Jau dešimtmetį dainuojamosios poezijos mėgėjus telkiantis aktorius G.Storpirštis šį savaitgalį vėl pakvietė į Anykščius, kur ketvirtą kartą susirinko garsiausi bardai bei būrys jaunų kūrėjų.
Festivalio „Purpurinis vakaras“ išvakarėse su šiemet 50-metį atšventusiu aktoriumi ir bardu susėdome pakalbėti apie šviesią misiją – dainuojamosios poezijos populiarinimą. Jį, atrodo, lydi sėkmė.
– Dainuojamosios poezijos gerbėjams šią vasarą renginių tikrai netrūko. Regis, šis žanras jau nėra pamestinukas? – pasiteiravau G.Storpirščio.
– Pastaraisiais metais jis gana aiškiai įsitvirtino mūsų sąmonėje, daugėja įrašų, o gerbėjai žino, kur ir kada surasti šį žanrą. Dainuojamoji poezija iš tiesų dabar gyvena ne blogiausius laikus.
– Pernai su kitais žinomais bardais rengėte viešą diskusiją apie dainuojamosios poezijos ateitį. Ar ji davė naudos?
– Ne. Valdžios akyse mes vis dar neolimpinė šaka. Nors valstybinės kultūros instancijos žino apie mus, o dainuojamosios poezijos renginiai sutraukia tūkstančius klausytojų, deramo dėmesio vis dar nesulaukiame.
– Kaip jums atrodo, kokių argumentų dar reikia?
– Jei žinočiau receptą, tikriausiai juo pasinaudočiau. Kol kas galima tik svarstyti.
Galbūt vis dar neatsiranda šio žanro gerbėjų tarp tų, kurie skirsto pinigus kultūrai?
Suprantama, kad kultūros rėmimo biudžetas nėra didelis, tačiau jie mus vis dar verčia laikytis griežtos dietos. Mes tarsi esame pripažintų žanrų opozicijoje.
Tikriausiai kultūrinės valdžios atstovams patiems patinka per skirtingus TV kanalus matomi tie patys veidai ir brukami primityvūs tekstai. Lieka tik skėsčioti rankomis, kad tokia keista paklausa, bet juk žiūrovams nėra iš ko rinktis.
– Tai gal ir jums reikėtų pasinaudoti populiarumo kalve – televizija?
– Svarstėme apie šį žingsnį, tačiau šiuo metu nėra kam to imtis. Mano krūvis milžiniškas – dirbu teatruose, esu tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ bei nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ meno vadovas, dažnas moksleivių dainuojamosios poezijos konkursų komisijos narys.
Galbūt iš tikrųjų trūksta šio žanro vadybos. Tačiau sulaukiu nebent paplekšnojimo per petį už tai, kad skleidžiu dainuojamąją poeziją.
Tai labai reikalingas žanras. Mes supažindiname jaunuomenę su mūsų poezijos lobynu, kurį knygose šiandien nagrinėti tiesiog neužtenka laiko. Be to, jei surenkame festivaliuose šitiek žmonių, vadinasi, dainuojamoji poezija reikalinga.
– Ką išgyvena bardas dainuodamas ir kokią žinią siunčia klausytojams?
– Kaip reikia mylėti? Kaip parašyti dainą? Nežinau, ar kūrybai taikomos taisyklės. Daina – tai istorija. Jeigu tau tas tekstas-istorija skamba, rašai dainą ir nori, kad ji būtų išgirsta.
Bardų muzikoje tu tekstą perleidi per save ir negali žinoti, kada kam tavo istorija palies širdį.
Tarp gerbėjų – daug jaunų žmonių. Jie dainuojamojoje poezijoje randa atsakymus, kurių neišgirsta nei mokykloje, nei žurnaluose, nei per televiziją.
Juk mokydamas jaunimą negali išdėstyti plano, kaip tapti laimingam. Padėti jauniems žmonėms nėra paprasta, jie šliejasi prie tų, kurie kelia pasitikėjimą.
– Ar galėtumėte nupiešti bardo portretą?
– Tai – įdomus, brandus žmogus, turintis savo poziciją, žinantis, ką kalba, ir už tai atsakingas. Suprantantis literatūrą, suvokiantis teksto struktūrą ir mokantis subtiliai prie jo priderinti melodiją.
– Jūs pats rašote tekstus?
– Anksčiau rašiau, tačiau jau senokai to nedarau. Muzikos akademijoje turėjome discipliną scenos kalbą. Per tas paskaitas rinkdavome į krūvą mums patinkančius eilėraščius. Jau beveik visas atsargas panaudojau.
Nemažai kolegų pirmiausia kuria melodiją, o po to ieško ir sunkiai randa tekstus.
Kartais galvoju – o jei man taip atsitiktų? Kai baigsis ta versmė tekstų, kuriais noriu pasidalyti, grįšiu prie savo kūrybos.
Bet šiandien nešiojuosi knygą, kuri vis dar pasipildo. Man norisi dainuoti pagal Rainerio Marios Rilke’s žodžius, dar yra daugybė puikių mūsų šalies autorių.
– Šiemet išleidote šešiolikos dainų rinkinį „Taip“, kuriame skamba Lietuvos nacionalinės premijos laureatų Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Juozo Erlicko, kitų poetų žodžiai. Kam šiuo rinkiniu pasakėte „taip“?
– Kūrėjui, savo draugams, artimiesiems, muzikantams, Šv.Kotrynos bažnyčios erdvei, savo klausytojams ir tekstų autoriams – viskam, kas man brangu.
