„Tai mažas Nidos dienoraštis“, - sakė 30 metų F. Nast apie kurorte sukurtus darbus.
Nidos istorijas pasakojantys spalvingi Franziskos plakatai – naujas gaivus štrichas Th. Manno festivalio freskoje. Ši menininkė tapo pirmąja Goethe instituto Vilniuje stipendininke, du mėnesius kūrusia Nidos meno kolonijoje ir išskleidusia savo kūrybos vaisius festivalyje.
- Ar atvykote į Nidą jau žinodama, ką kursite?
- Žinojau tik tiek, kad kursiu be jokių suvaržymų įvairiausiomis technikomis – darysiu tatuiruotes, komponuosiu rašytinius tekstus, fotografuosiu, piešiu. Turėjau sujungti visa tai plakatų apie realius ir fiktyvius įvykius serijoje.
Tarkime, pirmasis mano darbas Nidoje buvo tatuiruotė ant šlaunies, kurią pasidariau birželio 4-ąją, švęsdama savo 30-ąjį gimtadienį. Taip įamžinau ir savo atvykimą į Nidą, šią ypatingą vietą. Tatuiruotės piešinį panaudojau šiems įvykiams skirtame plakate.
- Kodėl tatuiruotei pasirinkote palmę?
- Labai mėgstu palmes. Jos – senas Edeno sodų įvaizdis, be to, tatuiruočių istorijoje palmės simbolizuoja rojų. Nidoje pamačiau daug paplūdimių be palmių. Pamaniau: turiu atvežti palmę į Nidos pajūrį. Taip ir padariau, o savo plakatą pavadinau „Maybe paradise“.
Visada norėjau apsilankyti Baltijos šalyse, pamatyti šį kraštą savo akimis. Apie jį man daug pasakojo senelė, kilusi iš nedidelio ūkio netoli Karaliaučiaus. Ji buvo labai sujaudinta, kai sužinojo, kad čia važiuosiu, pajusiu šių vietų energiją.
Gal dėl to jau pirmąją viešnagės dieną pajūryje man nutiko mistiškas dalykas. Jūra atplukdė seną linoleumo lakštą, primenantį gelsvą grubios drobės audinį. Supratau, kad tai medžiaga pirmajam mano parodos kūriniui, kurį dedikuosiu senelei.
Padariau iš linoleumo kilimėlį, iškirpusi žodžius „Die Frauen von Nidden“ (liet. Nidos moterys). Taip vadinasi liūdna Agnes Miegel baladė apie marą Nidoje, smėlio užpustytus namus. Močiutė mokėsi ją vaikystėje, kartą skaitė man telefonu. Ta baladė glūdėjo kažkur mano pasąmonėje ir štai, aplinkybės ją iš ten ištraukė.
Mano kūriniai dažniausiai gimsta spontaniškai, intuityviai. Kad ir kur būčiau, visada stebiu aplinką, kaupiu idėjas. Nebūna ribos tarp darbo ir laisvalaikio.
- Kokius dar Nidos motyvus panaudojote darbuose?
- Plakatuose yra Nidos kolonijos detalių. Pavyzdžiui, pirmą serijos plakatą „Baltic cut“ įkvėpė, galima sakyti, buitiškas įvykis. Studijoje pakirpau savo draugą ir pamaniau: plaukų kirpimas taip pat yra darbas, reikia padaryti iš to įvykį. Nufotografavau plaukų sruogas ant grindų, pažaidžiau žodžiais ir išėjo plakatas.
Realiam Nidos įvykiui skirtas ir plakatas „Faith, Love, Hope“. Šių simbolių tatuiruotė buvo pirmoji, kurią pasidarė mano mokytojas ir kvėpėjas Herbertas Hoffmanas. Jis buvo seniausias tatuiruočių meistras pasaulyje – mirė prieš porą metų būdamas 90-ties. Mes buvome geri draugai. Ant mano rankos jo ištatuiruotas inkaras – turbūt paskutinė jo daryta tatuiruotė.
Taigi plakatas yra skirtas paskaitai apie H. Hoffmaną, kurią surengiau Nidoje.
Būtent šis žmogus mane paskatino kurti tatuiruotes, įkvėpė kaupti vaizdų ir frazių archyvus, kurti jų panaudojimo sistemą.
- Tatuiruotės – tai meno rūšis?
- Aš susižavėjau jomis kaip menu, ėmiau kurti jas ant įvairių paviršių – ant popieriaus, plastiko. H. Hoffmanas atstovavo senajai mokyklai – jis darydavo tatuiruotes visiems, kurie to norėjo. Aš tatuiruoju tik žmones, kuriuos pažįstu, ir jei jų idėja man patinka.
Dažniausiai mes ieškome idėjos kartu: susitinkame, kalbamės, klausausi visokiausių gyvenimo istorijų. Man labai patinka tas ilgas kūrybos procesas, suartėjimas su žmonėmis, vietos ir laiko jaukinimasis.
Tatuiruotei reikia svarios priežasties, nes ji liks visam gyvenimui. Svarbu ne tik taiklus įvykio, istorijos ar gyvenimo lūžio simbolis, bet ir kūno vieta, kur jis bus perkeltas, jo dydis, spalvos.
Nidos meno kolonijoje padariau tatuiruotę ir vienai suomių menininkei, kuri rengė čia konferenciją. Tatuiruotė buvo susijusi su jos meno projektu, o man taip pat buvo kūrybos aktas. Patyrėmę malonų kūrybos nuotykį.
- Ką vadintumėte didžiausiu jums tekusiu kūrybos išbandymu?
- Neseniai rengiau didelė parodą Remageno šiuolaikinio meno muziejuje ARP Vokietijoje. Joje išbandžiau tatuiravimo priemones ant muziejaus kolonų. Tai buvo rizikingas eksperimentas, nes turėjau naudoti tas pačias plonas adatas, kaip ir tatuiruodama žmogaus kūną. Galėjau jas sulaužyti, sugadinti kolonas. Bet dabar jau diskutuojame su muziejumi, ar nepalikus tų tatuiruočių pasibaigus parodos laikui rugsėjį.
Bet, manau, kitiems menininkams būtų maloniau ten rasti švarią erdvę.
- Kokias erdves jūs pati labiausiai mėgstate?
- Tas, kuriose jau yra tam tikras informacinis krūvis. Jis suteikia parodai atspalvį. Nemėgstu sterilių erdvių, todėl ir pasirinkau plakatų parodai Nidoje katalikų bažnyčios oranžeriją. Tai nei bažnyčia, nei parodų salė. Man norėjosi rodyti savo darbus žmonių matomoje vietoje. Dar šešis plakatus trumpam pakabinau priešais „Maxima“.
- Jūsų darbai labai asmeniški. Manote, kad publika juos supras taip, kaip jums norėtųsi?
- Yra įvairūs meno suvokimo lygiai. Galima žiūrėti į plakatus kaip į gražius, spalvingus vaizdus ir įsižiūrėti į juos įdėmiau, įžvelgti juose istorijas, detalių sąsajas. Nelygu, kiek laiko tam skiri, kiek tuo domiesi.
Aš nesiekiu versti žmonių gilintis į mano darbus, bet viliuosi juos sudominti.
