Vienas seniausių ir garsiausių teatro festivalių Europoje šiandien pradeda trečiąją – paskutinę – spektaklių savaitę.
Programą Avinjono festivaliui kasmet sudaro vis kitas kviestinis meno vadovas. Šiemet tai britas Simonas McBurney, teatro „Complicite” įkūrėjas ir režisierius, Lietuvos publikai pažįstamas iš pirmojo LIFE festivalio repertuaro ir spektaklio „Krokodilų gatvė”.
Avinjono repertuaras didžiulis – keturios dešimtys spektaklių. Bet malonu pažymėti, kad Prancūzijos pietuose susirinkę žiūrovai šiemet mato kūrinius ir tų režisierių, su kuriais mūsų šalies žiūrovus supažindino šviesaus atminimo festivalis LIFE, tebegyvuojančios „Sirenos”, „Naujasis Baltijos šokis”.
Tai Romeo Castellucci, šį rudenį atvyksiantis į „Sirenas”, Thomas Ostermeieris, Christophas Marthaleris, choreografas Josephas Nadjis. Tačiau su dauguma Avinjono programos dalyvių nesame pažįstami, nors jų vardai pasaulyje tariami pagarbiai: Katie Mitchell, Cornell Mundruczo, Stephane’as Braunschweigas.
Gėris ir blogis – dvilypiai
Svarbiausia Avinjono teatro šventės scena, viena garsiausių pasaulio vaidybos aikštelių – Popiežių rūmų Garbės kiemas masyviomis sienomis, aukštais langais, aukštyn kylančiomis žiūrovų eilėmis. Įsižiebiančios žvaigždės, atrodo, taip pat dalyvauja čia vaidinamuose spektakliuose.
Šioje scenoje festivalį atidarė S. McBurney „Meistras ir Margarita” pagal Michailo Bulgakovo romaną. Popiežių rūmų sienos tapo ir ekranu spektaklio vaizdo projekcijoms: Palestinos peizažams, Maskvos žemėlapiui.
Viename senoviškų langų pasirodydavo rūkanti Margarita – spektaklio vyksmo liudininkė ir dalyvė.
Teatro apžvalgininkai, vertindami S. McBurney „Meistrą ir Margaritą”, pabrėžė, kad laiko sąvoka spektaklyje sąlygiška: Margarita puotoje pas Volandą šoka su Hitleriu, o ant besisukančio Žemės rutulio – kadrai iš karo Irake. Maskvos epizodai gretinami su senovės Jeruzalės įvykiais, herojai stebi vieni kitus, pratęsia dialogus.
S. McBurney spektaklio personažai – vieni kitų antrininkai. Tuo tarsi siūloma suvokti, kad gėris ir blogis yra dvilypiai. Finale, kai Poncijui Pilotui, tragiškiausiam spektaklio personažui, atleidžiama, prie jo artinasi Volandas, kuris nusivelka juodąjį apsiaustą, nusiima akinius ir virsta Jėzumi – nuogu, liesu, iškankintu žmogumi su raudonomis botago kirčių žymėmis.
Įsimylėjusios moters laiškai
Popiežių rūmų Garbės kieme telpa 5 tūkstančiai žiūrovų. Tiek žmonių pusantros valandos klausėsi, kaip žinoma aktorė Juliette Binoche skaitė rašytojo Johno Bergerio laiškų romano „Nuo A iki X” inscenizaciją, specialiai festivaliui parengtą S.McBurney.
Netrukus laikraščiuose mirgėjo antraštės, kad kino žvaigždė J.Binoche pateko į kalėjimą. Taip įdomiai buvo pranešama, kad aktorė laiškų romano inscenizaciją skaitė ir Avinjono kalėjime. Susitikimui su J.Binoche buvo atrinkti 50 įkalintųjų iš 700.
J.Bergerio romanas – farmacininkės Aidos laiškai įkalintam teroristui Ksavjė. J.Binoche turi didelę patirtį ir teatre, ir kine, ji yra net šokusi baletą, tačiau skaitymas publikai jai buvo naujas dalykas. Skaitymas kalėjime – juo labiau.
„Negalėjau atsisakyti, nes tai svarbu, – aiškino aktorė užsienio spaudai. – Ten – žmonės. Jie juk atskirti. Ir svetimus išgalvotus laiškus reikėjo skaityti taip, lyg jie adresuoti tiems realiems žmonėms. Juolab kad juos rašė įsimylėjusi moteris.”
Nori ardyti tradicinį teatrą
Avinjono programoje pasirodė ir HORA teatras iš Ciuricho. 1993 metais įkurto ir aktyviai veikiančio teatro trupę sudaro 11 profesionalių aktorių, turinčių protinę negalią.
Į Avinjoną HORA atvežė žinomo choreografo Jerome’o Belo spektaklį „Disabled Theatre”.
Pats choreografas interviu pareiškė, kad visą gyvenimą troško ardyti tradicinį teatrą, griauti tabu, o HORA teatre sutiko žmones, kurie nuėjo šia kryptimi toliau nei jis.
Ypatingas trupės artistų buvimas scenoje įkvėpė J.Belą.
Tokia kūrybinė nuostata turbūt ir padarė spektaklį „Disabled Theatre” visaverčiu meno faktu, ne vien socialiniu projektu.
„Disabled Theatre” pradeda jo atlikėjų prisistatymas, savos diagnozės charakteristikos (viena mergina ištarė: „Turiu Dauno sindromą ir man labai gaila”), o finale – jų įspūdžiai apie darbą su J.Belu – nuo „man patiko” iki „sesuo sakė, kad mes čia kaip gyvuliai cirke”.
Kiekvienas artistas turėjo pasirinkti mėgstamą muziką ir pats sukurti šokį. Recenzentai tvirtino, kad artistai – muzikalūs ir plastiški, užkrečiantys vitališka energija, nesuvaržyta vaizduote.
Svarbi ir mintis iš „Užburtosios fleitos”, cituojamos programėlėje: „Normalumas ir nenormalumas – tai ne charakteristikos, o vien nuomonė tų, kurie sprendžia, kas yra normalu.”
Teatras virsta kinu
Kas šiandien normalu teatre? Apžvalgininkai net skundžiasi: teatras virsta kinu, kur sėkmingai arba beviltiškai demonstruojamos naujos technologijos, o teatro magijos – vis mažiau.
Kaip teatro magas minimas J.Nadjis, kaip eksperimentuotoja su naujosiomis technologijomis – britė K.Mitchell, dažnai kviečiama dirbti Vokietijos teatruose.
Jaunų libaniečių Linos Saneh ir Rabiho Mrue spektaklis „33 apsisukimai ir keletas sekundžių” apsiėjo be aktorių. Scenoje veikė kompiuteris, mobilusis telefonas, kiti prietaisai.
Režisieriai tikino, kad jų tikslas – ne novatoriškumas. Spektaklis neturi herojaus, nes jis nusižudė – būtent šis įvykis išjudino visuomenę, kuri buvo visiškai abejinga to žmogaus veiklai. Įrašai spektaklio aparatūros ekranuose atspindi idiotiškiausias visuomenės reakcijas į žmogaus pasitraukimą iš gyvenimo.
Kiekvienas praeivis – žiūrovas
Avinjono pastatų sienos kasdien aplipdomos vis naujų trupių plakatais. Siauros gatvelės gaudžia nuo būgnų ritmų, čia pat ir gatvės artistų triukai.
Greta pagrindinės INN programos – OFF programa, kur gali vaidinti kiekvienas, sugebėjęs atvažiuoti. Šiemet OFF programai atvežta per tūkstantį spektaklių.
Kad suviliotų į savo vaidinimus turistus, kurių minios veržiasi į Avinjoną festivalio savaitėmis, OFF programos trupių artistai su spektaklių grimu ima vaidinti tiesiog mieste. Ties teatrų durimis, aikštėse, kavinėse. Kiekvienas praeivis tiesiog tempte tempiamas tapti žiūrovu.
O ties kioskeliais prie scenų, kur vaidinama pagrindinė INN programa, – nesibaigiančios eilės. Kažkas tikisi gauti bilietą iškėlęs skelbimą su trokštamo spektaklio pavadinimu. Greta – bilietų perpardavinėtojai. Ir taip – visas tris savaites.
Festivalio tikslas – ne elitas, o neturtingieji
Avinjono teatro festivalį įkūrė prancūzų teatro režisierius Jeanas Vilaras (1912–1971).
Avinjono Popiežių rūmai ir jų Garbės kiemas menininkams iš pradžių atrodė pernelyg iškilminga ir šalta vieta. J.Vilaras nė nemanė ten kurti spektaklių. Taip buvo iki vieno vėlaus 1946 m. vakaro.
Apie jį po kelių dešimtmečių papasakojo aktorius M.Coussonneau, pirmosios Menų savaitės dalyvis ir liudininkas: „Temo. Mes buvome trise. Stovėjome garbingajame kieme ir tylėjome. Staiga papūtė vėjas, pasigirdo tolimas aidas, ir Jeanas ėmė deklamuoti. Jo balsas užpildė erdvę, ir mes pajutome, kad nebesame svetimi tame rūmų kvadrate... Nuo to viskas ir prasidėjo, nuo ilgo tylėjimo. Štai tokį įspūdį anuomet mums padarė Popiežių rūmai.”
Apie festivalio atsiradimo Avinjone priežastis yra kalbėjęs pats J.Vilaras: „Atvira erdvė. Deguonis. Galimybė kvėpuoti. Kažkas tokio, ko negalėjau rasti Paryžiuje. Būtent šitaip ir norėjau dirbti. Mūsų tikslas buvo privilioti į teatrą ir parodų sales ne elitą, ne turtinguosius, o tuos, kurie dėl savo socialinės padėties buvo nutolę nuo meno, estetikos. Svarbiausia – reikėjo įveikti nepasiturinčiųjų nuomonę, kad jie neturi nieko bendra su menu, kad menas – tai ne jiems. Atvirkščiai – tai jų turtas.”
