Prieš porą metų Liudas su žmona Sigita įkūrė viešąją įstaigą “Liudo Mikalausko koncertai”, užsimoję skleisti Lietuvoje ne tik savo parengtus, bet ir įdomesnius kolegų projektus. Veikla tapo tokia intensyvi, kad kartais ištisus mėnesius solistas dirba be atokvėpio.
- Jūsų autorinės programos liejasi kaip iš gausybės rago. Vien Kristupo festivalyje šiemet pasirodote keturiskart. Kur semiatės idėjų? – paklausiau dainininko.
- Kai myli savo darbą, idėjų netrūksta. Aš neraginamas kuriu įvairius projektus, kad turėčiau ką pasiūlyti tiems, kurie nori mane išgirsti.
Mėgstu, kai koncertai turi siužetą, nėra tik pavienių kūrinių virtinė. Vengiu kartoti repertuarą: su vienais kolektyvais darome viena, su kitais – kita. Apgalvojame, kas kiekvienai sudėčiai tiktų labiausiai.
Be bendraminčių pagalbos mažai nuveikčiau. Vienas gali tik liaudies dainas dainuoti.
Tarkime, styginių kvartetas “Bass Arco” susikūrė mums drauge fantazuojant programą. Pernai Pažaislio festivaliui su šiuo kolektyvu parengėme literatūrinę muzikinę kompoziciją “Mefistofelio kerai”. Leidomės Dante’s pragaro ratais žemyn: skaičiau “Pragarą”, dainavau Mefistofelio arijas. Šią programą parodėme jau apie 15 kartų.
Po šėtoniškos kompozicijos nutarėme imtis šviesaus projekto – Vytauto Kernagio dainų. Šioje programoje – pavadinome ją „Baltu paukščiu“ - yra ir juoko, ir ašarų. Retai būna, kad klausytojai neverktų. „Baltą paukštį“ parodėme jau apie 30 kartų.
Baigiantis Kristupo festivaliui pasirodysiu Vilniuje su šmaikščia kauniečių kompanija „Brass Bravo“. Tai pučiamųjų ansamblis. Su jo artistais sukome galvas, koks repertuaras geriausiai tiktų balsui ir pučiamiesiems. Nutarėme - lietuviški tarpukario šlageriai: Antano Šabaniausko, Danieliaus Dolskio dainos.
Šioje programoje dainuojame ir pasakojame istorijas kartu su dainininku Egidijumi Bavikinu. Tai tarsi mažas spektaklis. Jį parodėme turbūt jau 40-50 kartų. Tik vilniečiai jo dar nematė.
- Informacijos tekstams ieškote bibliotekose?
- Labai dažnai. Laimė, nuo „Triumfo arkos“ laikų turiu gerbėjų komandą, kurioje yra viena bibliotekininkė. Ji man padeda surasti reikalingas knygas ir natas.
Galbūt ilgiausiai bibliotekoje sėdėjau rengdamas naujausią programą „Maironio balsu“. Šio poeto tekstais parašyta labai mažai solinių dainų. Teko ilgai rinkti kūrinius, kai ką ir pačiam aranžuoti. Mano prašymu naujų kūrinių parašė kompozitoriai Giedrius Kuprevičius, Kristina Vasiliauskaitė. Daug padėjo ir šios programos partneris Valstybinis Vilniaus kvartetas. Su juo įrašėme šį projektą ir į kompaktinį diską.
Aš visada labiau norėjau būti organizatorius negu dainininkas. Baigęs vidurinę mokyklą, buvau įstojęs į kultūros vadybą. Tačiau gyvenimas man lėmė pasirinkti sceną. Dėl to tikrai nesigailiu. Realizuoju ir organizatoriaus polinkius savo įkurtos viešosios įstaigos veikloje. Stengiamės su žmona, kad įdomesni meno projektai pasiektų Lietuvos miestelius, dvarus, kultūros centrus, kurie ne taip dažnai sulaukia gražių renginių.
Antrus metus iš dalies savo lėšomis rengiame vokalinės muzikos festivalį gimtojoje Tauragėje. Darbas man – malonumas ir hobis. Niekada nedirbau dėl pinigų.
- Darbų lavina užgriuvo, kai įkūrėte savo įstaigą?
- Koncertų maratonas prasidėjo dar nuo „Triumfo arkos“ laikų. Dirigentai ėmė siūlyti stambios formos kūrinius ir kitus atsakingus koncertus. Man tai buvo tarsi išbandymas, ar ištversiu užmestas į viršūnę. Tik baigusiam studijas vokalistui – tai didelis iššūkis.
Visada atsakingai žiūrėjau į kiekvieną darbą, nesu nieko pavedęs, dėl to dabar veiklos netrūksta. Aišku, tenka stipriai pavargti. Pavyzdžiui, gal savaitę atsisakinėjau baritono partijos Benjamino Britteno „Karo requiem“ – ji man atrodė siaubingai aukšta. Bet maestro Gintaras Rinkevičius pasakė: dainuosi, ir taškas. Kaip galėjau trauktis?
Kažkaip pavyko susitelkti – dvi savaites, be šios partijos, nieko daugiau nedainavau, atsisakiau visų koncertų. Ir susidorojau. Dabar su visais dirigentais – G.Rinkevičiumi, Juozu Domarku, Robertu Šerveniku, Donatu Katkumi – mane sieja draugiški ryšiai. Labai dažnai tenka repetuoti Vilniuje.
- Į sostinę keltis neketinate?
- Tikrai ne. Aš – mažesnio miestelio žmogus. Vilniuje matau be galo didelę konkurenciją, daug netikrumo. Kai čia atvažiuoju, tarsi plytos pečius užgula. Iš karto norisi grįžti į Kauną, atitrūkti nuo didelio miesto, minios. Kas tas šimtas kilometrų – šast ir nuvažiuoji.
Bet geriausiai jaučiuosi gamtoje. Ketiname su žmona keltis į savo sodybą už Kauno, Plutiškių kaime. Kol kas ten – tik sienos ir stogas; kiemas, ūkinis pastatas nesutvarkyti, medžiai nenugenėti. Darbo užteks dar keleriems metams ir man, ir meistrams. Norisi kuo greičiau ten įsikelti ir pamažu krapštytis. Norisi pačiam nupjauti žolę, pačiam įkalti vinį. Per tą lėkimą nepavyksta nieko padaryti.
- Ar teatriniai reikalai nenukenčia dėl gausių darbų?
- Man įdomiau kurti kažką pačiam - traukia kameriniai projektai, kuriuose galiu realizuoti savo, o ne režisierių, idėjas. Man kartais sudėtinga dirbti su režisieriais, nes mūsų požiūriai išsiskiria.
Oficialiai dirbu puse etato Kauno muzikiniame teatre, bet dėl koncertinės veiklos negaliu jam pasišvęsti. Teatras man – savotiška būtinybė, bet ne aistra. Ten dainuoju, ką suspėju. Leidžiu sau atsisakyti mažiau patrauklių vaidmenų. Niekada nedainuoju operetėse – tik operose ir vaikų spektakliuose.
Kas nori mane išgirsti Kauno teatre, teateina į „Faustą“ ar „Sevilijos kirpėją“. „Fausto“ visada labai laukiu – Mefistofelio vaidmeniui kruopščiai rengiuosi, visą savaitę nieko kito neveikiu, kaupiuosi.
Don Bazilijus „Sevilijos kirpėjuje“ – taip pat labai mėgstamas mano vaidmuo. Nuo jo prasidėjo mano karjera – Don Bazilijaus ariją dainavau visuose tarptautiniuose konkursuose, „Triumfo arkoje“, ja ir dabar užbaigiu savo koncertus. Ši arija leidžia atskleisti visas vokalo spalvas. Labai mėgstu ir Figarą „Figaro vedybose“, kurį dainuoju Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Artimiausiu metu Vilniuje statysime su „Lietuvos“ ansambliu Algimanto Bražinsko „Pagramančio šnekučius“ - kūrinys dabar vadinsis „Žemės paukščiai“. Naujam vaidmeniui yra pakvietęs ir Panevėžio muzikinis teatras.
Bet labiausiai man rūpi koncertiniai projektai. Parengtos keturios naujos programos – reikia kuo plačiau jas parodyti žmonėms.
Sėkmė lydi nuo studijų
L. Mikalauskas baigė vokalo ir pedagogikos magistro studijas Lietuvos muzikos ir tetaro akademijos Kauno fakultete, stažavosi “Royal Welsh College of Music and Drama” Didžiojoje Britanijoje.
Dainininkas sukūrė vaidmenų LNOBT, Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose, Poznanės S.Moniuszkos operos teatre (Lenkija). Jo repertuare – 15 boso vaidmenų operose ir 9 partijos didelės formos simfoniniuose vokaliniuose veikaluose.
L. Mikalauskas koncertavo Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, pelnė pirmąsias premijas 13 tarptautinių konkursų. 2008 m. jis tapo televizijos konkurso „Triumfo arka“ nugalėtoju.
Artimiausi Liudo pasirodymai: rugpjūčio 2 d. 18 val. Šiaulių Šv.Jurgio bažnyčioje ir rugpjūčio 9 d. 18 val. Seimo rūmuose - programa „Maironio balsu“; rugpjūčio 17 d. 18 val. Tauragės kultūros rūmuose – Trakolo G.B.Pergolesi komiškoje operoje „Livjeta ir Trakolo“, pastatytoje su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu D.Katkaus; rugsėjo 2 d. 17 val. Šešuolėlių dvare - tarpukario Lietuvos šlagerių programa; rugsėjo 9 d. 19 val. Vilniaus universiteto botanikos sode – programa „Spindintys Brodvėjaus miuziklai“ su pianistu P.Zdanavičiumi, dainininkais O.Kolobovaite bei E.Bavikinu.
