Kai 1971 metų kovą tuomečiame Akademiniame dramos teatre režisierius Henrikas Vancevičius pastatė Just. Marcinkevičiaus dramą „Katedra”, O. Koršunovui buvo lygiai dveji metai.
Šių metų lapkritį į tą pačią sceną jis išves savo „Katedros” architektą Lauryną, vyskupą Masalskį, Ievą Teresę, Žmogų, Akląjį smuikininką su jo neparduodama „Grūšia”.
– Nacionalinis dramos teatras jau reklamuoja „Katedros” premjerą, pardavinėja bilietus. O jūs dar turite sukurti visą spektaklio architektūrą. Kaip jaučiatės su tokia atsakomybės kupra? – pasiteiravau 43 metų O.Koršunovo.
– Tai viena baisiausių režisieriaus gyvenimo pusių: nuolat žinai, kada privalai baigti kūrinį. Dar nepradėjai repeticijų, o jau žinai premjeros datą.
Rezultatas visada būna toks pat – jei spektaklį lydi sėkmė, būna daug pagirtų ir apdovanotų, o jei patiri nesėkmę, lieki vienas – tas, kuris dėl visko kaltas.
Dabar darbuojuosi su ne mažiau atsakingu projektu Norvegijoje – Henriko Ibseno „Pero Giuntu” Nacionaliniame teatre Osle. Premjera numatyta rugpjūčio 25 dieną. „Peru Giuntu” bus atidarytas tradicinis H.Ibseno festivalis. Milžiniška atsakomybė.
Tai ir viena „Katedros” temų: Laurynas turi pakelti ne tik Katedros koloną, bet ir visą atsakomybę.
– Įdomu, kokios temos jums atrodo svarbios, kai skaitote „Katedrą”?
– Svarbiausia – menininko tema. Visais laikais visuomenė, politikai, didieji, turtingieji flirtavo su menininkais. Visais laikais menininkai buvo reikalingi, neišvengiami ir žeminami. Ir esminė atsakomybė dėl to, kas vyksta, visą laiką tenka menininkams. Dabar – irgi.
Prisiminkime kad ir istorinį lūžį, įvykusį 1989 metais. Visi griebėsi menininkų, pradėjo juos stumti į sceną. Ir tą patį Just.Marcinkevičių. Po to juos stūmė nuo scenos. Tai vyksta kasdien, visais laikais. Ir tai parodo menininkų svarbą.
Just.Marcinkevičius daug ką numatė, atspėjo. „Katedros” Lauryno drama yra ir jo drama. Kaip ir kiekvieno menininko, kuris išdrįsta imtis atsakomybės dėl to, ką kuria.
– Nors laukia „Peras Giuntas”, ar galima teigti, kad pradėjote dirbti su „Katedra”?
– Labai svarbus žingsnis – vizualinis sprendimas. Jį aptarinėjame su scenografu Gintaru Makarevičiumi.
Tačiau dabar vyksta tik galvojimas „Katedros” kryptimi. Kai pradedi dirbti, repetuoti, atsiranda netikėtų posūkių. Pirminiai pokalbiai yra panašesni į svajojimus. Kartu tai – rizika.
Panašiai buvo su Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymu”. Iš pradžių atrodė, kad scenai tai sudėtinga medžiaga, gal net nepastatoma. Neužteko nei išminties, nei toliaregiškumo, kad įsivaizduotum, koks gali būti spektaklis.
Suvokėme ir tai, kad pati emigracijos tema – aštri, daugumai aktuali ir atpažįstama, mus visus jungianti. Baisią įtampą jautėme.
Tačiau bendraujant su aktoriais, gilinantis į temą abejonės ir nuogąstavimai savaime išsisklaidė. Taip būna visada.
– Ką manote apie pjesę „Išvarymas” dabar, kai šis jūsų spektaklis tapo nepaprastai populiarus, bilietų į jį tenka laukti mėnesius?
– Tai gera, drąsiai parašyta pjesė, tikra šiuolaikinė dramaturgija. O dramaturgija yra šiuolaikinė tik tuo atveju, jei ji įkvepia naują teatro kalbą ir scenoje atsiranda tai, ko iki šiol nebuvo.
M.Ivaškevičiaus pjesė sąlygojo kitokią aktorių elgseną scenoje, kitokį bendravimą su žiūrovais. Pati emigracijos tema apčiuopiamai priartinta prie žiūrovo. Ji – scenoje, ne kur nors metaforoje.
– Kaip vertinate tai, kad viename interneto portale teatralai „Išvarymą” įtraukė tiek į geriausių, tiek ir į prasčiausių sezono spektaklių penketukus?
– „Išvarymas” nėra hermetiškas spektaklis, jis veikia žmones. Jei spektaklis gali tapti visuomeniniu įvykiu, „Išvarymas” tokiu tapo. Tai svarbu ir aktoriams, nes jie jaučia žiūrovų atsaką. Jie nesimuliuoja „Išvaryme” vaidindami net mažiausius vaidmenis.
Tokio kalibro aktorius kaip Arūnas Sakalauskas savanoriškai sukūrė viso labo perėjimą per sceną, bet tai, kaip jo personažas pereina, „Išvarymui” irgi suteikia daug šarmo.
Ką jau kalbėti apie tuos, kurie vaidina pagrindinius vaidmenis, – Ainį Storpirštį, Marių Repšį, Moniką Vaičiulytę.
Vertinu „Išvarymo” aktorius, kurie parodė ne tik begalinę jaunatvišką energiją, tikėjimą, bet ir didelę pilietinę brandą, atsakomybę, o tai buvo netikėta. Juk tai jauniausia aktorių karta. Vertinu Saulių Prūsaitį ir jo muzikantus, scenografą G.Makarevičių. „Išvarymas” – visų bendras reikalas.
Pažiūrėti „Išvarymo” renkasi įvairiausi žmonės – skirtingų skonių, įpročių. O juk tai – ne pramoga, o penkių valandų trukmės vaidinimas.
Nuomonių apie gyvą meno reiškinį visada būna įvairių, ypač jei palieti skaudžius dalykus.
Tikrame teatre turi būti visas gyvenimo spektras.
Toks buvo šekspyriškasis teatras, kuriame norėjosi ir verkti, ir juoktis, ir keiktis, ir išeiti supykus, ir džiaugtis, kad viskas puiku. Tokias reakcijas, jaučiu, sukelia ir „Išvarymas”. Džiaugiuosi tuo spektakliu.
– Ką tik Muzikos ir teatro akademijoje surinkote aktorių kursą. Net kai kurie iš tų, kurie praėjusiais metais buvo pradėję studijuoti teatro kritiką, šiemet metė mokslus, kad stotų į O.Koršunovo kursą. Smagu?
– Būtų gerai sujungti kritikų kursą su aktorių kursu. Jono Vaitkaus kurse, kuriame aš mokiausi, kartu studijavo aktoriai ir režisieriai. Trūko tiktai kritikų. Ir dramaturgai galėtų būti kartu.
Williamas Shakespeare’as buvo ir režisierius, ir aktorius. Moliere’as buvo ir trupės vadovas, ir aktorius. Dramaturgija neatsiranda ant stalo, jai reikalingas teatras.
– Nacionalinis dramos teatras ketina suteikti jūsų kursui praktinių galimybių mokytis dirbti scenoje. Ką galite pažadėti jūs?
– Pedagogika – irgi atsakomybė ir tam tikra nežinia. Esu dėstęs Prancūzijoje, Norvegijoje, Kinijoje. Dėsčiau ir Lietuvoje magistrantams, su kuriais pastatėme „Vasarvidžio nakties sapną”. Spektaklis trylika metų gyvas, vis dar gastroliuoja.
Savo kursui turiu puikią talentingų aktorių ir pedagogų komandą: Darius Meškauskas, Vesta Grabštaitė, Nelė Savičenko, Andrius Žebrauskas.
Tikras mokytojas turėtų būti atsisakęs kūrybinio darbo. Pats aš negaliu dabar atsidėti vien pedagoginiam darbui. Tuo atžvilgiu nesu tikras mokytojas.
Bet studijavau pas J.Vaitkų, kuris ir tada buvo, ir iki šiol yra labai aktyviai kuriantis režisierius. Jis nieko nemokė, bet iš jo išmokti buvo įmanoma.
Iš jo išmokau daug. Jei tai supras mano studentai, jie turės galimybę išmokti.
Teatras iš žiūrovų tikisi paramos
„Katedrą” – 10 giesmių dramą – Just. Marcinkevičius parašė Vilniaus 650 metų sukakčiai. Dramoje veikia istorinės asmenybės – iš baudžiauninkų kilęs architektas L. Stuoka-Gucevičius ir Vilniaus vyskupas, menų globėjas bei mecenatas I.J.Masalskis.
1971 m. kovą „Katedrą” Akademiniame dramos teatre pastatė H. Vancevičius. Šis spektaklis buvo įrašytas plokštelėje. 1980 m. gegužę Klaipėdos dramos teatre „Katedrą” režisavo P. Gaidys. 2010 m. liepą Kauno pilyje V. Rumšo parengta „Katedra” suvaidinta kaip Pažaislio muzikos festivalio programos dalis.
Nacionalinis dramos teatras, ruošdamasis „Katedros” premjerai, paskelbė Lietuvos teatre iki šiol netaikytą „rėmėjo bilieto” naujovę: į pirmąjį „Katedros” vaidinimą lapkričio 29 d. bilietus galima įsigyti už didesnę nei įprasta kainą – nuo 220 Lt. Šiuos bilietus įsigiję žiūrovai ne tik pirmieji pamatys premjerą, bet ir taps oficialiais „Katedros” statytojais, drauge su kūrybine trupe bus paminėti programėlėje.
