Baigęs sezoną nevienareikšmiškų atgarsių sulaukusia Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas” premjera, nutiesusia tiltus į vasaros spektaklius, kuriuos jau keletą metų rodo birželio mėnesį, Lietuvos operos ir baleto teatras, neprarasdamas kūrybinio įkarščio, žengia į naująjį sezoną, kuris taip pat prasidės premjera.
Richardas Wagneris, naujametė operetė, lietuviškas baletas – tokia įvairovė, tenkinanti skirtingų muzikinių poreikių klausytojus, laukia nuo rugsėjo iki kitų metų gegužės.
„Atsigavę po sunkmečio po truputį vėl grįžtame prie optimalaus penkių premjerų skaičiaus, garantuojančio normalų kūrybinį teatro darbą”, – džiaugėsi LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, turintis ne vieną sumanymą, įdomų teatro kolektyvui ir turtinantį Lietuvos kultūros gyvenimą.
– Teatro darbo intensyvumą apibrėžia premjeros ir jų pobūdis. Kokie išbandymai laukia kolektyvo ateityje? – pasiteiravau G. Kėvišo.
– Kitais metais turėtume pakviesti į keturias, o gal ir penkias premjeras, bet penktoji kol kas telieka paslaptis.
O keturios, ir labai solidžios, ne tik planuojamos – jau dirbama.
2013-ieji – jubiliejiniai R. Wagnerio metai ir norime juos deramai paminėti. Tad pirmoji mūsų kito sezono premjera – baletas „Tristanas ir Izolda” pagal R. Wagnerio muziką, kurį stato mūsų baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras.
Naujasis spektaklis nebus baletinė operos transkripcija, jame skambės ne tik to paties pavadinimo R. Wagnerio operos fragmentai, bet ir „Penkios Mathilde Wesendonck dainos”.
K. Pastoras šį baletą jau yra statęs Stokholmo karališkajame, Varšuvos Didžiajame teatruose, bet Vilniuje sulauksime kitokios versijos. Esu šį spektaklį matęs Varšuvoje – tai labai intensyvus, dinamiškos choreografijos baletas. Mūsų šokėjams po tam tikro laiko tai bus tikras iššūkis.
– Baletas „Tristanas ir Izolda” jubiliejinių R. Wagnerio metų išvakarėse – išties prasmingas pasirinkimas, bet šio vokiečių kompozitoriaus vardas vis dėlto pirmiausia asocijuojasi su operomis.
– Mūsų teatro repertuarą papildys „Lohengrinas”. Jo premjera numatyta kovo mėnesį. Šis veikalas Nacionaliniame operos ir baleto teatre statytas labai seniai, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Svarstėme, ko imtis – gal „Tanhoizerio”, gal ko nors iš vėlyvojo R.Wagnerio, bet apsistojome prie „Lohengrino”.
Spektaklį režisuos latvis Andrejas Žagaras. Jis – Latvijos nacionalinės operos vadovas, bet pastaruoju metu stato daug spektaklių, ne tiktai Latvijoje. Prasminga jį pakviesti kaip kaimynų režisierių.
Kai pasiūliau jam statyti „Lohengriną”, paaiškėjo, kad tokį pat pasiūlymą jis yra gavęs iš Bratislavos operos. Tad šis spektaklis bus bendras mūsų ir Slovakijos nacionalinio teatro darbas, pratęs mūsų bendradarbiavimą su pasaulio teatrais.
Šiame sąraše jau yra Niujorkas, Londonas, Paryžius, Madridas, Glaindborno operos festivalis (Didžioji Britanija), ateityje numatome bendrus projektus su Varšuvos Didžiuoju, Kopenhagos karališkuoju teatrais. Mūsų teatras jau gali vadintis rimtu Europos teatrų partneriu.
Su režisieriumi daug diskutavome dėl spektaklio vizijos, nes mūsų požiūriai truputį skiriasi. Spektaklyje neturėtų būti scenos triukų, kurie blaško dėmesį, yra išradingi, bet nemotyvuoti. Operoje svarbiausia muzika, o režisūra jai turi padėti. Sutarėme, kad „Lohengrinas” bus iš esmės epinis spektaklis.
– Pridėję prie šių dviejų naujų R. Wagnerio veikalų jau esamus repertuare „Skrajojantį olandą” ir „Valkiriją”, turėtume pripažinti, kad tiek šio kompozitoriaus kūrinių mūsų teatre nėra buvę.
– Ir tikriausiai nebebus. Be to, ir jų režisieriai ne bet kas – Eimuntas Nekrošius, K. Pastoras, Francesca Zambello, A. Žagaras. Todėl sumanėme R. Wagnerio jubiliejui paskirti specialią savaitę, kurios metu parodysime visus šiuos spektaklius.
Ypač nelengva ji bus orkestrui. Dainininkai keisis, o keturias didžiules partitūras atliks tie patys muzikantai.
Mūsų orkestras dabar aukšto lygio, groja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, koncertavo Santandero, Liublianos, kituose festivaliuose, atlieka ir spektaklių muziką, ir pasirodo su kitokiomis partitūromis, kaip Giuseppe Verdi „Requiem” praėjusį sezoną.
– R.Wagnerio savaitė numatyta balandį, o prieš tai palydėsime senuosius metus. Metų virsmas taip pat pažymimas premjera.
– Turbūt nedaug yra operų, tinkamų Naujųjų išvakarėms, kai norisi ko nors šventiško, lengvo, įspūdingo. Todėl 2012-uosius nutarėme palydėti operete – Johanno Strausso „Šikšnosparniu”.
Operetė – nėra mūsų teatro žanras, bet vieną kitą galime turėti, juolab „Šikšnosparnis” turi daug operos elementų.
Spektaklį statys Gediminas Šeduikis, jau senokai sėkmingai dirbantis mūsų teatre kaip režisierių asistentas. Su juo daug kalbėjome, kokį reginį norime matyti: spalvingą, žavų, bet ne lėkštą. Režisieriui tai bus gera proga naujai pažvelgti į partitūrą.
– Dar vienas išskirtinis kito sezono akcentas – nacionalinis veikalas, be kurių nacionalinio teatro repertuaras neįsivaizduojamas.
– Taip, paskutinė kito sezono premjera bus kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus baletas apie išskirtinę mūsų kultūros asmenybę „Čiurlionis”.
Šis kūrinys į mūsų teatrą ėjo ilgokai – keletą kartų buvome susitikę su autoriumi, vyko perklausos, aptarimai.
G. Kuprevičius girdi argumentus, daug dirbo, pakoregavo partitūrą. Tikimės, kad turėsime gerą šiuolaikinį baletą.
Jo choreografiją kuria perspektyvus lenkų menininkas Robertas Bondara. Choreografas jau bendradarbiauja su G. Kuprevičiumi ir kitų metų gegužę išvysime jų darbo rezultatą.
– Nacionalinis teatras – ar tai būtų dramos, ar operos ir baleto, kartais palyginamas su skėčiu, po kuriuo turėtų rastis vietos visiems talentingiausiems šios srities menininkams. Kaip pavyksta išskleisti tą skėtį?
– Visada laikiausi nuostatos, kad nacionalinis teatras negali būti vieno režisieriaus ar vieno dirigento.
Mūsų skėtis gal ne toks platus, kokio norėtume, bet beveik visi aktyviai dirbantys Lietuvos dirigentai pas mus diriguoja.
Kelis spektaklius yra statęs Gintaras Rinkevičius, diriguoti „Tristano ir Izoldos” pakvietėme Modestą Pitrėną, „Šikšnosparnį” pasikeisdami diriguos Martynas Staškus ir Kauno muzikinio teatro muzikos vadovas Julius Geniušas.
Kitą sezoną išvysime ir jaunų veidų. „Čiurlionį” rengia Robertas Šervenikas, bet vėliau spektaklį perims jaunas dirigentas Mantas Jauniškis. Dirigentas Modestas Barkauskas talkins M. Pitrėnui statant „Tristaną ir Izoldą”.
Noriu, kad patyrę dirigentai atvestų spektaklį į premjerą, o paskui perduotų jį asistentui. Jauni menininkai turi tobulėti.
– Ar publika įvertina teatro kūrybines pastangas?
– Publikos dėmesiu nesiskundžiame. Krizė šiek tiek pakoregavo, bet lankomumas vis tiek – per 90 procentų.
Nors lankomumas ir ypač pajamos itin svarbu, teatras turi matyti ir tam tikrą savo misiją. Mūsų tikslas ne bet kokiais būdais pripildyti salę, bet ir dirbti švietėjišką darbą.
Šiuolaikinės arba barokinės operos, taip pat tokios kaip mūsų pastatytos „Salomėja” arba „Valkirija” niekada nebus populiariausi kūriniai, mes iš anksto žinome, kad nebus šimtaprocenčio lankomumo.
Bet kaip rimtas teatras privalome jų turėti repertuare, plėsti publikos akiratį. Toks mūsų darbo tikslas ir prasmė.
Teatro gyvenimas – intensyvus
* LNOBT sezoną atidarys rugsėjo 14-ąją koncertu, kuriame dainuos vienas ryškiausių mūsų laikų lyrinių tenorų Josephas Calleja. Su svečiu scenoje pasirodys ir lietuvių solistė. Kuri – kol kas telieka intriga.
* Tęsiant ciklą „Geriausi pasaulio simfoniniai orkestrai Nacionaliniame operos ir baleto teatre” rugpjūčio 28-ąją klausytojai bus pakviesti į Leipcigo „Gewandhaus” orkestro, diriguojamo Riccardo Chaily, koncertą. Skambės Olivier Messiaeno uvertiūra ir Gustavo Mahlerio 6-oji simfonija.
* Cikle „Geriausi pasaulio simfoniniai orkestrai Nacionaliniame operos ir baleto teatre” jau koncertavo Niujorko, Sankt Peterburgo Marijos teatro, Pitsbergo orkestrai. Jų finansavimas išskirtinis – visai nenaudojamas teatro biudžetas, tik rėmėjų pinigai ir kiti finansavimo šaltiniai.
* Rugsėjį operos trupė ir choras vyks gastrolių į Kiniją, kur viename iš trijų šios šalies operos teatrų – Gvangdžou – parodys tris Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai” spektaklius.
* Lapkritį baletas vyks gastrolių į Boną, rodys „Bajaderę” ir „Graiką Zorbą”.
