Raudonasis kilimas, klykianti minia, fotografų blykstės ir prizas už geriausią vaidmenį. 63 metų V. Bagdonas tai patyrė Šanchajaus kino festivalyje, kuriame buvo parodytas ir rusų režisieriaus Pavelo Lungino „Dirigentas”.
V. Bagdonas šioje juostoje suvaidino pagrindinį vaidmenį.
Kinų minią pažino ir lėlininkai, bet tai nebuvo susiję su dėmesiu lietuvių spektakliui.
„Lėlės” teatro aktoriams teko spręsti, kaip kameriniu vaidinimu sudominti gausią publiką, pramogaujančią Čengdu miesto kultūros parke, kur tuo pat metu rodyta pora šimtų spektaklių.
Prajuokino iškilmių dalyvius
„Best Actor” (liet. „Geriausias aktorius”) – parašyta V. Bagdono parsivežtame diplome.
Be diplomo, lietuviui dar buvo įteikta aukso spalvos taurė, baltos pirštinaitės ir laikrodis.
„Apdovanojimas man buvo tikrai netikėtas, – kalbėjo V. Bagdonas. – Kolegos, su kuriais dalyvavome festivalyje, sakė, jog per ceremoniją buvau vienintelis, prajuokinęs ir salę, ir žiuri.
Priėmęs prizą iš vyriausios kinų aktorės, kurios pavardės, atsiprašau, tikrai negalėčiau pasakyti, pareiškiau, kad man labai mielas žiuri sprendimas. Dar pridūriau, kad man taip pat patinka ir Šanchajaus festivalyje, todėl į jį atvyksiu ir po metų.
Ceremonijos vedėjas paklausė, ar Šanchajuje kitąmet atsidursiu kaip aktorius su nauju filmu, o gal kaip režisierius? Ne, sakiau, grįšiu su šituo pačiu garbingu prizu, vaikštinėsiu pirmyn atgal visų akivaizdoje, kad visi mane matytų ir suprastų, koks esu geras artistas.”
Ekskursijos vietoj filmų
V. Bagdonas prisipažino, kad pamatė tik Šanchajų, o ne festivalio filmus.
„Visas keturias dienas daugiausia laiko praleidau su P. Lunginu, o jis, matyt, festivaliuose nemėgsta žiūrėti filmų.
Mūsų būriui buvo skirti kadilakai, vežantys kur nori ir kada nori Šanchajaus ribose. Pamatėme didelį, švarų, saugų miestą, kur šiuolaikiški dangoraižiai dera su senovine kinų architektūra. Sykį vienas išėjęs pasivaikščioti pamačiau ir ne tokį turistinį Šanchajų.
Be to, į festivalį atvyko mūsų filmo kompozitorius metropolitas Ilarionas su svita. Šanchajuje yra rusiška cerkvė, paversta restoranu, o metropolitas vienoje jos patalpų laikė pamaldas.
Abi pamaldų valandas išstovėjau toje cerkvėje. Susirinko dvi dešimtys stačiatikių, gyvenančių Šanchajuje. Tai buvo lyg maldos namų grąžinimas, nors restoranas ten ir toliau veiks”, – pasakojo lietuvių aktorius.
Europietiški kinių veidai
V. Bagdonas pasakojo, kad festivalis vyko viešbutyje, kuris užima visą kvartalą ir kuriame gyveno visi dalyviai. Per televiziją buvo transliuojami vien reportažai apie festivalį, kuriame lankėsi Sophia Loren, Gina Lollobrigida, kiti žinomi kino žmonės.
„Per uždarymo ceremoniją įsitikinau, kad tai išties milžiniškas festivalis. Kelių tūkstančių vietų salė buvo pilnutėlė, moterys išsipuošusios prašmatniausiomis sukniomis, šimtai fotografų lipo vieni kitiems ant galvos, žengiant raudonuoju kilimu spiegė minia jaunimo.
Nusistebėjau, kad kinų moterų – tiek puošniųjų festivalio damų, tiek televizijos diktorių – veidai atrodo labai europietiškai. Man paaiškino, kad Kinijoje madinga darytis plastines operacijas.”
Keitė vaidinimų grafikus
Iš gastrolių Kinijoje ką tik grįžusi „Lėlės” teatro trupė viešai gyrėsi, kad užbūrė Kinijos vaikus, bet minėjo ir didžiulius nesklandumus, poreikį prisitaikyti prie vietos sąlygų.
„Lėlė” dalyvavo UNIMA – pasaulio lėlininkus vienijančios bendrijos – festivalyje, kuris rengiamas kas 4 metai. Šįkart Kinijos mieste Čengdu vykusioje fiestoje dalyvavo trupės iš 60 šalių.
Aktoriai Almira Grybauskaitė, Deivis Sarapinas ir Irmantas Jankaitis Kinijoje vaidino „Muzikinę dėžutę”. Tai bene daugiausia keliaujantis „Lėlės” spektaklis, sukurtas dramaturgės Nijolės Indriūnaitės, scenografės ir režisierės Julijos Skuratovos.
„Čengdu festivalyje visą laiką jautėme chaoso apsuptį, – pasakojo Vilmantas Juškėnas, 28 metų teatrologas, praėjusį sezoną tapęs „Lėlės” meno vadovu. – Kinai malonūs, dėmesingi, smalsūs, bet rasti bendrą kalbą sudėtinga. Susiduria skirtingos kultūros.
Pasiruošimas gastrolėms Kinijoje „Lėlės” teatrui buvo vienas prioritetinių darbų. Gastrolių grafiką gavome prieš pusę metų. Iš anksto žinojome, kiek ir kur vaidinsime.
Atvažiavę gavome pakeistus vaidinimų grafikus. Buvo ir anekdotiškų situacijų, nors tada nebuvo juokinga.
Pavyzdžiui, vėlai vakare sužinojome, kad rytoj teks vaidinti ne vieną spektaklį vidurdienį, o du nuo ankstaus ryto. Ir nieko pakeisti negalima. Mus apėmė panika, neviltis ir, aišku, ironija.
Atsakėme juokaudami: „Gerai, su viskuo sutinkame, bet prašome po spektaklių mus nuvežti prie Didžiosios kinų sienos.”
Kinai nė nesumetė, kad tai gali būti humoras. O mes juk žinome, kad Didžioji kinų siena yra šiaurinėje šalies dalyje, kuri iš pietvakariuose įsikūrusio Čengdu nėra lengvai pasiekiama.
Stojo pusvalandžio pauzė. Atsakymo sulaukėme rimto: „Labai atsiprašome, tačiau organizacinis komitetas negali nuvežti jūsų prie Didžiosios kinų sienos, nes šiuo metu vyksta daug renginių, todėl visi festivalio autobusai užimti.”
Subtilumas po atviru dangumi
V. Juškėnas pasakojo, kad kamerinė „Muzikinė dėžutė”, kuri Vilniuje vaidinama Mažojoje salėje, Čengdu festivalyje pateko iš pradžių į didžiulę internatinės mokyklos salę, vėliau – į parką.
Mokykloje kinų lėlininkas suvaidino, patraukė širmą, tada vilniečiams artistams teko imti savo daiktelius ir lipti į sceną. Be jokios pauzės pasiruošti.
Apie apšvietimą ir garso sutvarkymą nebuvo nė kalbos. Vertimo – irgi jokio. Kaip ir kuo sudominti vaikus? Minią vaikų! Pora minučių, ir dėmesys nuslūgęs. O dar riksmai, spiegimas.
„Po tokio vaidinimo mūsų aktoriai jautėsi išniekinti, – kalbėjo V. Juškėnas. – Niekam nereikia spektaklio subtilumo, poezijos, niuansų. Kaip dar tris kartus vaidinti milžiniškame kultūros parke, kur greta rodoma pora šimtų spektaklių? Sėdėjome vakare ir svarstėme variantus.
Nusprendėme vaidinti atskiras scenas, o prieš kiekvieną epizodą mūsų trupę globojanti kinė skaitys vertimą, paaiškins, kur kokia lėlė, kas čia tuoj bus. Taip per visus tris vaidinimus parke pelnėme vaikų dėmesį.
Ir profesionalai mus sveikino, domėjosi, sulaukėme kvietimo į Pietų Korėjos festivalį.”
Kitas UNIMA kongresas ir festivalis vyks Ispanijos miestuose Tolosoje ir San Sebastiane, nors pretendavo ir rusai. Čengdu kongreso scenoje lėlininkai iš Jekaterinburgo prisistatė persirengę meškomis.
„Matyt, pamačius, kiek problemų iškilo Čengdu festivalyje, buvo nuspręsta, kad reikia pristabdyti arklius ir grįžti į Europą prie įprastos tvarkos”, – priėjo prie išvados V. Juškėnas.
Prizas – auksinė taurė vynui
Šanchajaus kino festivalis – vienintelis Kinijoje aukščiausios kategorijos tarptautinis filmų festivalis. Jis yra vienas didžiausių kino festivalių Rytų Azijoje. Festivalis pirmąkart surengtas 1993 m.
Šanchajaus kino festivalio pagrindinis apdovanojimas – Auksinė taurė. Tai tradicinės Rytų kultūros simbolis – senovinė kinų taurė, skirta vynui.
Aštuoniems Auksinės taurės apdovanojimams šiemet buvo nominuota 17 filmų. Komisijai vadovavo prancūzų režisierius ir scenaristas J. J. Annaud.
Geriausiu vaidybiniu filmu paskelbta Irano režisieriaus Kh. Masoumi „Meška”, geriausiu režisieriumi – kinas Qunshu Gao, geriausia aktore – meksikietė U. Pruneda, geriausiu aktoriumi – V. Bagdonas. Didysis žiuri prizas įteiktas Kanados aktorei ir režisierei M. Lanctot už filmą „Dėl Dievo meilės”.
Pristatė būsimo spektaklio eskizus
Po „Muzikinės dėžutės” vaidinimų Kinijoje Vilniaus „Lėlė” tęsė gastroles: jauniausi aktoriai išvyko į Lenkiją, kur atstovavo Lietuvai tarptautiniame lėlių teatro mokyklų festivalyje Balstogėje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje magistro studijas šią vasarą baigę jaunieji „Lėlės” aktoriai pristatė būsimo spektaklio „Meteo” eskizą. Premjera „Lėlėje” numatoma rudenį.
„Meteo” – suaugusiesiems skirtas spektaklis pagal R. Bradbury noveles. Spektaklio režisierė A. Ivanova-Brašinskaja (Rusija, Suomija), dailininkė J. Skuratova. „Meteo” kuriamas pagal principą, kai lygiaverčiais spektaklio autoriais tampa visa kūrybinė komanda.
