažniausiai nepabėgant nuo loginių priežasties ir pasekmės dėsnių. Stilius nėra įmantrus – jokio baroko, kaip, tarkime, Kristinos Sabaliauskaitės istoriniuose romanuose. Tema – Kotrynos Jogailaitės meilė ir karas – mažai pastebėta ir gal primiršta, todėl turėtų intriguoti.
I.Skujaitė yra sakiusi, kad faktų ir šaltinių paieška priminė detektyvą, nes karalaitės Kotrynos istorija yra lyg sutrūkęs perlų vėrinys, kurio karoliukai išsibarstę po keturias šalis – Lenkiją, Lietuvą, Suomiją ir Švediją.
Žygimanto Augusto jaunėlės sesers Kotrynos Jogailaitės temos tyrinėjimams knygos autorė skyrė penkerius metus. Prieš tai dar porą metų, kad geriau suprastų kontekstą, ji skaitė įvairias knygas apie XVI amžių. Tas kontekstas – kad ir Žygimanto Augusto bei Barboros Radvilaitės paskutiniai gyvenimo metai – atskleidžiamas visai įtikinamai, galbūt todėl, kad visas pasakojimas pagrįstas pačios Kotrynos Jogailaitės žvilgsnio klydinėjimu tiek po aplinkinį, tiek po vidinį pasaulį.
„Karo nuotaką“ sudaro du lygiagretūs pasakojimai apie Kotryną Jogailaitę ir jos vyrą Švedijos princą ir Suomijos kunigaikštį Joną Vazą. Šias dvi meilės ir karo gijas, karališkuosius moterų ir vyrų žaidimus, susipinančius į įtemptą dramą, kupiną aistros, išdavysčių, kovos dėl valdžios ir XVI amžiaus Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos ir Maskvos valdovų dvarų paslapčių, visai malonu ir smagu sekti.
Galbūt iš istorinio romano daugiau nieko ir neverta reikalauti?
Karas iš vidaus
Karą Ukrainoje dažniausiai matome pro žiniasklaidos, o kiek rečiau pro dokumentinio kino akinius. Kiek išsamesnį šio siaubo paveikslą gali nutapyti ir knygos, ypač parašytos tame siaube dalyvaujančių kareivių. Jų dienoraščiai, žinoma, jei parašyti nuoširdžiai ir gerai, atskleidžia, kaip karas atrodo iš vidaus. Panašu, kad tas žvilgsnis iš vidaus daug kam rūpi, – neatsitiktinai Arūno Kumpio „Ukrainos karo audrose. Savanorio iš Lietuvos dienoraštis“ (išleido „Briedis“) tik pasirodęs išpopuliarėjo, o kovą ėmė brautis į perkamiausių negrožinių knygų dešimtukų viršūnę.
A.Kumpis – buvęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų karys. Po 2014 metų, kai buvo okupuotas Krymas, jis suprato, kad viskas tuo nesibaigs, tad pasiryžo tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Po aštuonerių metų, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, A.Kumpis išvyko kariauti į Ukrainą. „Ukrainoje atsidūriau turbūt todėl, kad esu pernelyg jautrus žmogus, – nuo sofos per televizorių negalėjau stebėti, kaip griaunami miestai ir žudomi žmonės“, – yra sakęs A.Kumpis.
Ukrainoje A.Kumpis iškart pateko į kovos veiksmų sūkurį – knygoje jis užfiksavo prisiminimus iš karščiausių keturių misijų taškų. Žvalgybos ir diversijų padalinio sudėtyje jis tiesiogiai dalyvavo ir vykdė užduotis pavojinguose Charkovo, Chersono, Donbaso fronto ruožuose. Knygoje šiurkštoka kalba, nepretenzingu stiliumi gana išsamiai ir be didelių pagražinimų aprašomos užduotys, kurias vykdant autoriui teko asmeniškai dalyvauti. Užsimenama ir apie kareivišką buitį, laimėjimus, netektis. Daug dėmesio A.Kumpis skyrė naudojamai ginkluotei ir taktikai aprašyti. Leidėjai pasistengė, kad teksto keliamą įspūdį sustiprintų chronologiška tvarka pateikiamos originalios nuotraukos, žemėlapiai, priešo perimtų pokalbių išklotinės, nuorodos į vaizdo medžiagą.
„Privaloma perskaityti visiems Lietuvos piliečiams“, – teigė „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas. Tai gal ir perdėta frazė, bet bent jau tie, kuriems įdomu į karo mechanizmą pažvelgti iš vidaus, šia knyga neturėtų nusivilti.
