Europos valstybės XXI a. pirmajame dešimtmetyje suskubo kurti nacionalinius kultūros kanonus. Lyderėmis tapo Skandinavijos šalys, kurių kultūros politika ypač aktyvi. Tokie kanonai suteikia kultūrai daugiau galios vienyti visuomenę, ugdo toleranciją, pagarbą tautiniams savitumams, skatina bendradarbiavimą tarp kultūrų.
Kanonas yra tam tikras kultūros politikos etalonas arba modelis, padedantis įvertinti tai, kas vertingo, ilgaamžiško sukurta įvairiose srityse. Kanonas, atskleidžiantis nacionalinės tapatybės esmę, tampa institucionalizuota kultūros atmintimi.
Kurti nacionalinės kultūros kanoną sumanė Danijos kultūros ministras Brianas Mikkelsenas 2004 m. Kultūros vertybių atrankai buvo sudarytos septynios ekspertų grupės. Įgyvendinto projekto rezultatai paskelbti knygoje su multimedijų diskais, ji išleista 175 tūkstančių egzempliorių tiražu, iš jų 150 tūkstančių padovanota švietimo ir kultūros įstaigoms. Dabar danai rengia Demokratijos kanoną.
2005-ųjų rugsėjį Istorijos ir kultūros kanoną pradėjo kurti Nyderlandai. Čia diskusiją dėl jo būtinybės sukėlė plūstantys imigrantų srautai ir susirūpinimas, kad atvykėliai ne daug ką žino apie Nyderlandus, o tai apsunkina jų integraciją į šią daugiatautę valstybę - jau aktualus tapo klausimas, ką reiškia būti Nyderlandų gyventoju. Istorijos ir kultūros kanonas, aprėpiantis aštuonias sritis, buvo sukurtas 2006-aisiais, jis pateiktas interneto portale, išleista šį vertingą projektą apibendrinanti knyga. Objektų ir asmenybių sąrašą papildė literatūros ir muziejų nuorodos, bendrosios švietimo temos.
Švedijos liberaliosios Tautos partijos deputatė Cecilia Wikstrom, remdamasi danų patirtimi, 2006-aisiais pasiūlė sukurti Literatūros kanoną, esą tai skatins švedus labiau skaityti knygas. Regis, šis pasiūlymas taip ir liko pasiūlymu, nes daugiau informacijos apie tai nėra.
Šiemet kovą savo Kultūros kanoną baigė kurti Latvija. Iškiliausių ir žymiausių meno kūrinių ir kultūros vertybių sąvadą, atspindintį visų laikų ženkliausius tautos pasiekimus, sudarė septynios ekspertų grupės, kiekviena iš jų nustatė savo srities vertybių atrankos kriterijus. Po ilgų svarstymų ir diskusijų į Latvijos kultūros kanoną buvo įrašyta 99 nacionalinės vertybės iš architektūros ir dizaino, kino, literatūros, muzikos, scenos, vizualiųjų menų ir tautos tradicijų. Kultūros kanoną pradėję kurti 2007-ųjų pabaigoje, mūsų kaimynai rėmėsi Danijos patirtimi.
Latvių kanono ištakos, galima sakyti, glūdi žymaus poeto, eseisto Imanto Zieduonio 1991 m. ištartoje frazėje: „Kurie latvių sukurti dalykai galėtų būti laikomi etalonu?“
Panašių bandymų būta ir leidybos baruose - leidykla „Jumava“ surengė apklausą, kad atrinktų 33 knygas, kurios turėtų būti kiekvienos latvių šeimos bibliotekoje. Laikraštis „Latvijas Avize“ sudarė 100 žymiausių Latvijos asmenybių sąrašą.
Poetas Uldis Berzinis ragino, užuot svarsčius, kuriuos kūrinius vertėtų vadinti kanoniniais, išsiaiškinti, kurie iš jų daugumai latvių jau yra tokiais tapę.
Latviai sudarė Kultūros kanoną, kad pakeltų nacionalinės kultūros prestižą, žmonėms suteiktų daugiau žinių apie Latvijos meną ir kultūrą, suaktualintų primirštas vertybes. Be to, susistemintą esminę informaciją yra lengviau skelbti tarptautiniu lygmeniu. Kanonas formuoja šiuolaikišką požiūrį į pamatines kultūros vertybes, jas kaip tikras, pavyzdines, siūloma įtraukti į švietimo programą. Latviai, o ir mes, lietuviai, neretai atsiduriame paradoksalioje padėtyje: puikiai žinome, kas yra Picasso, Michelangelas, Egipto piramidės, tačiau mūsų atminties „saugykloje“ nėra kai kurių iškiliausių nacionalinės kultūros asmenybių, reikšmingiausių faktų.
Latvijos kultūros kanono diskursas yra labai platus ir jau sukėlė įvairių vertinimų, prieštaringų nuomonių, abejonių. Ypač karštai diskutuota dėl 14 literatūros pozicijų „iššifravimo“ ir ženklų sistemos, kuri charakterizuotų visą latvių literatūrą. Pasak literatūrologo ir eksperto Gunčio Berelio, ką nors įtraukti į kanoną reiškia paversti kūrinį dogma, neginčytina vertybe, o autorių - „nenuvainikuojama“ asmenybe: „Jeigu kultūroje kas nors įdiegiama kaip išskirtinė vertybė, tai savaime sukelia priešišką reakciją.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad Latvijos kultūros kanono, kai toks bus sukurtas, bent pusė sąrašo man atrodys visiškai kvailas ir nepriimtinas, tikriausiai panašiai mąstys ir kiti žmonės. Neginčytinas vertybes verta įdiegti vien todėl, kad dėl jų būtų pradėta ginčytis. Savo ruožtu vienintelė Kultūros kanono prasmė būtų tikėjimas, kad atsiras, kas jį paneigtų.
Šiuo atžvilgiu esu nusiteikęs skeptiškai - niekas nė nemėgins jo nuginčyti, o juo labiau neigti. Ekspertai gali kanonizuoti gražiausias kvailybes, bet kyla pagrįstų įtarimų, kad, svarstymus apie dabartinę kultūros situaciją perkėlę į viešąją erdvę, nesulauksime jokios reakcijos - iš viso to išeis šnipštas.“
Kanono rengimas - gana subtilus dalykas. Vieni įrodinėja, kad į sąrašus nepateko kur kas reikšmingesnės asmenybės ir kūriniai, negu tie, kurie buvo „įamžinti“. Kitiems atrodo, kad į tokį kultūrinės atminties kanoną nederėtų įtraukti gyvų kūrėjų. Kad ir kokia būtų požiūrių įvairovė, kanoną reikėtų vertinti kaip susitarimą dėl kultūros paveldo tam tikru laikotarpiu, ateityje jis bus koreguojamas, tikslinamas, papildomas. Juk ir didieji pasaulio stebuklai nuolat kanonizuojami iš naujo. Kultūros kanonas yra ne sustingusių vertybių saugykla, o vienas iš bukinančios masinės kultūros priešnuodžių.
Ką latviai pripažino vertybėmis?
Tautos tradicijos. Pagrindinė vertybė - liaudies dainos, kaip latvių kultūros tapatumo pagrindas. Jos simbolizuoja šios baltų tautos kultūros savitumą ir senumą. Dainose sutilpo dainavimo būdas ir pasaulio suvokimas, mitologija ir estetinė jausena. Garsioji Dainų skrynia - milžiniška liaudies dainų kartoteka, surinkta Krišjanio Barono, 2001 m. buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiame skyriuje ekspertai išskyrė kankles ir kankliavimą, tautinius drabužius, dainų šventes, Jonines, ruginę duoną, tradicinę suitų ir lybių kultūrą ir kt.
Vizualusis menas. Čia daugiausia pozicijų skirta XIX a. pabaigos-XX a. pradžios menininkams Janiui Rozentalui, Vilhelmui Purvyčiui, Johanui Valterui, skulptoriui Karliui Zalei su jo sukurtais reikšmingiausiais nacionalinės valstybės simboliais - Brolių kapų ansambliu ir Laisvės paminklu Rygoje. Janis Jaunsudrabinis įrašytas net dviejose kanonizuotų vertybių grupėse: kaip dailininkas už „Baltosios knygos“ iliustracijas ir kaip šios meniškos knygos teksto autorius.
Scenos menas. Niekam nekilo abejonių dėl Eduardo Smilgio dailės teatro, 1920-1960 m. puoselėjusio scenos meno tradicijas ir išugdžiusio garsiąją aktorių plejadą Viją Artmanę, Harijų Liepinį, Eduardą Pavulą.
Scenos meno turinį 1967-1981 m. reikšmingais psichologiniais, charakteriniais veikalais papildė Alfredo Jaunušano vadovaujamas Nacionalinis teatras, konceptualia režisūra pasižymėjo Adolfo Šapiro Jaunimo teatras.
Kanoniniais faktais pripažinta pirmoji latvių profesionaliame teatre Janio Rainio „Ugnies ir nakties“ inscenizacija, XX a. antrosios pusės dramaturgo Peterio Petersono poezijos teatras, 1956 m. įkurta Rygos pantomima, Aleksandro Lembergo šokio naujovės Rygos balete.
Muzika. Kai muzikos ekspertai buvo apkaltinti, kad į sąrašą įtraukė mažai kam žinomus kūrinius, muzikologas Orestas Silabriedis atkirto: „Manyčiau, tai reiškia tik viena - muzikos bare kaip ir anksčiau esame palyginti mažiau apsišvietę negu kituose menuose“. Į profesionalumo aukštumas pakilęs Emilio Daržinio „Melancholiškas valsas“ - psichologinio simbolizmo pradžia latvių muzikoje, emocionali Lūcijos Garūtos kantata „Dieve, tavo žemė dega“ - Latvijos Trečiojo atgimimo dvasingumo simbolis ir šalies firminis ženklas pasaulio scenose. Greta jų Jazepas Vituolas su pagrindiniu dainų švenčių akcentu - balade mišriam chorui „Šviesos pilis“, Alfredo Kalninio vokalinės miniatiūros, iškiliausia Latvijos šiuolaikinės populiariosios muzikos asmenybė Raimondas Paulas.
Literatūrą reprezentuoja ne pavienės knygos, o iškilios asmenybės drauge su savo tekstais, kurie nėra izoliuoti nuo bendro kultūros konteksto. Čia lietuvių skaitytojams gerai pažįstami vardai ir kūriniai: jau minėtas Jaunsudrabinis su trilogija „Aija“ ir „Baltąja knyga“, Janis Rainis, Aleksandras Čakas, Ojaras Vacietis, Uldis Bėrzinis su išskirtinio stilistinio braižo poetiniais kūriniais, broliai Kaudzyčiai ir jų „Matininkų laikai“, Regina Ezera su fantasmagorija „Neregima ugnis“ ir aiškia stilistine nuoroda ateities prozai, Imantas Zieduonis su savitomis epifanijomis ir t.t. Į šį kontekstą įterptas kalbininko Karlio Miulenbacho „Latvių kalbos žodynas“, kuriuo naudojasi visi indoeuropiečių kalbų tyrinėtojai.
Paskutiniame ekspertų atrankos etape iš sąrašo iškrito Aspazija, Albertas Belas, Andrejus Eglytis, Janis Ezerinis, Visvaldis Lamas, Andrejus Pumpuras, Eduardas Veidenbaumas, Margeris Zarinis, Martinis Zyvertas ir kiti žymūs meninio žodžio meistrai. Deja, į keturiolika pozicijų visų talentingų rašytojų nesutalpinsi.
Architektūra ir dizainas. Šiame sąraše yra ir Rygos senamiesčio siluetas su ryškiausiomis dominantėmis - Rygos pilimi, Šv. Petro, Šv. Jokūbo, Duomo bažnyčiomis, Rundalės pilis Žiemgaloje, Salaspilio memorialas. Tarp iškiliausiųjų yra ir pirmasis vietinis architektas Kristofas Haberlandas, ir Gunaras Birkertas su novatoriškais JAV architektūros plėtros pavyzdžiais, ir Andris Kronbergas, rekonstravęs Rygos oro uostą, pagal regiono estetiką renovavęs vertingus istorinius pastatus.
Įvardyti ir savičiausi latvių dizaino pavyzdžiai (1936-1937 m. mažiausias novatoriškiausias fotoaparatas „Minox“, XX a. II pusėje gamintas mopedas „Riga 12“), ir nacionalinė valiuta.
Kinas. Atspirties tašku pasirinktas pirmasis latvių filmas „Lačplėsis“. Kanonizuotas ir šių dienų kontekstui artimas, didelį rezonansą pasaulyje sukėlęs, preciziškai prisilietęs prie gyvenimo aktualijų Jurio Puodnieko filmas „Ar lengva būti jaunam?“ (1986).
Tai, kuo iš tikrųjų galima didžiuotis
Latvijos kultūros akademijos Kultūros sociologijos ir vadybos katedra 2008 m. rugsėjį - 2009 m. sausį atliko tyrimą, kaip Latvijos jaunimas supranta Kultūros kanoną. Bandyta nustatyti, ar jauni žmonės domisi ekspertų sudarytais kultūros vertybių sąrašais, ar jie apskritai jaučia autentiškų tradicijų poreikį.
Buvo apklausta apie 750 respondentų. 88 proc. jų teigė, kad Latvijai labai reikalingas toks Kultūros kanonas ir pabrėžė būtinybę vertybes asociatyviai sieti su Latvijai reikšmingais istorijos tarpsniais, gyvenimo būdo specifika. Dažniausiai buvo minimos Dainų šventės, liaudies dainos, Lyguo, Kalėdos Laisvės paminklas, kalba.
Kultūros kanono globėja Latvijos nacionalinio meno muziejaus direktorė Mara Lacė pabrėžė: „Kas norės sužinoti daugiau apie Latvijos kultūros pagrindus ir į juos įsigilinti, tam Kultūros kanonas šią galimybę suteiks. Kanonas iškelia tai, kuo iš tikrųjų galime didžiuotis, ir paaiškina, kodėl“.
