Artėjant prie Pasvalio rajono Namišių kaimo, nustebina kruopščiai nušienautos pakelės. Įsukus į kaimą, akį glosto gausybė žydinčių gėlių. Nosį kutena šviežiai pjautos žolės kvapas. Pasukame keliu, vedančiu link kaimo bibliotekos. Šie knygų namai turi ypatingą darbuotoją - 16 metų čia plušantį 72 metų Stanislovą Butkų.
Namišių biblioteka tvarkinga. Stelažuose knygos surikiuotos ne tik pagal autorius, temas, bet ir pagal dydį. Tame pačiame pastate įsikūrusi ir pradinė mokykla.
Knygų namai aptarnauja per 430 gyventojų. Pusė vietinių, o kita pusė – iš aplinkinių kaimų. Jų poreikiams patenkinti tėra tik 6 tūkst. knygų. Skaitytojai smalsūs, pageidauja literatūrinių naujienų, deja, jų pasiūlyti bibliotekininkas negali.
„Pastaruoju metu iš savo centrinės būstinės – Pasvalio M. Katiliškio bibliotekos – labai mažai knygų gaunam. Tai, ką turime, daugiausia anų laikų, nebeatitinka tikrovės, nebeaktualios“, – apgailestavo S. Butkus.
Rašo apie ginklus pirkusį kleboną
Bibliotekininkas į darbą važinėja iš gretimo Kiemėnų kaimo.
Du sūnus užauginęs vyras gyvena vienas. Prieš 20 metų jis liko našlys, o vaikai, baigę vidurinę, lizdus suko kitur. Staliaus profesiją įgijęs sūnus Vaidas gyvena ir dirba Kaune, baldų gamybos įmonėje. O kitas sūnus Ričardas yra Šiaulių pasienio tarnybos pareigūnas.
S. Butkus turi agronomo diplomą. Sovietmečiu 23 metus išdirbo pirmininku, nepriklausomybės metais tapo apylinkės viršaičiu. Kai šios keitėsi į seniūnijas, išėjo dirbti į biblioteką.
Toks profesinis posūkis nebuvęs visai iš kelio. S. Butkus ir pats yra išleidęs porą knygų. Pirmasis leidinys buvęs apie Saločių sąjūdį, antrasis – Namišių seniūnijos istorija. Dabar bibliotekininkas pluša prie dar vieno leidinio - rašo apie ilgametį Saločių kleboną ir vietinį kultūros šviesulį Aleksandrą Štombergą.
„Jis parapijoje buvo įsteigęs neakivaizdinį universitetą, senelių prieglaudą, vežė Latvijon parduoti lašinius ir pirko ginklus, kad apginkluotų su bolševikais kovojusius savanorius“, – atskleidė S. Butkus.
Aukštaičiai - apsukresni
Į šalia Latvijos pasienio esantį Aukštaitijos pakraštį S. Butkus atvyko iš Kelmės rajono, Kražių miestelio.
Iš pradžių aukštaitiškas gyvenimo būdas ir žmonių tarpusavio bendravimas labai skyrėsi nuo to, kaip S. Butkus buvo įpratęs savame krašte.
„Atvažiavome į Kiemėnus žiemą. Žmonės čia visai kitokie, klausinėja, smalsauja, atviresni, bet ne tiesūs. Žemaičiai, jei kas nepatinka, sako tiesiai. O aukštaičiai vynioja į vatą, aplink suka.
Ir ūkio darbuose daug skirtumų, aukštaičiai net arklį kitaip kinko, rogės kitokios. Čia pirmą kartą pamačiau orę, kur šieną krauna. Žemaitijoje šieną veždavo paprastais vežimais. Šitame krašte buvo daugiau mechanizacijos ir mažiau žmonių. Kražiuose brigadoje dirbdavo po 70-80 žmonių, o čia tik po 15-20. O ir žemės čia dvigubai derlingesnės“, – pirmuosius įspūdžius svetimoje vietoje prisiminė bibliotekininkas.
Įsikūręs Aukštaitijoje S. Butkus netruko pastebėti dar vieną etninį skirtumą: aukštaičiai daug labiau linkę giminiuotis. Kur bepasisuksi, aukštaitis vis primena, kad tas ir anas yra jo giminė.
„Žemaitijoje vyrai žmonas iš tolesnių vietų parsiveždavo, tai ir giminiuotis per didesnį atstumą niekas nesiverždavo. Čia tuokiasi iš gretimų ir tų pačių kaimų, tad ir yra svainių kraštas“, – pastebėjimais dalijosi S. Butkus.
Pabėgo pas trečią
Dabar ir jis jau daugiau aukštaitis nei žemaitis. Su Pasvalio kraštu dar glaudžiau susiejo prieš dešimtmetį prisiimtos pareigos – S. Butkus yra Kiemėnų bendruomenės pirmininkas ir kaimo bendruomenių asociacijos vadovas.
Kiemėnų ir Namišių apylinkės sąlygiškai ramios – baisių nusikaltimų ar tragiškų įvykių per porą dešimtmečių čia nutikę vos vienas kitas.
Yra pasitaikęs gaisras, kai sodyba iki pamatų sudegė, ir viena žmogžudystė, kai sugėrovas atėmė gyvybę jaunam vyrui.
Viena komiška situacija, kurią kaimo žmonės iš arti stebėjo porą metų, įsiminė ilgam.
Tą kartą į Kiemėnus atsikraustė keista šeima: moteris, penki vaikai ir du jos vyrai. Naujakuriai apsigyveno kaimo daugiabutyje, viename bute.
Kiemėniškiai iš pradžių apstulbę stebėjo, o vėliau įsidrąsino ir tiesiai šviesiai paklausė, kas čia yra, kaip šitaip visi krūvoje gyvena?
Moteris atvirai paaiškino: vienas vyras yra vaikų tėvas, o kitas – sutuoktinis. Su vienu saisto meilė ir kūniška aistra, su kitu – gailestis ir prisirišimas. Sakė negalinti nė vieno atsisakyti, o kadangi vyrai tarpusavy nesipliekia, jai ir vaikams tik į naudą, kad šeimoje ne dvi, o keturios darbo rankos.
Gavę atsakymą, kiemėniškiai liovėsi smalsauti, dėl keistų santykių kilęs šurmulys nusistovėjo ir gyvenimas tarsi grįžo į savo vagą. Bet neilgam.
Keistoji šeima mėgo paūžauti, jų namuose neretai liejosi alkoholis, skambėjo girtos dainos.
Praėjus metams, dviejų vyrų moteris vieną dieną dingo be pėdsako, paliko ir visas atžalas. Abu vyrai kurį laiką vaikais rūpinosi vieni.
Vėliau moteriškė atsirado. Pasiėmė vaikus ir išsidangino pas naują gyvenimo draugą.
Du raguoti jos gyvenimo palydovai liko gyventi kartu. Triukšmingos išgertuvės ir linksmybės baigėsi, paliktieji girtavo jau tyliai. Vėliau vienas jų mirė, kitas išsikraustė. „Dabar tokių meilės nuotykių nebebūna“, – šypsosi bibliotekininkas.
Aplinkiniuose kaimuose laidotuvės dažnesnės nei vestuvės. Bet gandrai šitose apylinkėse pluša išsijuosę, krikštynų daugėja.
Jei kolūkių laikais čionykščiai gyventojai į vestuves sukviesdavo per 100-150 svečių, tai dabar didele puota laikoma, jei vestuves švenčia 40 žmonių būrys. Pora tuoktuvių per metus – tokia kaimo statistika.
S. Butkus pastebėjo, kad dabartinėse laidotuvėse vartojama mažiau alkoholio. Sovietmečiu gedintieji savaitę nuo stalo nekildavo, o dabar per šermenis svaigalų būna labai saikingai.
