Klaipėdos Baroti galerijos surengtame tarptautiniame plenere „Sankryžos” dalyvavęs 47 metų K. Ibragimovas savo mintis išliejo ne tik drobėje, bet ir „Lietuvos ryto” korespondentui.
– Jūsų naujame paveiksle akvamarino spalvos fone ryškėja auksinė gėlė. Ar tai – tik rytietiška ornamentika?
– Mano kūryboje galima įžvelgti Rytams būdingų spalvų ir motyvų, bet man labiau rūpėjo ne nacionalinis koloritas, o socialinis kontekstas.
Paveikslo pavadinimas „Kazachų revoliucijos gėlė” atspindi nuotaikas, kurios dabar tvyro Vidurinės Azijos šalyse. Žmonės nepatenkinti: kai nėra evoliucijos, bręsta revoliucinės situacijos.
– Per kai kurias Azijos šalis nusirito tulpių, rožių revoliucijos, bet Kazachstane politinė ir ekonominė situacija – gana stabili.
– Taip tik iš šalies atrodo. Kazachstanas – pasakiškai turtinga šalis, bet užguiti žmonės jos turtais negali pasinaudoti. Naujoji sostinė Astana tėra didelis „Potiomkino kaimas”, pastatytas tam, kad užsieniečiai nematytų išsikerojusių blogybių – valdžios savivalės, korupcijos.
Kazachai vargsta ir skursta, o valdžia toliau lobsta. Didžiausia Kazachstano bėda – kad ekonomika buvo sureikšminta, iškelta aukščiau kultūros ir dvasinių visuomenės poreikių.
Dabar skiname šios pragaištingos politikos vaisius.
– Tokia retorika būdinga politikams, o meno žmonės bendrauja su mūzomis, savo jausmus išlieja kūriniuose.
– Kalbu kaip žmogus, neabejingas savo šalies ir tautos likimui. Tikrieji menininkai – politiškai aktyvūs. Francisco Goya, paveiksluose atskleidęs inkvizicijos siautėjimą, arba Pablo Picasso, pavaizdavęs Gernikos tragediją, buvo gryniausi politikai. Gal ir mano Klaipėdoje nutapyta gėlė taps kazachų revoliucijos simboliu? Tuo labai džiaugčiausi.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos principus?
– Nesu genijus, nors kai kurie kritikai mane vadina kazachų meno fenomenu.
Genijai išnyko, kai turtuoliai nustojo šedevrus vertinti kaip pelningą investiciją.
Šiais laikais meną kuria tik atsidavusieji jam. Turbūt ir aš toks esu – užsiimu akcionizmu, konceptualiuoju menu, tapau paveikslus. Menininkui svarbiausia – nešliaužioti prieš valdžią, atsispirti pinigų kultui. Jis lyg katinas turi vaikščioti vienas.
– Jūsų vardas nuskambėjo po to, kai vienoje Maskvos parodoje ėriukui peiliu perrėžėte gerklę ir atsigėrėte šviežio kraujo. Ne vienas silpnesnių nervų žiūrovas tada spruko iš salės.
– Šią akciją surengiau meno mugėje „Art Moskva”. Nieko baisaus tada neįvyko. Kazachstane per šventes avys pjaunamos svečių akivaizdoje, šeimininkai siūlo paragauti jų kraujo. Įvairių kultūrų atstovai skirtingai suvokia ir vertina žiaurumą.
Iš tikrųjų tai buvo politinė akcija, nukreipta prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino Čečėnijoje įžiebtą karą. Ten baisiau – liejasi ne avinų, o žmonių kraujas.
Protestavau ir prieš kinų ekspansiją į Azijos šalis – nusukau galvą pliušinei pandai.
Šiemet Almatos aikštėje kirviu nukirtau galvą žuviai.
Tai buvo kita vieša meno akcija „Žuvis pūva nuo galvos”, pašiepianti ilgametį Kazachstano prezidentą Nursultaną Nazarbajevą. Įsakęs šaudyti į streikuojančius naftos verslovių darbininkus šis politikas parodė savo tikrąjį veidą.
– Kai kam atrodo, kad kruvini akcionistų triukai neverti sudilusio skatiko – jokio meno jie nekuria, trokšta tik dėmesio ir garbės.
– Kazachstane sulaukiau dėmesio – balandį buvau areštuotas. Man ir dar keliems pilietinio judėjimo aktyvistams teisme buvo pareikšti išgalvoti kaltinimai – esą organizavome nesankcionuotą valdžiai nepritariančių asmenų mitingą Almatoje. Po penkiolikos parų buvau paleistas. Už grotų paskelbiau bado streiką, pagrasinau, kad nusižudysiu.
Negaliu tylėti. Radikalios meno akcijos išjudina apsnūdusią visuomenę. Kažkada mane sujaudino per tris Baltijos šalis nusidriekusi rankomis susikibusių žmonių grandinė.
Visas pasaulis stebėjo šią kvapą gniaužiančią lietuvių, estų, latvių kovos už laisvę akciją. Baltijos kelias – gražiausia jūsų revoliucijos gėlė.
– Ką veiksite po plenero grįžęs į Almatą?
– Visiškai netrokštu gyventi ten, kur šaudoma į beginklius žmones, persekiojami kūrėjai.
Šeimos pančiai manęs nevaržo – šiuo metu esu visiškai laisvas žmogus.
Greičiausiai vyksiu į Amsterdamą. Po to dirbsiu Kolumbijoje, kur turiu atlikti kelis privačius užsakymus.
Galėjo bendrauti su žiūrovais
Isroildžonas Barotis, Plenero „Sankryžos” rengėjas
„Uostamiestyje vykusiame tarptautiniame plenere „Sankryžos” dalyvavo penki menininkai iš Kazachstano, Tadžikijos, Azerbaidžano, Gruzijos ir Ukrainos. Tai – K. Ibragimovas, D. Mamedovas, G. Tabliašvilis, I. Mamadžanovas ir T. Hridiajeva. Prie jų prisijungė klaipėdietis tapytojas R. Martinionis.
Vidurinės Azijos ir Kaukazo menininkų tapybos stilistika mūsų kraštuose menkai žinoma. Norėjome, kad autoriai pažvelgtų į jiems naują aplinką šviežiu žvilgsniu – per rytietiškos pasaulėžiūros prizmę. Atsisakėme uždarų erdvių – senamiesčio kiemelyje po atviru dangumi kūrę menininkai galėjo bendrauti su žiūrovais.
Didelių formatų darbai ant presuotų medžio drožlių plokščių ir eksponuojami atviroje erdvėje – Klaipėdos Didžiosios Vandens gatvės skvere. Jais gali pasigrožėti ir ką tik Klaipėdoje prasidėjusios Jūros šventės dalyviai.”
