„Aplink Lietuvą – per aštuonias dienas” – su tokiu šūkiu į kelionę nuomotu automobiliu išvyko septynių vyrų draugija: vienas geriausių Lietuvos dainuojamosios poezijos atlikėjų D.Razauskas, smuikininkas Simas Butavičius, bosininkas Paulius Rukas, būgnininkas Marius Leiburas, trombonininkas Pranas Dapšauskas, vairuotoju tapęs teatro apšvietėjas Darius Malinauskas ir Simonas Švitra, kuris viską filmavo ir įrašinėjo.
Į automobilį tilpo ne tik žmonės, bet ir instrumentai, tarp jų – kontrabosas ir mušamieji. Mat muzikantai norėjo ne tik aplankyti jiems įdomias arba svarbias įdomias vietas, bet ir surengti koncertus tose gyvenvietėse, kuriose nėra kultūros centrų, kur neužsuka kiti muzikantai – ten, kur Lietuvos užkampiai. Visi koncertai buvo nemokami.
Grojo neįprastose vietose
„Žinojome, kad tokių koncertinių kelionių pasaulyje jau būta, kad islandai „Sigur Ros” surengė panašią nemokamą turnė po savo šalį, kad Lietuvoje grupė „Stipriai kitaip” pabandė tai daryti. Bet jie grojo koncertams skirtose vietose.
Mes kitaip – scenų, salių, kultūros centrų vengėme, grojome ant piliakalnių, prie atodangų, miestelių aikštėse. Lietuvoje to niekas dar nėra daręs, bet teisių nesisaviname – darykite ir jūs, tai įspūdinga”, – ragino iš kelionės grįžęs 29 metų poetas ir dainininkas D. Razauskas.
Per 8 dienas muzikantai surengė per 30 koncertų – po ilgesnį vakare ir 4–5 trumpus dieną. Ir visur buvo sutikti nepaprastai šiltai tiek žmonių, kurie žinojo, kokią muziką jie groja, tiek tų, kurie atėjo tiesiog pasižiūrėti, kas per keistuoliai čia atvyko.
Keliauninkai automobilį nuomojosi ir degalus pirko už pinigus, kuriuos surinko iš dviejų savo koncertų.
„Surengėme Vilniuje du mokamus koncertus ir visus pinigus skyrėme automobilio nuomai bei degalams. Dabar, grįžęs iš kelionės, galiu pasakyti – legalių degalų Lietuvoje nesipila niekas, išskyrus didmiesčių gyventojus.
Sutaupėme ne tik maistui – prašėme, kad už koncertus mus pamaitintų. Pamaitino ir degalais. Kiek supratome, mažuose miesteliuose apie legalius degalus niekas net nežino. Visi naudoja iš kitur atvežtus pigesnius”, – kelionėje įgytu patyrimu dalijosi Domantas.
Susitikimai – nepakartojami
Koncertų maratoną pradėję Giedraičiuose, prie paminklo kariams, kadaise atrėmusiems lenkų armijos puolimą, muzikantai jį tęsė dangaus kūnų stebykloje šalia observatorijos, kur jų klausėsi keletas iš Molėtų atvykusių gerbėjų.
Užtat Salake ant Luodžio ežero kranto susirinko tiek žmonių, kad net medžiuose sėdėjo.
Pumpėnuose vietos bendruomenė muzikantų laukė tarsi brangiausių svečių ir pasitiko katilu šiupinio iš bulvių ir grybų, o apleistoje koplyčioje, apšviestoje fakelų, beveik pusantros valandos skambėjo dainuojamoji poezija.
Viename gražiausių pamario kaimų Mingėje pasistatę palapinę ant Minijos kranto, išsitraukę instrumentus ir padėję groti keliaujantys muzikantai net užsidirbo.
„Susirinko būrys žmonių, puolė mus vaišinti. Staiga kažkas ištiesia šimtą litų, prašo dainos Jolantai, kitas už 50 litų irgi užsako dainą – tikras pageidavimų koncertas. Tai buvo pirmieji mūsų uždirbti pinigai.
Aišku, juos leido atvykėliai iš Vilniaus, Kauno. Bet vietos gyventojai irgi ne šykštuoliai – rūkytų žuvų, alaus Mingėje netrūko”, – sakė Domantas prisimindamas kelionės nuotykius.
Tačiau didžiausia staigmena, prilygstančia mažam stebuklui, Domantui tapo koncertas ant apžvalgos bokšto netoli Kriaunų. Įvijais laiptais į 36 metrų aukštį su visais instrumentais užsiropštę muzikantai ne tik gėrėjosi kaip ant delno atsivėrusiu Sartų vaizdu, bet ir pagrojo porą dainų, kurių apstulbę klausėsi tuo pat metu į apžvalgos aikštelę pakilę užsienio turistai.
„Ir staiga gaunu trumpąją žinutę iš savo tėvo baltisto Dainiaus Razausko, kuris rašo, kad jam prasidėjo haliucinacijos – jis plaukia baidarėmis su grupės „Atalyja” nariais Sartų ežeru ir mistiniu būdu girdi fleitos garsą iš bokšto. O mes buvome už kokių trijų kilometrų.
Nors ir nebuvome taręsi, kad kur nors susitiksime, jis išgirdo mūsų fleitą. Tiesiog stebuklas!” – negalėjo atsistebėti Domantas.
Kas žingsnį – įdomybės
Valiulio akmuo su mitologiniais ženklais ir piliakalnis, ant kurio buvo filmuojamas pirmasis lietuvių filmas apie Tadą Blindą, prie Alantos, malūnai prie Sartų, apleista koplyčia, panaši į gaidžio skiauterę, vidury laukų prie Salantų, didžiulių keistų skulptūrų parkas Kudirkos Naumiestyje, piliakalniai ir atodangos prie Kartenos, sena užtvanka Liudvinave – muzikantai stengėsi nepraleisti jų maršrute esančių įdomybių, bet įsitikino: tai – misija neįmanoma.
„Lietuva – milžiniška šalis.
Norint ją kiek geriau pažinti, reikia tam skirti bent metus.
Kiekviename kaimelyje yra ką pažiūrėti – akmenį, koplyčią, bokštą, partizano kapą... Ir visur nori tave užlaikyti, pavaišinti, pabendrauti”, – krašto įvairove ir žmonių svetingumu įsitikino D. Razauskas.
O štai Menčių kaime šalia Akmenės, viename didžiausių Lietuvoje Menčių klinčių karjere, keliauninkai pasijuto kaip Didžiajame kanjone Amerikoje, o patį karjerą praminė Maču Pikču. Maža to, čia turėjo progą įsijausti į Džeimso Bondo kailį.
„Klampojome per klintis, kol atsidūrėme prie didžiulių įrenginių, kranų, ekskavatorių, kokių gyvenime nesame matę, – pasakojo Domantas. – Ir negalėjome patikėti savo akimis – prie jų įrengtos infraraudonųjų spindulių užtvaros kaip garsiuose filmuose apie agentą 007.
Mūsų smuikininkas Simas nutarė pasivaržyti su Džeimsu Bondu ir pralįsti pro užtvaras. Ir jam pavyko! Nors neapsieita be traumų – vėl susižeidė koją, kurią prieš tai buvo prakirtęs maudydamasis karjere.”
Muzikantai sumanė karjere pagroti. Iki juosmens paskendę klintyse susinešė instrumentus, nuaidėjo pirmieji akordai ir prisistatė du klausytojai – ten dirbantys ekskavatorininkai.
Iš pradžių jie netgi nesuprato, kas vyksta, paskui pradėjo šypsotis ir sakė: „Dar nematėme tokių bepročių, kurie trenktųsi kažkur prie Akmenės su kontrabosais, kad atliktų dainą.”
Koncertas jiems patiko. Tiesa, paskui svečius maloniai išprašė iš karjero. Vilniečių mašina tada jau atrodė kaip kontrabandininkų, bandančių iš Meksikos patekti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau Tryškiuose pasitikusi visa bendruomenė mašiną nuplovė, koją sutvarstė ir gausiai susirinko į koncertą miesto aikštėje.
Pajuto regionų skirtumus
Genys margas, pasaulis – dar margesnis, jo dalis Lietuva – taip pat: skirtingas įvairių mūsų šalies regionų gamtovaizdis, skirtingos tarmės ir netgi žmonės skirtingi.
Kiekviename regione vietos tarme bandęs kalbėti lituanistas D. Razauskas, šiaip jau grynakraujis vilnietis, keliaudamas ir stebėdamas aplinką, bendraudamas su žmonėmis teigia pajutęs skirtumų tarp aukštaičių ir žemaičių.
„Žemaitis – su visa meile ir pagarba jiems – truputį aplaidžiau žiūri į savo buitį, jam mažiau svarbu, kur mėtosi jo daiktai. Jis tylesnis, niūresnis, mąslesnis”, – būdo bruožus vardijo filologas ir atkreipė dėmesį į dar vieną detalę: vyšniomis, trešnėmis, agrastais apaugusioje žemaičio sodyboje uogos paliktos likimo valiai, bet į medžius įkelta paukščių baidyklė. Patys nerenka ir paukščiams neduoda.
Suvalkija nepateisino savo, kaip šykščių žmonių krašto, vardo. Vietos žmonių pakviesti pagroti Žaliosios kaime, po koncerto muzikantai atsidūrė kryžminėje ugnyje – dviejų sodybų šeimininkės tiesiog lenktyniavo svetingumu: vienai tik pasiūlius kavos, kita jau ateina su karštu kavinuku, vienai nuėjus kepti bulvinių blynų, kita atneša makaronų su varške.
„Kokia čia Suvalkija?” – retoriškai klausė D. Razauskas, turėdamas galvoje įsišaknijusius stereoptipus apie suvalkiečius.
Dzūkai savo vardą patvirtino šimtu procentų – muzikantai ir daugybės rūšių samanės ragavo, ir per dvi dienas niekaip neįstengė suvalgyti visko, ko jiems buvo prikrovę.
„Lietuvoje sunku keliauti, nes visi labai vaišingi ir svetingi.
Jeigu planuoji, kad atvyksi penkiolikai minučių, padainuosi dainą ir trauksi toliau, nepavyks”, – patyrimą apibendrino nemokamos koncertinės kelionės iniciatorius.
Žmonės keitėsi akyse
Važiuodami per kaimus ir miestelius vilniečiai pamatė kitokią Lietuvą nei skriedami autostrada. Ne vienoje vietoje iki jų niekada nebuvo lankęsis joks muzikantas, tad žmonės į koncertus rinkosi kaip į įvykį, kuris atsitinka kartą gyvenime.
D. Razauskui ypač įstrigo į atmintį Verebiejai netoli Simno, ant Suvalkijos ir Dzūkijos ribos. Miestelyje pastaraisiais metais uždaryta mokykla, vaikų darželis, kultūros centras.
„Miestelyje nieko nėra, jis tarsi nužudytas per pastaruosius 10 metų. Mūsų paklausyti susirinko kokie 50–60 žmonių ir sakė, kad atėjo visi, kiek ten dabar gyvena.
Žinoma, ten niekada neskamba jokia muzika, niekas neatvažiuoja koncertuoti. Mes simboliškai pagrojome prie uždarytos mokyklos apraudodami mažų miestelių marinimą”, – liūdesio gaidos skambėjo D. Razausko balse.
Betgi ne tik graudūs įspūdžiai liko iš susitikimų su atokių vietovių gyventojais. D.Razauskui buvo įdomu stebėti, kaip klausytojai reaguoja į jų grojimą: „Daugybė žmonių tokios muzikos nebuvo girdėję, nežinojo, kad galima groti akustiškai, o ne kalti „bumčiką”.
Mūsų akyse jie persimainydavo – dėkojo, atsiprašinėjo, kad nebuvo nė viename mūsų koncerte, ir tikino tapę mūsų gerbėjais.
Kai pamatai švintantį veidą, kai matai, kad žmogus, kuris iki šiol klausė, kaip įtariu, tik baisios muzikos, nustumia tolyn alaus butelį ir dainai skambant netgi ašarą nubraukia, pajunti, jog padarei žmonėms kai ką gera.
Manau, kelionė pavyko šimtu procentų.”
Neįveikė viso maršruto
* Muzikuojančios kompanijos planas buvo važiuoti per Rytų Lietuvą, pro Molėtus, Uteną kilti į viršų, traukti pro Zarasų ir Sartų regioną Rokiškio link, pasiekti Pasvalį, Pakruojį, pačią šiaurę – Žagarę Latvijos pasienyje.
* Po to – nerti į Žemaitiją: Akmenę, Platelių regioną, prie jūros, aplankyti senąsias pamario gyvenvietes, važiuoti pro Šilutę Panemunės keliu iki Vilkijos, kur yra mažai kam žinomas senasis keltas per Nemuną.
* Persikėlę per Nemuną ir patekę į Suvalkiją nukako iki pat vakarinės dalies, Kudirkos Naumiesčio, esančio ant ribos su Kaliningrado sritimi (ten, anot D. Razausko, meti akmenį ir jis nukrinta už Lietuvos sienos). Tada suko į pietus Vilkaviškio, Marijampolės link, įvažiavo į Dzūkiją: Alytų, Daugus.
* Grįždami dar ketino užsukti į Šalčininkų rajoną aplankyti Pavlovo respublikos, kurios prezidentas kadaise pirmasis carinėje Rusijoje panaikino baudžiavą, senųjų dvarų liekanų, bet tos vietos nebepasiekė, nes turėjo grąžinti automobilį.
